Įsijausti į kitų jausmus

Aktorius Jonas Baranauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2023), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023), „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas, KLDT, 2022), „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, KLDT, 2022), „Varovai“ (rež. Elmārs Seņkovs, KLDT, 2021), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata, KLDT, 2021), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, KLDT, 2019), „Kalės vaikai“ (rež. Eimuntas Nekrošius, KLDT, 2018), „Akmenys jo kišenėse“ (rež. Gytis Padegimas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2016) ir kt.

Klaipėdoje baigėte režisūros studijas, tačiau pasirinkote aktoriaus profesiją. Kodėl?

Keistas pašaukimas iš kažkur... Su teatru neturėjau jokio santykio: Gytis Padegimas juokaudavo, kad pusantrų metų vaikščiojau nesupratęs, ką veikiu režisūros studijose. Tačiau visad norėjau dirbti, todėl sutikdavau garsinti, šviesti ir vaidinti. Dėl veiklumo ir pradėjau vaidinti kitų etiuduose, eskizuose. Vis dėlto vaidybos ir režisūros studijos šiek tiek panašios, tik vėlesniuose kursuose išryškėja skirtumai. Tie, kurie abejonių neturėjo ir konkrečiai siekė režisūros, ja užsiima ir dabar, o man tai atrodė daug atsakomybės reikalaujanti profesija, nes viską turi daryti pats – perteikti mintį, idėją, temą. Tikriausiai režisuoti bijojau – man buvo itin keista aiškinti, ko siekiu būtent aš, jaučiau atskirtį ir visą laiką labiau norėjau kurti drauge su kitais. Scenoje labiau pasitikėjau savimi vaidindamas nei bandydamas režisuoti. Be to, jausdavausi prastesnis, nes kiti jau turėjo kokios nors ankstesnės teatro patirties, o aš atėjau tarsi iš gatvės. Žinoma, viduje jaučiu, kad norėčiau ir galėčiau ką nors pastatyti, bet vis pagalvoju, jog dar ne laikas. Kol kas esu patenkintas tuo, kas esu ir kur esu.

Kaip iš Kauno miesto kamerinio teatro atsidūrėte Klaipėdos dramos teatro trupėje?

Jei gerai prisimenu, po studijų man paskambino Padegimas ir pranešė apie režisierės Māros Ķimelės atranką spektakliui „Lūšies valanda“ Klaipėdos dramos teatre. Išleidus spektaklį, klausiau savęs, ką veikti toliau. Grįžau į gimtąjį Kauną ir ėjau Laisvės alėja pro Kamerinį teatrą, pamaniau – paskambinsiu, gal jiems reikia aktoriaus. Taip sutapo, kad reikėjo. Ir viskas įsisuko. Tačiau „Lūšies valanda“ leido sukurti minimalų ryšį su Klaipėdos teatru, jo žmonėmis, ir kažkodėl maniau, kad jei kas nutiktų, galėsiu grįžti į Klaipėdą. Po penkerių darbo Kaune metų man paskambinęs Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys pasiūlė dirbti ir šiame teatre. Iš pradžių man atrodė, kad galiu gyventi Kaune ir dirbti Klaipėdoje, bet taip išėjo, kad išsinuomojau butą ir Klaipėdoje gyvenu iki šiol. Šis miestas neapveltas kokiu nors šaršalu, čia mažiau veiklų, todėl labiau susikoncentruojame į darbą. Atrodo, kad visi – technikai, grimeriai, rekvizitininkai ar kiti teatro darbuotojai – netausoja savo laiko, gyvenimo ir atsakingai dirba.

Jūsų kūryba pasižymi įvairumu – nuo kamerinių spektaklių iki didelio masto pastatymų. Kuris procesas jums priimtinesnis?

Anksčiau buvo labiau išreikštų, didesnių vaidmenų, o dabar teatras išbando kitas formas. Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Mūsų klasėje“ vaidmenys stiprūs, o Dmitrijaus Krymovo „Fragmente“ esame tam tikros spalvos, žymėjimai, tarsi žmonių masė. Tačiau vaidinti vis tiek įdomu. Žinia, turint aiškesnį vaidmenį galima į jį įsijausti, perprasti, analizuoti, o masiniuose pastatymuose aiškiniesi, kaip viską suvaldyti, gebėti būti ir veikti – čia svoris nekrinta tik ant tavęs. Žinoma, svarbi ir kūrinio tema, ir tarpusavio mikroklimatas. Pastebėjau, kad jei teigiamai į viską žiūriu, tuomet ir procesas lengvesnis. Tikriausiai, kai esame jaunesni, daug labiau viską sureikšminame, sudieviname, o kai įgyji patirties, pradedi labiau jausti ir mėgautis visu procesu bei santykiu su žiūrovais.

Kauno kameriniame teatre dviese su Vytautu Gasiliūnu vaidiname spektaklyje „Akmenys jo kišenėse“ ir jis pajunta, jei praėjusią dieną turėjau spektaklį didžiojoje scenoje, nes išryškėja vaidybos skirtumai. Mažesnėje salėje viskas intymiau, labiau jauti partnerį, žiūrovą, o didžiojoje scenoje – plačiau, daugiau. Tad kamerinėje aplinkoje vaidinti tikrai smagu.

Spektaklyje „Lost Lost Lost“ atliekate jaunojo Jono Meko vaidmenį. Kokia buvo kūrybinio proceso pradžia?

Pirmiausia visi apsidžiaugėme, kad būtent režisierius Michałas Borczuchas statys spektaklį, nes jis labai domisi kinu ir jam išties imponuoja Jono Meko kūryba. Režisierių patraukė niuansas, kad kažkoks žmogus iš Lietuvos kaimelio atsiduria tarp Niujorko garsenybių. Jam buvo įdomu patyrinėti patį Meko reiškinį, jo kūrybą ir iš kur ji plaukė. Su kūrybine komanda vykome ir į Semeniškius, ir į Biržus, ieškojome Meko pėdsakų. Režisierius liepė visiems aktoriams pabūti Meku, tad su telefonais pasileidome filmuoti po laukus, apleistas trobas. Procesas prasidėjo gražiai.

Kaip jis plėtojosi toliau?

Vėliau šiek tiek strigome statydami. Režisierius turi savitą braižą, ir veikiausiai ne visiems priimtiną. Spektaklis įdomus, tačiau vis dėlto skirtas intelektualesnei auditorijai. Kuriant vaidmenį teko ne tik koncentruotis į repeticijas, tekstą, bet ir tęsti darbą grįžus namo. Žiūrėjau filmus, skaičiau visus interviu, bandžiau gilintis ir suprasti Meką. Smagu, kai kūrybinis procesas praturtina ir suteikia naujų žinių. Kadangi spektaklis didžiąją laiko dalį vyksta anglų kalba, žavu, kad teatras suteikė naujų patirčių ir vyresniems aktoriams. Spektaklyje nemėginame vaidinti konkrečių asmenų – tai bandymas prie jų prisiliesti ir suprasti, kodėl ir kaip viskas vyko. Šis procesas buvo smagiai sunkus ir labai praturtinantis.

Vaidinote režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklyje „Storas sąsiuvinis“. Kaip jis buvo kuriamas?

Žaviuosi Jokūbu – su juo dirbome pirmą kartą, nors dauguma jį pažįstame nuo vaikystės, nes, galima sakyti, jis užaugo šiame teatre. Kūrybinis procesas buvo ilgas, atvira forma vaidinome sudėtingą temą ir visi veikėme aplink pagrindinius personažus, kuriuos kuria aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys. Vėlgi buvome tarsi spalvos, tačiau šįkart ryškios. Visą procesą pavadinčiau lengvu ir laisvu, todėl norėjosi ir kurti, ir improvizuoti. Spektaklyje vaidinu kunigą, ir man patiko, kad režisierius personažą formavo ne per nuolankumo ir švelnumo prizmę, kaip esame įpratę matyti, o atvirkščiai – kaip šiek tiek iškrypusį, griežtą ir tiesmuką žmogų. Kurti tokį personažą buvo įdomu. Jokūbas jungia simbolius, intuityviai randa sprendimus. Nustebino, kad neseniai studijas baigęs žmogus taip gražiai kuria ir valdo sceną.

Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Dmitrijumi Krymovu spektaklyje „Fragmentas“?

Režisierius tarsi dailininkas spektaklius formuoja ir transformuoja potėpiais. Jis yra išties pagarbus, supratingas, jam būdingas platus kūrybinis intelektualumas. Galbūt į spektaklį atėjęs žiūrovas nori pamatyti eilinę istoriją, pasakojimą, tačiau režisierius kuria kitokį, asociatyvų darbą, veikiantį kiekvieno galvoje. Tokio teatro kaip „Fragmente“ mes nematėme ir neturėjome. Režisierius nebijojo laužyti erdvių, situacijų, tarpusavyje jungti kelių teatro formų. Iš pradžių nesupratome, kaip tai veiks žiūrovą, todėl vos pradėję vaidinti jautėme šiokį tokį atmetimą, nes tai buvo keista, neįprasta ir iki tol nepatirta. Vėliau pamatėme, kaip žmonės reaguoja ir ką spektaklis iššaukia jų viduje. Gebėjimas kiekvieno galvoje sukurti spektaklį yra jo duotybė.

O kaip ruošiatės Krymovo spektaklio „Requiem“ premjerai?

Per vieną iš repeticijų režisierius pajuokavo, kad „Fragmente“ panešiojome baldus, o šiame spektaklyje reikės ir vaidinti. „Requiem“ vaidinsiu Hamletą. Bus skirtingų atspirties taškų – tiek Haruki Murakami knyga „Kafka pakrantėje“, tiek „Hamletas“, tiek ir paties Krymovo sapnas. Jis žaidžia vaizdiniais, dirgina žiūrovo jausmines vietas ir tai, kas yra gerai atpažįstama. Viskas sukasi aplink vidinį pajautimą. Žinoma, dar sunku pasakyti, nes iki galo nežinome, į ką tai išvirs. Mane žavi režisieriaus sugebėjimas veikti asociatyviai, kai konkrečiai visko neparodo, tačiau savaip sudirgina kiekvieno vidų. Režisierius kuria tokį teatrą, kokį jaučia, o jo pajautimas nuostabus. Jis priverčia aktorius išlipti iš patogios būsenos, nes vis prireikia ką nors papildomai mokytis. Procesas neapsiriboja eiline vaidyba, o praturtina intelektualiai.

Ar lengvai pavyksta iš vaidmenų sugrįžti į tikrovę?

Teko dirbti su labai įdomia režisiere Agata Duda-Gracz, jos spektaklių kūrimo metodas dar kitoks.  Tai reikalauja daug fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Repetavome „Meilę“ ir ji man labai paprastai pasakė, kad štai yra linija: vienoje pusėje esi personažas, o ją peržengęs – esi savimi. Bet taip tikrai nepavyksta. Kai kuriame spektaklį, rytą vakarą galvoji apie tekstą, temą, kaip sekasi scena, koks santykis su partneriu, eini gatve ir kartojiesi tekstą, stovi duše ir mąstai, kaip rytoj išbandysi kažką naujo. Išleidus premjerą tas šleifas dingsta, tuomet ir stabilizuojiesi. Reikia mokėti išlikti savimi, nepasimesti, todėl šis darbas reikalauja psichologiškai tvirtų žmonių. Pavyzdžiui, mano mama labai gerai jaučia, kai būnu kažkur išskridęs, o pats to net nesuprantu. Jei esi per daug įsijautęs į procesą, savotiškas personažo charakteris atsispindi ir viduje. Aštuonias valandas teatre vaidindamas psichopatą, kažkodėl namie irgi tai pajunti; jei nuolat per repeticijas kolegei kartoji „Aš tave myliu“, netikėtai tai imi jausti iš tikrųjų. Spektaklyje vaidindamas Orfėją, patiriantį tragediją, pajunti, kad grįžus namo kažkaip liūdna, vieniša, o spektaklyje apie Holokausto žudynes vėlgi patiri atitinkamus jausmus. Kartais tikrai per daug visko į save įsileidžiu, galbūt reikėtų formaliau į visa tai žiūrėti. Tačiau dažniausiai man patinka įsijausti į kitų jausmus ir su jais šiek tiek pagyventi. Todėl ir dirbu šį darbą.

Dėkoju už pokalbį.