Vaizduotės stiprintuvas

Knyga skiriama kuriantiems ir kursiantiems Palangą. Ir Šventąją. Šventoji čia dalyvauja kaip Palangos miesto (ir knygos antraštės) prielipa, nes pagal savivaldybes būtent taip ir yra. Rašant laišką į Šventąją reikia rašyti: Palanga 2. Nesu nei urbanistikos, nei architektūros specialistė, bet vaikystėje planavau užaugusi tapti Šventosios mere dėl vienos paprastos priežasties – žinojau ją atmintinai. Vasaromis ir ne tik, būdami pas krikšto tėvus, su broliu ryte užlipdavome ant dviračių, vakare nulipdavome. Kartais sunku buvo prisiminti, kaip einama. Kiekvieną plytelę, taką ir takelį žinojau, kaip ir kur jungiasi su Palanga. Dėl krikšto tėvo hiperkomunikabilumo kaip prielipa esu dalyvavusi daugybėje neformalių susitikimų visose Šventosios viešojo maitinimo įstaigose. Būčiau galėjusi sudaryti ne tik detalųjį planą, bet ledų vertinimo skalę. Krikšto tėvas – Vilhelmas Liandzbergis – buvo tekstilininkas, pynė didžiulius gobelenus iš gamtinėmis spalvomis dažytų laivų lynų (dukart išpindavo riešo storumo vijas į plonesnes šiurkščias virveles, sukarpydavo, dažydavo krikšto mama Jovita). Turėjo tautodailininko pažymėjimą, bet dabartinėmis mano, menotyrininkės, akimis žvelgiant, pranoko jis ir tą statusą, ir visą mediją. Ne veltui jo erdvinius ir reljefiškus pano atvykę vokiečiai tuojau pat iššluodavo, namuose nuo sienų nukabindavo už gal 100 dolerių. 9–10-ąjį dešimtmetį tai buvo visai pinigai. Man atrodo, kad esu šios kūrybos, suvokiant jos vertę, vienintelė saugotoja, todėl nepraleidžiu progos nukrypti nuo leidinio ir pradėti nuo konteksto, iš kurio perspektyvos jį matau. Be to, jei būtų rašoma Palangos ir Šventosios interjerų istorija, jis turėtų čia patekti, nes gaudavo ambicingų užsakymų iš restoranų. Atsimenu, kaip viena kolona virto beveik kubistiniu medžiu.

Vilmukas, arba Vilma, taip jį visi vadino, architektūra domėjosi praktiškai, mat dirbo ūkvedžiu poilsio namuose „Varpelis“, kur administratorė buvo jo žmona. Poilsio namai šiemet Lietuvos kurčiųjų draugijos parduoti, vieni iš paskutinių kitų panašių tame rajone (aklųjų „Akimirka“, neįgaliųjų „Ramunė“, „Snaigė“ šaldytuvų gamyklos). Vilmukas amžinai bambėdavo, kokie kvailiai sugalvojo perkelti šiltų kraštų architektūros projektus į atšiaurų mūsų pajūrį, kur rudenį įstriži lietūs smelkia kiaurai sienas, plokšti stogai – pats didžiausias prakeiksmas, nes vanduo visada randa kelią žemyn. Remontuoti visur reikėdavo kasmet. Tam buvo numatyti tradiciniai „atsišviežinimo“ biudžetai. Kai važiuodavom dviračių taku į Palangą, vis atkreipdavo dėmesį į senas sodybas, kokie nuožulnūs jų stogai. Tų sodybų, regis, irgi nebeliko, ir tarpų tarp jų. Labiausiai stebėdavosi poilsio namų „Guboja“ architektūra, kaip nelogiškiausia vietai. Ją randu naujame architektūros gide. Sakė Vilma – pamatysi, sugrius, net plytos netinkamos šitam klimatui. Ilgai stovi toji ore kybanti „Guboja“ aptverta, nuvarvėjusi dėl trūkusių vamzdžių, su ištrupėjusiomis savo raudonomis plytomis. O kadaise buvo mandra dėl sunkiai gaunamų paskyrimų. Dabar, mačiau, pardavinėjamos būsimų butų vizijos. Be to, „Guboja“ buvo dar su baseinu ir dekoratyviniu fontanu jame. Toliau artėjant prie jūros vis dar stūkso „Žara“, joje buvusi valgykla, restoranas ir parodų salė. Praėjusį dešimtmetį mėgta rusų ir baltarusių dėl prieinamų kainų ir labai gražių kopų greta.

Architektūros gidą stvėriau nekantriai, su iliuzija suturėti iš atminties besitrinančią vaikystę, nes dabar Šventoji smarkiai pasikeitus, kur eisi, ten naujai užstatyta ar bestatant užmesta. Šiandienos nekilnojamojo turto burbulas, regis, paspartins realizuoti kelis didesnius projektus, bet gali būti, kad prigamins naujų vaiduoklių, apėjusių jaunais berželiais, tapusiais ramiomis kregždžių perimvietėmis.

Versdama ir skaitinėdama gidą turėjau priminti sau, kad gidas negali atsakyti visų klausimų ir tokių specifiškų mano lūkesčių, kad neieškočiau ten gyvenimo „mėsos“, tačiau jame visgi randu daug atsakymų, kurie vaikštinėjant po šiuos du kurortus kyla. Gide daugiausia dėmesio skiriama Palangai, jos istorija ir sudėtingesnė, turtingesnė, žinomesnė, ir sluoksnių daugiau likę. Aptariami keturi istoriniai laikotarpiai, atrandant „garsiojo prancūzų landšafto architekto Édouardo’o François André suformuotą Tiškevičių dvaro parką, Zakopanės stiliaus vilų, sovietmečiu Palangoje sukurtus išskirtinės architektūros viešbutį „Žilvinas“, poilsio namus „Guboja“, tik nuotraukose išlikusią kavinę „Banga“ ir charakteringus šiuolaikinės architektūros pavyzdžius“ (p. 9). Nepaprastai įdomu skaityti apie senąją Palangą, įsivaizduoti ten šiltąsias maudyklas Kęstučio gatvėje, džiugu, kad dalis to miesto vis dar pasiekiama: senoji vaistinė, Jono Šliūpo namas, žinoma, ir Gintaro muziejus. Radau atsakymą ir kas per dalykas tas kvadrato plano rūmas prie Meilės alėjos (buvusi vila „Jūrapilis“, dabar restoranas „Komoda“).

Knygą norisi vežtis į atostogas ir susieti reginius su pasakojimais. Apie senąją, romantiškąją Palangą pasakoja Viltė Migonytė-Petrulienė. Liutauro Nekrošiaus pasakojime, skirtame tarpukario ir sovietmečio Palangai, sužinome, kaip, kiek ir kokia tvarka galima būdavo atvykti į kurortą. Pasirodo, kad „prezidentas Antanas Smetona Palangoje praleisdavo tik (!) 4–6 savaites“. Iš tokių pastabų labai aiškiai pasijaučia tempo pagreitėjimo mastai. Rašoma ir apie miesto gaisrą (1938 m.), per kurį sudegė Senosios Palangos gatvinis kaimas. Šio įvykio nuotraukų dabar galima pasižiūrėti Vytauto Jurkūno parodoje Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Kaip labai šviesi figūra sužėri vyriausiasis miesto architektas Alfredas Paulauskas, kuriam įtaką darė miškininkas Marijonas Daujotas. Jo iniciatyva miestas ir kopos buvo želdinami pušimis, o iš sklypų šalinamos tvoros, miestas suvoktas kaip didelis tarp medžių skendintis parkas. Regis, dar aną savaitę girdėjau per radiją, kaip šiandienos jauni žmonės kalba apie panašias vizijas su užsidegimu, svajoja apie betvorį erdvių humanizavimą. Be to, Paulausko dėka dalis miesto planavimo pinigų buvo skirta skulptūroms viešosiose erdvėse. Taip atsirado ir Roberto Antinio „Eglė žalčių karalienė“, prie kurios visi turime nuotraukų. Visos aprašomos miesto planavimo peripetijos atsako į daugelį klausimų, net ir visai netolimo laiko, kurį pristato Martynas Mankus. Faktų nepatikrinsiu, dėstymo stilius labai dalykiškas, taktiškas ir įtraukiantis, kritikos tekstui pateikti neturiu pakankamai žinių, tačiau turiu pastabą dėl knygos vaizdų. Mane nuvylė, kad prie tokių žymių, ryškių objektų kaip „Žilvino“ poilsio namai, legendinis „Lino“ baseinas, „Auskos“ kompleksas, „Naglio“ kino teatras pateiktos dabartinės objektų būklės nuotraukos, kai buvusios šlovės ir tikrojo užsienio pojūčio likęs tik menkas kvapelis. Dabarties nuotraukos labiau tinkamos skvoteriams sudominti. Netikiu, kad nebuvo galima rasti ikoniškų vaizdų, juolab kad kitur leidinyje naudojamos istorinės nuotraukos.

Šventajai knygoje skiriamas tradicinis podukros vaidmuo ir, man regis, tyrėjams meilės ar laiko pristigo. Nors Nekrošius ir Mankus rašo jautriai ir tiksliai, kaip neįvykusi Šventosios merė džiaugiausi, tačiau Marijos Drėmaitės pasažai pasirodė kiek valdiški. Ji rašo, kad realiai miestas ir uostas pradėti vystyti tik apie 1935 metus. Tačiau net paprasčiausioje Vikipedijoje galima rasti kur kas įdomesnę miesto istoriją, iš kurios aišku, kad kartais gyvenvietė buvo ir savaip reikšminga. Tikėjausi rasti ir pasakojimą apie Menkių kelią, kai traukinio bėgiai būdavę nutiesti iki pat tilto galo, o žuvys kraunamos tiesiai iš laivų, tačiau tai, matyt, netilpo į formatą, o gal ir į analizuojamą laikotarpį. Žinoma, vis tiek labai džiaugiuosi, kad Šventoji yra analizuojama, kad nemaža dalis objektų įtraukta, nors daug ir, mano akimis, svarbių vietų neradau, matyt, teko atsirinkti. Šiuo atveju, kaip ir Palangos leidinio dalyje, lieka ta pati pastaba dėl iliustracijų: taip išeina, kad neišlikę objektai yra geriau iliustruoti nei išlikę ir nuvargę. Kad ir embleminės skulptorės Zuzanos Pranaitytės „Žvejo dukros“ įdėtos tokios, kaip jos atrodo dabar – t.y. su užpiltais postamentais iki kojų, nors visą laiką buvo ant aukštų postamentų, apžiūrimos iš apačios ir dėl to daug didingesnės, labiau nuo žemės keliančių vėjų seserys, nei žmonių.

Nepaisant, šiuo atveju, mano tokio labai specifiško reiklumo, gidas yra labai reikalingas, malonus paimti į rankas, ne per sunkus. Raidės kiek mažokos daug skaitančiam ir akis pasigadinusiam (tai turbūt bus didžioji dauguma šios intelektualaus produkto leidyba užsiimančios leidyklos skaitytojų), dėl tos pat priežasties niekaip neperskaitau jų leisto Ayn Rand romano „Šaltinis“ (2020). Gidas skatina vaizduotę, pasakojimai gilina supratimą, ir tikėkimės, kad toks pats poveikis bus ir planuojantiems statybas kurorte, gal net užgims ambicija kurti tvariai, susietai su gamta ir žmonėmis, kad kada nors patektų į panašų gidą kaip geras pavyzdys.