Teatro anonsai
Vilniaus teatras „Lėlė“
„Viskas, ko neturi“ – Rolando Kazlo režisuota kelionė į poeto Valdemaro Kukulo pasaulį
Rengėjų inf.
Aktorė Jolanta Dapkūnaitė apie spektaklį „Café existans“: „Patirtis bus įdomi ir nekasdienė“
Ingrida Jankauskaitė
Įsijausti į kitų jausmus
Pokalbis su aktoriumi Jonu Baranausku
Aktorius Jonas Baranauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2023), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023), „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas, KLDT, 2022), „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, KLDT, 2022), „Varovai“ (rež. Elmārs Seņkovs, KLDT, 2021), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata, KLDT, 2021), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, KLDT, 2019), „Kalės vaikai“ (rež. Eimuntas Nekrošius, KLDT, 2018), „Akmenys jo kišenėse“ (rež. Gytis Padegimas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2016) ir kt.
Ingrida Ragelskienė
Kas liks iš siurrealizmo šiuolaikiniame Lietuvos teatre?
„Orfėjas“ Vilniaus mažajame teatre
Balandžio 26 diena, penktadienis, dvi žalsvu pliušu aptrauktos klasikinių formų sofos vaidina Orfėjo svetainės baldus naujausioje Vilniaus mažojo teatro (VMT) premjeroje. Sofos atrodo solidžiai, turi ratukus, yra saikingai manevringos, jas lengvai pakelia du aktoriai, netgi galima atlenkti atlošus ir tada jos virsta sofomis-lovomis, ant kurių efektingomis pozomis gali išsipleikti Euridikė, Arklys ir net pats Orfėjas, svajingai bylojantis siurrealistiniais dramaturgo Jeano Cocteau tekstais. Todėl, jei reikėtų įvardinti, kas labiausiai sieja režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „Orfėjas“ sceninę būtį su dabartimi, su šiuolaikybe, nedvejodama nurodyčiau tas dvi žalias sofas, į VMT atgabentas iš tikrai neprasto baldų salono.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIX)
Ankstesniuose laiškuose mūsų išsakytą subtilaus teatro meno ilgesį man atliepė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Šis kūrinys leidžia mėgautis teatrališkumu, kai aktoriai virsta neatpažįstamais personažais, kai tarsi suaugęs vaikas įsitraukti į pasakojimą, panyri į kitą laikmetį ir savitą scenos pasaulį. Pasigėrėjimą kelia kiekvienas tiksliai spektaklio meninę visumą atitinkantis Gintaro Makarevičiaus scenografijos, Juozo Statkevičiaus kostiumų ir grimo, Martyno Bialobžeskio muzikos bei aktorių vaidybos elementas.
LTMKM inf.
Bus pristatytos teatrologės Rasos Vasinauskaitės knygos: žmogiška Nekrošiaus teatro prigimtis ir „kita rampos pusė“
Martynas Petrikas
Teatro kritika mokslinių interesų lauke
Rasos Vasinauskaitės monografija „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“
Lietuvių teatro kritika – ypatingas reiškinys. Chronologijos požiūriu rašyti teatrui ir apie teatrą lietuviškai imta anksčiau nei vaidinti ar režisuoti. Kritikos tekstų paliko įžymiausi visuomenės ir kultūros veikėjai (pvz., Jonas Basanavičius ar Juozas Miltinis). Jau tarpukario dvidešimtmečio (ir profesionalaus lietuvių teatro raidos) pradžioje nuolatinio recenzento publikacijos to meto dienraščiuose buvo įprastas dalykas. Per kiek daugiau nei šimtmetį lietuvių teatro kritika įgijo savitą kultūrą, istoriją ir tradicijas. Nepaisant to, kaip mokslinio tyrimo objektas ši veiklos sritis atrasta vėlai. Būta pavienių straipsnių, studentiškų darbų, tačiau sistemiška kritikos istorijos apybraiža pasirodo tik dabar – Rasos Vasinauskaitės „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, p. 528).
