Pasisemti iš šulinio

Rui Soares nuotr.

Pabaiga. Pradžia Nr. 31

Aštunta diena

E. Nekrošius: Apie autorių. Man patinka autorinis darbas. Nežinau, ar gerai, kai režisierius dirba ir už dailininką, ir už kompozitorių, ir pats viską sugalvoja. Bet aš stengiuosi atnešti į repeticiją viską jau sugalvota, ir aktoriams belieka tik atlikti. Gal aktoriai nesijaučia bendrakūrėjai... Dabar populiaru sakyti: teatras - tai namai, šeima. Aš žiūriu labai atsargiai į tą artimumą teatre, kad netektų nusivilti. Verčiau išlaikyti pagarbią distanciją. Neapkvaiskit nuo minties, kad amžinai dirbsit kartu. Geriau kiekvienam atsakyti už save ir sujungus visų atsakomybę kažką pasiekti. Ir teatras kaip šventovė - tik gražūs žodžiai. Gyvenimas sako ką kita. Ir teatras tampa tik aikštele, kurioje dirbama.

Rodomi etiudai pagal Granausko "Raudona ant balto" temas.

Etiudas: Vaikas dėlioja pagaliukus - skaičiuoja. Tėvas plėšo laikraščio skiautes ir suka cigaretes. Vaikas eina prie stalo dėdamas po kojom pagaliukus - kaip su medpadžiais, - atsisėda priešais tėvą. Tėvas klausinėja. Abu įsitvėrę į stalo kraštus tempia jį į save. Tėvas už atsakymą duoda vaikui pagaliuką - kaip saldainį.

E.N.: Padarėte savitai. Gerai, kad aktoriams davėte tikslius uždavinius, kad pirmas klausinėjimas buvo sąlygiškas, o antrame atsirado žmogiškos intonacijos. Apie pirmą barnį. Man pažįstama ta situacija, kai negali visko išgirsti, bet suvoki, kas tai. Antrą kartą man patiko tas tėvo verksmingumas. Ir pagalvojau, kad trečią kartą parodysit visiškai sulėtintai. Pirmasis būtų lyg sąlygiškas prisiminimas, antrasis - realus tėvo ir vaiko susidūrimas. Trečiasis - pajustume, kaip jiems abiem buvo sunku klausti ir atsakyti. Apie pagaliukus. Nepateisinta. Pradėjot dėlioti pagaliukus kaip gyvenime. Ir cigaretes sukti. Gal kažkaip kitaip. Ir dar. Antras planas - pagaliukų dėliojimas - aktyvus, pirmas - pasyvus. Teatre aš noriu matyti abu. Vadinasi, reikia daryti taip, kad žiūrėčiau tai į vieną, tai į kitą. Kaip pateisinti pagaliukus? Gal tėvas padavė pagaliuką, vaikas perlaužė ir pajuto, kaip didėja raumenys. Vaikas vis laužė, laužė ir jautė, kaip auga, stiprėja. Tai būtų tarsi valia, užsispyrimas. Naudodamas pagaliukus, jūs, kaip režisierius, turite sukurti jiems dramaturgiją. Jei tėvas drožia pagaliukus - tai kam drožia?

Etiudai: a) ant stalo - varnas (tėvas-tardytojas), po stalu - vaikas; b) vaikas po stalu susigūžęs skaičiuoja. Tėvas-tardytojas paima nuo kėdės švarką, nuvalo juo stalą, išpurto, apsivelka, muša kojom į stalą...

E.N.: Tai jūsų matymas, apgalvotas, su atranka. Ne man spręsti, ar tai teisinga. Kas patinka man, kitam gali nepatikti. Kieno akimis matoma ši istorija? Vaiko akimis tėvas panašus į kalakutą ar gaidį? Jūs linkęs į deformaciją? Bet ir deformacija turi savo logiką. Sėdėti po stalu - labai nedėkinga situacija. Ją reikėtų kažkaip išspręsti, kad sujungtumėte situacijas ant stalo ir po juo. Tai, ką jūs parodėt, - jau stilistika. Bet gal nedideliam gabalėliui. O gal būtų visai įdomu, jei taip išspręstumėte visą kūrinį. Žinoma, akademiniu požiūriu aš čia viską galėčiau sunešioti. Bet tai jūsų požiūris ir stilistika, į kurią turite teisę. Man patiko manipuliacijos su švarku - lyg nesąmoningi veiksmai. Su vandens stiklinėmis - kaip represija. Lieka autoriaus mintis, bet jūs ją pateikiate savo rakursu. Ir tai jūsų teisė. Toks variantas man simpatiškesnis už teisingą teatrą, kur būtų košė, puodukas, klumpės... Jūs ir privalot bandyti radikalius variantus - atsirinksit. Ir jei pamatysit, kad negerai - atsitrauksit. Tai kaip savo intonacijos ieškojimas. Bet svarbu atrasti tai, kas greitai neišsektų. Kaip kasyklose.

Etiudas: Davatka ir kaliausė. Davatka skundžiasi kaliausei.

E.N.: Kodėl neišplėtojot? Čia daug galimybių. Vaidybinės situacijos. Bet sulindot į detales - sagos siuvimas... Galėjot labiau išryškint tą abiejų panašumą. Ir bendravimą. Pasakojimas kaliausei, slėpimasis už kaliausės. Reikėtų, kad atsirastų pačios kaliausės reakcijos. Davatkos požiūris, kaliausės požiūris, - ir per abu požiūrius galima perteikti visą Granausko aprašytą gamtos grožį ir laiko atmosferą. Čia yra ta naivioji teatro prigimtis. Per tai galima padaryti ir literatūrinę kalbą, ir dialogą. Pabandykit.

Rytdienos užduotis - apibūdinti autorių. Kas yra Granauskas? Kaip autorius galėtų tilpti vienoje saujoje? Kaip iš sakinio galima įspėti, jog tai jis? Ir įžvelgti literatūroje tai, ko nemato kiti. Ne ištraukti fragmentą, o atskleisti autoriaus dvasią. Kartais, kai aš pats statau sudėtingą dramaturgiją - supaprastinu ją kaip algebros trupmeną. Gal tai neleistina priemonė, bet ji padeda pradėti darbą. Aš daug ką atmetu, kas daro tą literatūrą sudėtinga, ir pradedu supaprastintai. Ir jei aktoriai intuityviai pajunta tą paprastumą, gali prasidėti darbas. "Otele" yra didžiulė scena, kai Otelas bėgioja pakrante. Iš pradžių bandėm vienaip, kitaip ir pasirinkom tokią situaciją, kai du žmonės tiesiog ateina į paplūdimį kaitintis saulėje ir ten pasikalba. Reikėjo tik taip sustatyti, ir viskas iškart susirišo. Išsisprendė kalnai teksto. Kaip keli žodžiai kartais keičia esmę... Aplinkybių, situacijos supaprastinimas kartais atveria akis ir padeda aktoriams. Aš nesakau, kad jūs turit taip bandyti. Kiekvienam reikia atrasti savo būdą. Bet manau, kad režisieriai turi ne plepėti, o kalbėti trumpai, tiksliai ir patraukliai.

Taigi, autorius. Jei reikėtų apibūdinti Shakespeare`ą, tai sakyčiau - žudymai ir smaugimai. O kaip apibūdinti Granauską? Kiekviename kūrinyje reikia kažkaip nutverti autorių - tai niekad nekenkia.

Grįžtu prie orkestro įvaizdžio. Kaip galima apibūdinti pučiamųjų orkestrą? Gal per orą. Sustotų keli aktoriai lyg laikydami instrumentus ir nekvėpuotų, kol gali ištverti, o paskui pultų į užkulisius įkvėpti oro. Atsinešti oro. Bėgdami kaip mokyklos koridoriumi. O sugrįžę vėl stovėtų užgniaužę kvapą. Žvilgčiotų vienas į kitą. Ir taip kelis kartus. O po to pasigirstų maršo melodija. Čia būtų ir naivumo, ir ironijos.

O kaip su arkliu - rodyti jį ar ne? Lengviausia būtų nerodyti. O kaip parodyti? Tai išvaidinta tema. Reikia kažkaip naujai. Gal susodinti aštuonis žmones už stalo, padėti lėkštes su vandeniu - ar jų gėrimas būtų panašus į arklio? Kartais teatre būna daug neužimtų žmonių, ir reikia aktoriams kažką sugalvoti... Arklys galėtų būti daug žmonių, susispietusių į krūvą, kuri pradeda judėti - lėtai, sunkiai, kažkas pribėga, užšoka, sustingsta generolo poza... Ir visi po to valosi tarpkojį kaip nulipę nuo arklio. Ir tas valymasis taptų rišamąja medžiaga.

Kas tai - vėl metaforos? Metaforos jau tapo keiksmažodžiu. Gal ta "obraznost" lietuvių teatre jau atgyveno? Gal viskas jau išspausta ir kažkas turi keistis? Bet gal svarbiausia - tiksliai panaudoti įvaizdį, o ne šiaip forsuoti vaizdingumą.

Devinta diena

E. Nekrošius: Taip greitai pralėkė dienos... Jau galėtume imtis konkrečios medžiagos. Kai kurie iš jūsų ne taip dažnai išėjot į aikštelę - bet gal tie tarpai užsipildys... Anksčiau žavėjausi akademiniu mokymusi ir juo tikėjau, bet metams bėgant požiūris pasikeitė. Akademinis mokymas gal duoda sistemą, bet prarandamas netikėtumo momentas... Petrą Repšį metė iš akademijos, nes nemokėjo piešti, o dabar jis pats jau yra beveik kanonas. Sistema stengiasi sulaužyti, sustandartinti. Arba Augustinas Savickas... Jis irgi nepakluso standartui. Reikia netapti žmogumi iš minios. Netapti žmogumi iš minios pilkoje mūsų teatro minioje. Tai asmenybės ugdymas. Gal skamba komjaunuoliškai, bet tai nėra blogai... Ir mūsų darbeliai, nors ir padriki, gal ne tokie, kokių patys norėjote, verti pagarbos vien už bandymą.

Negalvokit, kad aš kažko mokau. Taisyklių mūsų mene nėra, neturi būti. Gal tik orientyrai. O kaip daryti - kiekvieno žmogaus atsakomybės ir savitumo dalykas.

Šiandien kalbėjomės su žurnaliste apie teatro vadovą ir režisierių. Dabar teatro vadovas lyg ir neatsako už režisierių. Anksčiau vadovas buvo veiksnus, o dabar jis - vienoj, o režisierius - kitoj barikadų pusėj... Gerai, važiuojam...

Rodomi etiudai pagal Granausko "Raudona ant balto" temas.

Etiudas: Vaikinas pjauna žolę, ateina mergina, atneša lauknešėlį, ateina kitas vyras, atsikanda duonos, išeina, vaikinas ir mergina vėl lieka dviese...

E.N.: Jūs pjovėt žolę, - ar rasa yra vertybė žmogui, kuris kasdien pjauna šieną? Turit savęs to paklausti. Parodykit, kaip eina žmogus, kuriam įgriso rasa, - kratydamas kojas. Ir taip eiti aktoriui būtų įdomiau. Tą kojų kratymą galima surepetuot. Ir mergina ateina gal kitaip. Gal atsargiai statydama pėdas ir kalendama dantimis. Ir limpa visokios žolės... Dabar - pjovimas. Ar pjovimas aktoriui yra sceninė vertybė? Bandykit pjauti plačiais mostais ir pamatykit perpjautą varlę, pakelkit, suvaidinkit, kaip ji ten tamposi... Kokias penkias varles papjautumėt, ir diena taptų bjauri. Kaip tai galėtumėt išplėtoti? Dabar - atnešė valgyt. Padarėt kaip Smetonos laikų piešiniuose. O gal kitaip? Įvedant detalių, kurios praplėstų aktorių vaidybą ir praskiestų tą lyrizmą. Na, kad ir kvailai, - lašinių gabaliukas suvyniotas gal į penkis laikraščius ir jame atsispaudęs švinas... Aš niekus kalbu, bet noriu parodyti, kokios yra galimybės. Pulkit į šalį, patikrinkit galimybę... Pavyzdžiui, gal mergina dar miegodama eina per rasą... Ir abu dar mieguisti, ir mergina tokią akimirką būtų vaikinui gražiausia. Jis padėtų dalgį ir žiūrėtų į žmoną kaip į stebuklą. Neliktų jokios šeimyninio gyvenimo rutinos. Atsisėstų ir žiūrėtų... Ir tada pasigirstų daina, kurią naudojate. Tas rytas įgytų kažkokio grožio. Dabar - atėjo stribas. Jis čia ką, duonos atnešė? Silpnokas ėjimas. Vėl primenu apie atranką, pamatykit kažką ypatinga... Gal stribas irgi eina kaip valstietis, ir vyras jam pasakytų "šššš, žmona miega", o stribas - jis ką, ne žmogus - irgi pažiūrėtų, o paskui tyliai atiduotų vyrui šaukimą... Ir vyras įsikištų jį užantin, pakeltų miegančią žmoną ir parneštų namo palikęs dalgį... Čia būtų jums dirvos pavaidinti. Ką padarėte - lyg ir teisybė, bet nėra kažko savito... Kurdami neieškokite kažkur toli - viskas yra arti. Geri dalykai guli arti. Jei darot tokią miniatiūrą - kiek įmanydami ieškokit tos situacijos epicentro.

Etiudas: Po laidotuvių. Vyro klausimą "kaip praėjo laidotuvės?" pakartoja už jo nugaros kaip fotografijoje sustoję žmonės, o aidas jį vėl sugrąžina.

E.N.: Šaunuolė, man patiko. Kartais nereikia ir komentuoti. Pati nuotaika, sumanymo paprastumas - tame paprastume yra kažkas gero. Bet vėl - detalės. Visų suėjimas yra vienodas, gal reikia pagalvoti, kaip kiekvienas gali sustoti. Galėčiau nurodyti daugiau trūkumų, bet yra ir kompozicija, ir prasmė. Nuo tokių dalykų ir prasideda kūryba.

Etiudas: Davatka ir kaliausė (vakarykštis surežisuotas darbas).

E.N.: Reikia pagirti visus. Rimta paraiška. Smagu ir žiūrėti, ir aktoriams dirbti. Gal ne visos kombinacijos išnaudotos, bet yra autoriaus intonacija. Puiki kaliausės vaidmens linija. O davatka - su kuo jūs kalbatės? Kaliausė - su peizažu. O jūs galėtumėt monologo forma. Kaip mintyse apkalbėdami kitą žmogų. Ir turėtumėt žiūrėti į kažką ateinantį, ir jį matyti, matant atsirastų ir apkalbos. Jums reikėtų bendrauti su auditorija. Rasti klausytoją. Tada galimybės būtų kur kas didesnės. Tam pasakojimui reikia aistros. O dabar - abiejų kalbėjimas. Jeigu pradėtų kalbėti viena, kita ir išeitų lyg ir lietuviška sutartinė. Kartais laike sutampa keletas žodžių ir prozos tekste pasigirsta sutartinės motyvas. Ir tai būtų kaip briliantas. Viskas slypėtų kažkokiose mikrodetalėse, viskas turėtų būti subtilu, su skoniu, humoru ir meile. Gal per tai galima apčiuopti ir viso romano stilistiką. Ir Granausko literatūra klausytųsi, žiūrėtųsi. Tai aktorių talento dalykas, ir reikėtų, kad net nesijaustų režisieriaus rankos.

Etiudas: Vaikas prie stalo klausia mamos, kur dingo arklys. Atsakymas - suvalgėm. Staltiesė - kaip įkyri mintis apie arklį. Mama dirba, o vaikas brėžia ant lapo brūkšnelius - lyg dunksėtų arklio kanopos.

E.N.: Vadinasi, staltiesė tapo arkliu? Metafora? Vaiko vaizduotėje staltiesė tampa arkliu? Viską perkeliate į horizontalę - vaikas slenka prie žemės, kartu slenka ir pirmininkas, kalbėdamas apie arklio odą. Perėjimas į horizontalę man kažkuo simpatiškas: vaiko fantazijoje viskas pereina į horizontalę, ir tai reikia išplėtoti. Kai motina vaikui pasakė, kad arklį suvalgėm, jis papuolė į kitą erdvę. Grindys susvyravo. Juk tai šokas. Dabar - motina. Ką jums pasiūlė režisierius? Megzti? Stenkitės scenoje nemegzti. Yra kitokių veiksmų. Jei motina bent galvą būtų paguldžiusi ant stalo ir žiūrėtų, jau būtų įdomiau. Arba sunertų rankas ir siūbuotų... Ir klausimą apie arklį reikėjo paruošti. Gal fone galandamą peilį reikėjo išplėtoti kaip leitmotyvą, kad nebūtų atsitiktinis brūžavimas. Dabar - mezgimo virbalai. Neimkit tikrų virbalų. Nėra jokios sąšaukos su peiliu. Jei panaudotumėt kad ir durų virbą, vis būtų kažkoks ryšys su namu, aplinka, ir gal su galandamo peilio garsu. Motinos atsakymas - suvalgėm - turėtų būti kaip patrankos šūvis prie ausies. Gal vaikas dūko, dūko ir užklupo ją klausimu. Kaip motina reaguotų? Gal ji atliktų keletą šalutinių veiksmų, nueitų, sugrįžtų... Tai svarbi vieta. Gal motina pasielgtų kaip nors primityviai, ir tas primityvumas būtų gražus. Gal motina laukė klausimo, kuris artėja, o vaikas vis nepaklausia. Vaikas vis vynioja staltiesę, o motina vis išlygina. Ir kai paklausia - turėtų būti ilga pauzė. Pabandykit tą psichologinę pauzę suvaidinti, o po to išrėkit - suvalgė, - ir vėl ramu. Kaupėsi žodis ir sprogo. Ir žodis liktų kaip dėmė. O gal vaiko klausimas - pašnibždom, vos girdimai, o motina nesuprastų ir perklaustų. Kad klausa taptų pagrindiniu dalyku. Vaikas įsitempęs klausytų, o motina vos girdimai perklaustų. Dabar - motina numetė staltiesę. Kaip ją suvyniojo prieš numesdama? Ir vėl peilio garsas užpildo pauzę. Tokiems dalykams turit paskirti valandų valandas, kad pajustumėt, jog pradedat kurti. Kur pabaiga - žinom visi. O kur ta pradžia? Tai va, reikia laukti pradžios...

Užrašė A.L.

2002 m. gegužė