Teatro kritika mokslinių interesų lauke

Lietuvių teatro kritika – ypatingas reiškinys. Chronologijos požiūriu rašyti teatrui ir apie teatrą lietuviškai imta anksčiau nei vaidinti ar režisuoti. Kritikos tekstų paliko įžymiausi visuomenės ir kultūros veikėjai (pvz., Jonas Basanavičius ar Juozas Miltinis). Jau tarpukario dvidešimtmečio (ir profesionalaus lietuvių teatro raidos) pradžioje nuolatinio recenzento publikacijos to meto dienraščiuose buvo įprastas dalykas. Per kiek daugiau nei šimtmetį lietuvių teatro kritika įgijo savitą kultūrą, istoriją ir tradicijas. Nepaisant to, kaip mokslinio tyrimo objektas ši veiklos sritis atrasta vėlai. Būta pavienių straipsnių, studentiškų darbų, tačiau sistemiška kritikos istorijos apybraiža pasirodo tik dabar – Rasos Vasinauskaitės „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, p. 528). Tai – svarbus kritiką kaip savarankišką mokslinio tyrimo objektą legitimuojantis įvykis: Vasinauskaitės monografija ne tik suteikia žinių apie lietuvių teatro kritiką 1920–1980 metais, bet ir atskleidžia mokslinių jos tyrimų strategijos variantą.

Žinių apie lietuvių teatro kritiką ir jos kultūros tyrimo metodo Lietuvoje trūko. Kitaip nei, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur teatro kritika – įprasta, savitą tradiciją turinti mokslinių tyrimų tema. Čia esama ir sisteminių apžvalgų, ir jų revizijų (plg., klasikinė Eleonoros Udalskos „Teatrologia w Polsce w latach 1918–1939: rekonesans“ (1977) ir vėlesnės kartos Kazimierzo Gajdos „Metakrytyka teatralna 1918–1939“, 1999), konkrečiam kritikos reiškiniui skirtų monografijų (pvz., Dariuszo Kosińskio „Sztuka aktorska w polskim piśmiennictwie teatralnym XIX wieku: główne problemy“, 2003). Atskirai minėtini šaltinių – kritikos tekstų – leidiniai, kurie skatina ir lengvina tyrėjo darbą (pvz., Zbigniewo Raszewskio sudarytas rinkinys „Sto przedstawień w opisach polskich autorów“, 1993). Neblėstantį dėmesį kritikai liudija ir 2023 m. pabaigoje Varšuvoje Zbigniewo Raszewskio teatro institute surengta konferencija „Fluctuat nec mergitur? Czy istnieje polska szkoła historii i krytyki teatru“ („Sūpuojasi [bangose], bet neskęsta? Ar egzistuoja lenkiška teatro kritikos ir istorijos mokykla“). Renginio pavadinimas simboliškas: teatro kritika, kaip turbūt ir visa profesionali meno recepcija, šiandien veikia naujų taisyklių ir dėsnių valdomoje kultūroje. Todėl istorinės patirties refleksija yra itin aktuali siekiant permąstyti kritikos funkcijas, atrasti jos šiuolaikinę tapatybę. Vasinauskaitės monografija šį poreikį tikslingai atliepia.

Aptariamoji monografija – įtraukiantis ir daugybę naujų žinių suteikiantis kūrinys. Jį sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje, skirtoje laikotarpiui nuo 1920 iki 1940 m., autorė kruopščiai „apgyvendina“ tarpukario teatro kritikos lauką ir jo raidą atskleidžia pro kritikų ir recenzentų publikacijų prizmę. Antroje dalyje analizuojama tolesnė lietuvių teatro kritikos raida 1940–1980 metais. Šioje dalyje autorė ne tik atskleidžia teatro ir kritikos procesą, bet ir pateikia svarbių kontekstinių komentarų. Be jų sudėtingas sovietinis–nacistinis–vėl sovietinis laikotarpis su visais vidiniais lūžiais būtų daug sunkiau suprantamas. Pradinio chronologinių ribų taško (1920 m.) pasirinkimo priežastys akivaizdžios – profesionalaus lietuvių teatro įkūrimas, o galinio taško (1980 m.) motyvaciją Vasinauskaitė pagrįstai argumentuoja nauju kritikos raidos pokyčiu. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais teatro kritikos sritis išties radikaliai persistruktūravo ir dėl vidinių (kritikų kartų kaita), ir dėl išorinių (istoriniai laikotarpio virsmai) aplinkybių – autorė taikliai pastebi, kad šie pokyčiai reikalauja ypatingos analitinės prieigos.

Tyrimo koncepcijos lygmeniu Vasinauskaitė teatro kritiką mato kaip savitą, integralų „viešosios sferos“ (Juergenas Habermasas) elementą. Drauge su teatru ir spauda kritika dalyvauja ir prisideda prie viešosios diskusijos formavimo visuomenei (ypač iki 1940 m.) ir valstybei (po 1940 m.) esminiais klausimais. Taip kritika tampa „komunikaciniu įvykiu“, visada atstovaujančiu tam tikriems ideologiniams pagrindams ir veikiančiu kaip iš galios pozicijų išeinantis poveikio mechanizmas (Teunas A. van Dijkas). Kritikos lauke veikiantys kritikai disponuoja plačiu strategijų pasirinkimu: gali užsiimti dominuojančios galios legitimavimu ir palaikymu, pasirinktų vertybių rinkinio natūralizavimu ir universalizavimu, priešingų vertybių paneigimu ir eliminavimu, socialinės tikrovės užtemdymu (Terry Eagletonas). Vasinauskaitės pasirinkimas teatro kritiką glaudžiai susieti su (santykinai) teatro išorėje esančiais reiškiniais ir procesais atrodo visiškai logiškas įvertinant lietuvių kultūros patirtis XX amžiuje. Lietuvių teatras, kaip teisingai pastebi autorė, jau nuo „Aušros“ ir „Varpo“ laikų buvo matomas pirmiausia kaip visuomeninis, o tik paskui – estetinis fenomenas. Tyrime apimti abu istoriniai tarpsniai (pirmoji nepriklausomybė ir sovietinė okupacija), nepaisant ideologinių skirtumų, teatrą siejo su svarbiomis visuomeninėmis funkcijomis ir sunkiai pripažino meno autonomiją.

Pagrindiniai monografijoje pateikiamo tyrimo šaltiniai – kritikų, vėliau – kritika užsiėmusių teatrologų publikacijos: recenzijos, straipsniai, atskiri leidiniai. Šaltinių atranką daugiausia lėmė teatro procesas: kritikos raidos naratyvas konstruojamas atskleidžiant kritikų reakcijas į teatro įvykius. Tiesa, šiame naratyve pasitaiko ir cezūrų. Tai ypač pasakytina apie ankstyvąjį sovietmetį, kai kritika prisiima reguliacinę, norminančią funkciją. Tada dialogo logika apsiverčia ir reaguoti privalo teatras. Taip sukonstruotas naratyvas atskleidžia, kaip pasirinktose chronologinėse ribose dominuojančią poziciją įgauna konkrečios kritikų asmenybės. Nestebina, kad ryškiausias pirmosios, tarpukariui skirtos dalies veikėjas – Balys Sruoga, tačiau iš monografijos puslapių daug sužinome apie mažiau girdėtus ar net visai nežinomus autorius, kurie reflektavo ir esmingai veikė lietuvių teatro kaitą. Tai ypač pasakytina apie ankstyvąjį sovietmetį, kai teatro kritika užsiėmė kategoriški, šiandien užmiršti kritikai ir kritikės.

Ypatinga Vasinauskaitės monografijos savybė – tai, kad joje pateiktas tyrimas atskleidžia lietuvių teatro istoriografijoje itin retą istorinį tęstinumą. Monografijoje kritikos raida ir jo veikėjų biografijos nesustoja Lietuvai praradus nepriklausomybę. Priešingai, įspūdinga skaityti, kaip tos pačios asmenybės lengvai prisitaiko sovietinėje, nacistinėje, vėl sovietinėje realybėje, kaip vystosi jų karjeros trajektorijos. Ši visuminė raidos panorama skatina permąstyti, atrodytų, gerai žinomų tarpukario teatro veikėjų – Antano Sutkaus, Sruogos, Miltinio, taip pat ir kritikų, pavyzdžiui, Jono Kardelio, asmeninės ir kūrybinės plėtros strategijas, nuostatas bei jų priežastis.

Dar viena vertinga monografijos savybė – jau minėtos autorės pastangos atskleisti bendrą lietuvių teatro kritiką veikusį politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą. Šios pastangos ypač reikšmingos antroje knygos dalyje, kurioje, kiek tai leidžia pirminė monografijos paskirtis, Vasinauskaitė nusako sudėtingą ir neretai absurdišką sovietinės realybės įtaką viešajam teatro kritikų diskursui. Autorė pateikia vertingus reikšmingų įvykių, tokių kaip VKP(b) CK nutarimai ar Vakarų Europos teatro gastrolės, kontekstus. Neabejotina, kad tokia monografijos kompozicija skaitytojui padės geriau suvokti vis labiau nutolstančią sovietinę epochą ir joje veikusių kritikų darbo aplinkybes.

Galiausiai būtina paminėti, kad Vasinauskaitės monografija parašyta įtraukia ir pagavia proza. Autorės įsigilinimas į temą suteikia progą įsijausti ir skaitytojui ar skaitytojai, kurių akyse ima skleistis gyva ir komplikuota, dinamiška ir nuolat kintanti lietuvių teatro kritika. Taigi, Rasos Vasinauskaitės „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“ yra ne tik vertingas mokslinis veikalas, kuris atskleidžia Lietuvoje naują tyrimų temą, bet ir patraukli lektūra kiekvienam besidominčiam lietuvių kultūros istorija.