Kultūros politika šiandien

Vasarą "7 menos dienos", remiamos Atviros Lietuvos fondo, surengė diskusiją "Kultūros politika šiandien", jos medžiaga spausdinta birželio ir liepos mėnesiais. Projekto tikslas - pakalbinti visuomenėje žinomus kultūros žmones ir paskatinti tolesnį pokalbį, į kurį įsijungtų ne tik uždaruose ministerijų kabinetuose sprendimus darantys politikai, administratoriai, bet ir aktyvūs kultūros dalyviai, jos kūrėjai. Interviu su kultūros viceministre Ina Marčiulionyte, LR Prezidento patarėju socialinės politikos klausimais Dariumi Kuoliu, pokalbiuose su meno institucijų, kūrybinių sąjungų vadovais, Kultūros ir meno tarybos nariais, kultūrologais stengtasi išryškinti šiandien daugumai kūrėjų aktualius klausimus bei (hipotetinius) kultūros politikos modelius, išsiaiškinti šios politikos prioritetus. Šiandien šiuos požiūrius pabandysime apibendrinti.

Kaip suvokiame kultūros politiką? Šie įsivaizduojami modeliai labai skirtingi. Diskusijoje atspindėta samprotavimų, pageidavimų ir kultūros vizijų įvairovė patvirtina D. Kuolio mintį, kad pačioje visuomenėje nėra subrendęs bendro strateginio kultūros projekto poreikis. Prezidento patarėjas gana pesimistiškai formuluoja tokį retorinį klausimą: "Ar kokia nors ryškesnė strategija dabartiniame politiniame, visuomeniniame, kultūriniame kontekste įmanoma? Ar esama jėgų, kurios būtų tokia strategija suinteresuotos?" D. Kuolio nuomone, bendro strateginio kultūros projekto neįmanoma "nuleisti iš viršaus", jis turėtų jungti kuriančios visuomenės, valdžios ir verslo pastangas: "Jei tokio projekto įgyvendinimui telkiamos bendros jėgos, siekiama bendrų tikslų - atsiranda ir kultūros politika, kurią galime apčiuopti, analizuoti, kritiškai vertinti". Bet jei taip nėra, tai "kultūros gyvenimui įtaką darantys sprendimai neturi aiškių kriterijų, nuoseklumo. Pati "kultūros politika" tokiu atveju lieka veikiau retorine figūra."

Jei pritartume tokiai problemos analizei, būtų beprasmiška atsakomybę už kultūros politiką (ar jos nebuvimą) primesti vien tiktai valdžiai (ką akcentavo kai kurie diskusijos dalyviai). Galėtume daryti nedrąsią prielaidą, kad dabartinės kultūros politikos nenuoseklumai atitinka mūsų visuomenės brandumo lygį. Kažin, ar radikalūs valingi sprendimai susilauktų "kuriančiosios visuomenės" palaikymo.

Taigi kaip apibūdinti kultūros politikos būklę? Vėl pasitelkime D. Kuolį: "Dabartinė mūsų kultūros politika pirmiausia siekia išlaikyti status quo, išlaikyti tam tikrą santykinę ramybę". Ir dar: "Kai nepajėgiama žengti strategiškai motyvuotų, ilgalaikei kultūros plėtotei reikalingų žingsnių, gal pastangos išlaikyti esamą santykinį stabilumą ir yra tam tikra išeitis".

Tiesa, kultūros viceministrė I. Marčiulionytė paminėjo nemažai pozityvių pastarojo dešimtmečio poslinkių. 2001 m. buvo patvirtintas programinis dokumentas - Lietuvos kultūros politikos nuostatos. Pagal jį ministerija šią vasarą baigė rengti "Lietuvos nacionalinės kultūros plėtros programos 2003-2009 m." projektą, kuriame atspindėti konkretūs planuojami pokyčiai (rugsėjo 16 d. Atviros Lietuvos fonde vykusioje diskusijoje šis projektas buvo vertintas iš esmės kritiškai). Ministerija yra parengusi Regionų kultūros plėtros programą (ją ketinama įgyvendinti trimis lygiais: nacionaliniu, apskričių ir savivaldybių). Visą nepriklausomybės dešimtmetį aktualus klausimas - profesionalaus meno sklaida regionuose, anot viceministrės, turėtų būti sprendžiama ne tik atsižvelgiant į jau egzistuojančius masinės kultūros poreikius, bet ir po truputį formuojant naujus, sudarant galimybes regioniniams kultūros projektams gauti valstybės finansavimą. Kad per pastarąjį dešimtmetį pavyko aktualizuoti regionų problematiką, pripažino ir D. Kuolys, nors, kaip ir dauguma vėlesnių diskusijos pašnekovų, jis akcentavo vis neišspręstus kultūros paveldo, bibliotekų klausimus (pavyzdžiui, jau yra parengtas Bibliotekų modernizavimo programos projektas, tačiau siekiant optimizuoti bibliotekų tinklą, dar nėra apsispręsta, kokiu keliu eiti). Anot I. Marčiulionytės, muziejų ir bibliotekų darbą reglamentuosiančiuose įstatymuose bus siekiama šias institucijas priartinti prie informacinės visuomenės kūrimo poreikių. Viceministrė mato nemažai pozityvių muziejų darbo poslinkių, mat muziejai nuo 1997 m. pradėjo aktyviau įgyvendinti edukacinius projektus, modernizavus kai kurias ekspozicijas, jų įvaizdis tapo patrauklesnis lankytojams. Anot D. Kuolio "leidybos srityje atrodome geriausiai iš trijų Baltijos valstybių".

Pozityvių aspektų galima suminėti ir daugiau, tačiau, Kultūros ir meno tarybos nario V. Balčiūno nuomone, nuo savarankiškos valstybės pradžios "jokių ryškesnių reformų ar darbų taip ir nesame padarę. Gal kai kurios sritys kartais patenka į dėmesio lauką, bet iš esmės modelio atnaujinę nesame, ir atrodo, kad neatnaujinsime." Diskusijoje pirmiausia linksniuotos negatyvios kultūros politikos tendencijos. Bene opiausią įvardijo D. Kuolys - kultūros finansavimo iki šiol nepavyko priartinti prie rinkos sąlygų, ką akivaizdžiai rodo vien tik biudžeto lėšas skirstančių kultūros fondų veikla - "fondai netampa tikrais fondais, netampa verslo, privataus kapitalo ir valstybės kapitalo susijungimo vieta". Ne vienas pašnekovas pasigedo kultūros politikos tęstinumo, kai pasikeitus valdžioms vėl viskas pradedama tarsi iš pradžių. Ne kartą užsiminta apie kultūros tyrimų stoką (minint tik vieną rezonanso sulaukusį pavyzdį - Margaritos Starkevičiūtės ALF užsakymu atliktą kultūros pinigų skirstymo mechanizmų analizę) bei tokių tyrimų neefektyvumą: atlikus kokį nors tyrimą, viskas tuo ir pasibaigia, anot V. Balčiūno, "pasibaigia ten, kur turėtų prasidėti". Jau ne pirmus metus keliama ir šioje diskusijoje akcentuota problema - nėra grįžtamojo ryšio tarp stipendijomis menininkus remiančios Kultūros ministerijos ir stipendiantų, t.y. neveikia atsiskaitymo už valstybės stipendijas sistema. Galėtume daryti išvadą, kad kultūros politika šiandien suvokiama kaip fragmentiška, nekonkreti ir stokojanti tęstinumo.

Apibrėžimai ir įsisenėję kompleksai. Žinoma, net ir priėmus dar kelis įstatymus bei poįstatyminius aktus, patvirtinus programas niekas negali garantuoti, kad vienos ar kitos srities situacija ims ir pagerės, todėl kultūros politikos klausimai, kaip ir anksčiau, iš esmės stringa tarp optimistinių ar pesimistinių pasvarstymų, išankstinių nusistatymų ar nepagrįstų vilčių.

Trumpoje apžvalgoje vargu ar išvis verta vardyti diskusijose minėtas konkrečias kultūros aktualijas. Pokalbiuose vartoti spalvingi epitetai dažnai išreiškė labai panašias problemas; kita vertus, skirtingų pažiūrų diskusijų dalyviai, net ir vartodami tas pačias, jau įprastas sąvokas, potekstėse neretai apeliavo į skirtingas prasmes. Vis dėlto, kaip būtų įmanoma konstruktyviau apibendrinti išsakytas nuomones? Jau įprasta kultūrininkų "stovyklų" perskyra tradiciškai sietųsi su valstybinių kultūros įstaigų ir kūrybinių sąjungų vadovais (nuo seno įpratusiais prie biudžetinio finansavimo) bei kultūros decentralizacijos ir liberalizmo šalininkais. Pašnekovų nusiskundimus ar siūlymus taip pat galima skirstyti pagal tai, ar jie yra kultūros politikos pokyčių šalininkai, ar gina savus interesus esamoje struktūroje. Anot Rūtos Goštautienės, "dabartinės mūsų kultūros produktyviojo potencialo" (arba "gyvosios kultūros") ir "įsitvirtinusių institucijų" (arba "etatinės kultūros") retorinės priešpriešos pirmiausia atspindi pašnekovų užimamas pozicijas. Kita vertus, jos išreiškia ir skirtingas istorines patirtis, nuoskaudas, kompleksus. O įtampą tarp skirtingų požiūrių visų pirma lemia diskusijos nekonstruktyvumas - mat pripažįstant vienokius kultūros funkcionavimo modelius, kitokie besąlygiškai atmetami. Vis dėlto prieš pradedant kalbėti apie kultūros politikos vizijų skirtumus, reiktų paminėti tai, ką beveik visi diskusijos dalyviai poleminiame įkarštyje užmiršo ir kas netrukus pavers beprasmiškais visus institucinius ginčus. Tiesiog pacituokime V. Balčiūną: "Reikia tirti ir kurti mums gyvybiškai reikalingus modelius ir veiksnius, kurių ypač prireiks nuo 2004 m., kai dalis valstybės biudžeto lėšų tekės į Europos Sąjungos kultūrinius fondus, o jau iš ten grįš ilgalaikėmis programomis tiems projektams, kurie atitiks Europos kriterijus."

Ar valstybinė struktūra - kūrėjo priešas? Pasisakymuose akivaizdžiai ryškėjo administracinių struktūrų ir ambicingų meninių iniciatyvų priešprieša. Tokią daugiapakopę opoziciją tarp, viena vertus, kultūros valdininkų ir kūrėjų bendruomenių, kita vertus, tarp atgyvenusių valstybinių struktūrų ir nepriklausomų asmenybių teatro srityje vaizdžiai apibūdino D. Kuolys: "Teatro reforma kadaise nepavyko, nes sutarčių sistemos nepalaikė teatrų bendruomenės. O ką turime šiandien? Stipriausi teatro žmonės atsidūrę už valstybinio teatro ribų: Nekrošius, Koršunovas, Tuminas...". Tačiau kitose srityse struktūrų ir asmenybių prieštara nėra tokia akivaizdi ar bent kur kas daugiaprasmiškesnė - neišvengiamą "etatinės" ir "aktualiosios" kultūros funkcionavimo kompleksiškumą, jų koegzistavimą kalbėdamas apie muzikinius kolektyvus akcentavo Gintautas Kėvišas. Bibliotekų ar muziejų veikla, net ir energingai darbuojantis pavieniams entuziastams, būtų sunkiai įsivaizduojama be valstybės palaikomos infrastruktūros. Kita vertus, kultūros ministerija jau ne kartą yra patvirtinusi nuostatą, jog svarbu finansuoti ne konkrečias struktūras, bet remti programas ir projektus. "Institucijų, įstaigų veikla turi būti atskirta nuo pastatų" (I. Marčiulionytė). Turbūt natūralu, jog senosios struktūros dažniau veikia pagal savisaugos dėsnius ir ieško būdų, kaip pelnytis iš gyvų idėjų. Vargu ar galima būtų smerkti kai kurių nacionalinio lygio institucijų siekį turėti garantuotą finansavimą, gaunant lėšų iš Finansų ministerijos atskira eilute. Akivaizdu, jog nei orkestrų instrumentai, nei muziejų ekspozicijos ar teatrų įranga neatsiranda tik iš gerų projektų ir vienkartinių paraiškų. Kita vertus, anot viceministrės, net ir užtikrinus esančių įstatymų veikimą ir priėmus dar nemažai poįstatyminių aktų, itin opi lieka kultūros įstaigų materialinė bazė ("krūvos pinigų prašvilpia pro langus, kol tie langai nėra nauji").

Apie lobizmą atvirai. Su struktūros ir individo perskyra siejasi ir diskusijoje nuolatos minėta "grupių" arba "grupinių interesų" sąvoka. Šiuo atveju ir ambicingų naujovių šalininkus, ir status quo saugotojus reiktų tapatinti ne su atstovavimu konkrečioms institucijoms, bet su gerokai sunkiau apibrėžiamais socialiniais tinklais. Gindamas tradicines kultūros vertybes filosofas Krescencijus Stoškus teigė, jog "grupelių politika nėra demokratiška politika, kartais net grėsminga". Faustas Latėnas (jau ne pirmasis) užsiminė apie Seimo politikų pradėtą "kultūros griovimo" darbą. Kita vertus, apie "normalų kultūrinį lobizmą" ir "kai kurias iniciatyvas į savo rankas perėmusias" lankstesnes, veiklesnes nevyriausybines struktūras kalbėję G. Kėvišas ir Audronis Liuga mėgino išryškinti lobizmo politikos privalumus ir kvestionavo su grupinėmis ar pavienėmis iniciatyvomis susijusius prietarus. Dar kitaip į kultūros ir meno žmonių ratą pažvelgė kultūros funkcionavimo situaciją iš šalies vertinę kultūros inventorizacijos šalininkai. Pavyzdžiui, M. Starkevičiūtė kalbėjo apie ištisą kultūrininkų klaną, aimanuojantį, kad niekas neina į parodas, neskaito knygų, nelanko spektaklių ir koncertų, tačiau nesusimąstantį, kad gal tos parodos, knygos, spektakliai nėra įdomūs... Tokiame grupinių iniciatyvų vertinimo kontekste gan iškalbingai skamba Vytauto Martinkaus frazė apie unikalią meno kūrėjų vardu besivadinančią organizaciją, jungiančią daug tūkstančių menininkų - "kaip apie juos galvoti, kas jie tokie?". Akivaizdu viena - konkrečias programas įgyvendina konkretūs žmonės, todėl neįmanoma atskirti "idealių struktūrų" nuo grupinių interesų, prestižo ir lobizmo klausimų. Šios samplaikos neišvengiama nė vienoje valstybėje, o pozityvius kultūros politikos aspektus lemia ne tiek "geri projektai" (ar tradicinės nacionalinės institucijos atveju - "atskira biudžeto eilutė"), bet konkrečių individų sprendimai. Juk ar pavyks "išsikovoti" pinigų, daugiausia priklauso nuo institucijos vadovo asmenybės. Žinoma, meno formų, žanrų specifika tampa bene lemiamiausiu veiksniu formuojantis grupėms ir "klanams", tačiau atrodo, jog "žmogiškasis faktorius" nedideliame kultūros lauke kartais būna ne mažiau svarbus. Štai dailės padangę nuolatos drumsčia "tradicionalistų" ir naujų raiškos priemonių šalininkų (kurių skirtį simbolizuoja LDS ir ŠMC vadovybės) nesantaika. Tačiau neteko girdėti apie panašias institucinio pobūdžio konfrontacijas tarp šiuolaikinių muzikų ir jų profesinės organizacijos. Įdomu, kodėl?

Dvi kultūros? Anot A. Liugos, "seno" ir "naujo" sinonimais tapo "valstybinis" ir "nevalstybinis". Simptomiška, jog pas mus valstybinių (arba "senų struktūrų") įvaizdis viešuose pasisakymuose dažnai siejamas su tradicijų išsaugojimu, "tikrosios" kultūros prieglobsčiu. Tai atspindi kur kas platesnę simbolinę dichotomiją, neretai konfliktuojančias mąstymo paradigmas. Šios dvi opozicijos, kurių pirma siejasi su kultūros prieinamumu kuo platesnei auditorijai (edukacija, reklama), o kita - su laisvu neagituojamo individo pasirinkimu, turi ir gilesnes filosofines šaknis, kurias itin apibendrintai galima būtų sieti su universalizmu bei reliatyvizmu, tačiau vargu ar pavyktų vienaprasmiškai sutapatinti su "valstybinių" ir "nevalstybinių" institucijų strategijomis. Pavyzdžiui, prieinamumo, vartojimo poreikis meno reiškinius ilgainiui skatina traktuoti remiantis žiniasklaidos "karštų" įvykių logika (tai - "didžiosios" parodos, "garsieji" šiuolaikiniai festivaliai). Šiandien plačiai vartojami ir šias pagrindines ideologines paradigmas nusakantys metaforiški apibūdinimai (pvz., "kultūros karnavalizacijos" terminas Vakarų kultūros politikų diskusijose pasigirdo jau seniai, jis itin lengvai prigyja ir Rytų Europos humanitarų, meno politikų bei administratorių diskusijose). Tuo tarpu "išskirtinio" meno statuso šalininkai apeliuoja į sakralines, netgi religines ar ritualines jo funkcijas, tačiau dažnai nepagrįstai reikalauja masinio ir elitinio meno reiškinių atskyrimo. Šis atskyrimas kultūros politikoje atrodo ypač abejotinas, kai narystė profesinėje sąjungoje tarsi tampa "aukštojo" profesionalaus meno sąlyga, tuo tarpu kiti reiškiniai natūraliai įgauna "mėgėjiško", t.y. potencialiai "žemesniojo" meno statusą. Gana tendencingą ideologinį pamušalą kai kuriuose diskusijos pasisakymuose atspindėjo "vienadienės" kultūros, remiamos projektiniu finansavimu, atskyrimas nuo "esminės" kultūros. Tokia mintis kultūrinėje spaudoje išsakoma jau ne pirmą kartą. Antai "Literatūroje ir mene" (2002 m. gegužės 24 d.) Dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krutinis teigė: "Atsiranda nauja verslo forma - projektų rašymas. Bet čia finansavimas tampa nebe meno, bet gražbylystės finansavimu." Perskyra, vieną kultūros administravimo tipą siejanti su "populiariąja" masine kultūra, tuo tarpu "profesionaliąją" - su valdymu per profesines sąjungas, tiesiog išreiškia kovą dėl legitimacijos meniniame lauke, o bendrosios kultūros politikos požiūriu - ne visai korektiškas gynybines strategijas.

Valstybinių kultūros institucijų ir kūrybinių sąjungų vadovai labiau linkę nerimauti dėl "fejerverkinės" kultūros vienadieniškumo, priešpriešindami ją ilgalaikei, "pamatinei", tradicinei, "tyliajai" kultūrą. Projektinis finansavimas jo priešininkų lūpose neretai sulaukia (kartais ir visai teisėtos) kritikos dėl projektų įgyvendinimo tempų, rekomendacijų ir paraiškų pildymui (t.y. išorinio pobūdžio reikalavimams) išsiugdyto tuščiažodžiavimo. Tuo tarpu nepriklausomų ekspertų nuomone (ją "Kultūros baruose", 2002, Nr. 8/9, neseniai vėl išsakė Almantas Smalavičius), reiktų akcentuoti kiek kitus valstybinio projektinio finansavimo netobulumus: Kultūros ir meno taryboje įsitvirtinę kūrybinių sąjungų vadovai sukuria ydingą monopoliją, savotišką uždarą akcinę bendrovę, kuri ir valdo valstybinį kultūros kapitalą; sąjungų atstovai Kultūros ministerijos taryboje yra tiesiogiai susiję su valstybės biudžeto lėšų skirstymu net ir tada, kai svarstomos tų pačių kūrybinių sąjungų paraiškos, t.y. "prašytojams" susitapatinus su "dalytojais", kitų padėtis akivaizdžiai tampa blogesnė. "7 meno dienų" diskusijoje A. Samalavičius akcentavo, kad Kultūros ir meno taryboje, "kaip ir 1989 m., atstovaujamos 10 tų pačių kūrybinių sąjungų. Per dešimtmetį susikūrė daugybė naujų kultūros organizacijų. Tačiau jau 12 metų visose tarybose matome tuos pačius veidus."

Taigi, net jei sutiktume, kad kultūros politiką nuolatos koreguoja kultūros dinamika, šiandien galėtume įvardyti konkrečias "įsisenėjusias" problemas. Pavyzdžiui, iškelti tokius klausimus. Ar "profesionali", t.y. valstybės remtina kultūra, iš tiesų tegali būti per profesines sąjungas valdoma kultūra? Ar pajėgios konkrečios menininkų bendruomenės atstovauti savo interesus? Galiausiai - ar verta bendradarbiauti siekiant bendros naudos ES struktūrose, užuot gynus "išsikovotą" padėtį?