Naujas normalus pasaulis

Šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ pristatė virtualią menininkų dueto Gilberto ir Georgo parodą, kurią nuo balandžio 13 d. galima aplankyti ir fiziškai. 2020-ieji puikiai parodė, kad ne visas menas veikia internetinėse platformose, tačiau šiai parodai tokia ekspozicija nesutrukdė. Pavyzdžiui, tose pačiose patalpose eksponuotų Tracey Emin darbų (tapyba, skulptūra, videodarbai, neonai) virtualiai kokybiškai išeksponuoti niekaip neįmanoma, bet Gilbertas ir Georgas eksponuoja fotografijos pagrindu kuriamus pano. Parodoje nėra nei instaliacijų, nei pritemdytų šviesų, nei kitokių netikėtumų. Tik eilėmis ant baltų sienų sukabinti gigantiški menininkų darbai. Virtuali ekspozicija parodos nesuprastina, o kartu dar ir suteikia progą neriboti laiko tyrinėjant kokybiškos raiškos kūrėjų darbus.

Gilbertas ir Georgas – meno pasaulio legendos, ikonomis tapusi kūrėjų pora, kurios populiarumas išsiplėtė ir už meno gerbėjų ribų. Ankstyvoje jaunystėje peržengę įprastinių sąvokų rėmus, karjerą pradėję dainuodami galerijose ir dažydami odą metalo milteliais, menininkai lig pat šios dienos tęsia gyvenimą kaip gyvosios skulptūros. Jeigu tarp jų asmeninio gyvenimo ir kūrybos ir yra kokia nors skirtis, ji tokia trapi, tokia permatoma, kad mes, prašalaičiai, jos įžvelgti tiesiog nepajėgiame. Pora save įvardija dviem žmonėmis ir vienu kūrėju, o mene jiems rūpimas temas visuomet nagrinėja per savo pačių prizmę. Net ir kartu su paroda parengtoje ekskursijoje Gilbertas ir Georgas kalba it vienas žmogus, ritmiškai, it gyvoji skulptūra. Jų menas dėl pasirinktų medžiagų, vaizdų bei žodžių dažnai trikdo, šokiruoja. Tarkim, 1977 m. serijai „Nešvankių žodžių vaizdai“ anuomet nepritarė net artimiausi menininkų draugai, o apie 2009 m. sukurtą seriją „Jack Freak vaizdai“ ligi šiol tebediskutuojama.

Dažnai jų kūryba veikia kaip pareiškimas, politinis pasisakymas, tam tikra kova ar gyvenimo išjuokimas, bet ši darbų serija, regis, kontempliatyvesnė, ir nors humoro kūriniuose netrūksta, drauge čia jaučiama daugiau rimties, daugiau liūdesio. Parodos centru tapo šiukšlės, kurias pora rinko dvejus metus per kasdienius pasivaikščiojimus gatvėje. Pavadinimas „Nauji normalūs vaizdai“, nors pirma asocijuojasi su koronaviruso pakeisto pasaulio vaizdu, kartu yra ir laikui bėgant pakitęs Gilberto ir Georgo žvilgsnis į aplinkinį pasaulį, pačius save. „Kai buvome jauni, visuomet vaikščiodavome aukštai iškėlę galvas. Dabar, būdami truputį vyresni, pradėjome žiūrėti žemyn ir prieš mus atsivėrė visai kitoks pasaulis“, – virtualioje ekskursijoje po parodą pasakoja Gilbertas. Abiem menininkams jau beveik aštuoniasdešimt metų, bet jų protas aštrus, o produktyvumas nė kiek nepakitęs. Dar 2012 m. interviu BBC žurnalisto Marko Lawsono paklausti, ar mąsto apie galimybę atsistatydinti, menininkai nemirktelėję atsako: „Menininkas niekada nesustoja kurti, tai neįsivaizduojama.“

Nors Gilbertas užaugęs Šiaurės Italijos provincijoje, o Georgas – mažame Anglijos pajūrio miestelyje Plimute, kaip kūrėjai jie susiformavo Londone. Dar prieš penkiasdešimt metų įsigiję namą Rytų Londono rajone Spitafildse, menininkai niekuomet jo nepaliko. O rajono aplinka įkvėpė daugelį darbų serijų, ne išimtis ir ši. Kūriniuose menininkai vaizduoja nepagražintą šiandienos Londono veidą. Apleistos, prišiukšlintos gatvės, pakampėmis besimėtantys laikraščiai, padidėjęs benamių skaičius gatvėse ir, kur benueisi, narkotikų vartojimo užuominos. Kurdami seriją „Atpirkimo ožio vaizdai“ (2014), menininkai gatvėse rinko Londono jaunimo, o gal ne tik, pamėgtus juoko dujų balionėlius, bet šiandien gatvių pakampėse jie rankioja plastikinius narkotikų maišelius ir balionus. Narkotikams skirti maišeliai jų darbuose užpildomi šaltaisiais ginklais, kanapių, šypsenėlių ir Bobo Marley atvaizdais. Iš pažiūros šventiniai ir ryškiaspalviai balionai, pasak autorių, susiję su neteisėtais reivo vakarėliais, azoto oksidu, seksu.

Menininkai visuomet mėgaujasi pokalbiais su atsitiktiniais žmonėmis gatvėje, padavėjais, taksi vairuotojais, netgi narkotikų platintojais, eiliniai žmonės jiems įdomiausi. „Atidarę duris, mes norime matyti pasaulį, ne meną. Mes klausiame, kas yra žmogaus gyvenimas, ir apie tai kuriame“, – sako Gilbertas. Taip viename darbe prie menininkų durų slenksčio atsiranda jų ilgametis draugas iš gatvės, kitas Georgas. Taip sukuriamas kūrinys „Žmogus miegmaišyje“: tamsioje ir bespalvėje gatvėje miegmaišyje miega jaunas vaikinas. Gilbertas ir Georgas, apsivilkę ryškiai mėlynais kostiumais, čia itin sutrikę. Aplink šiukšlių maišai, prie miegančio jaunuolio stovi kažkieno paliktas sausainių pakelis. Darbe vyrauja trijų spalvų gama: balta, raudona ir mėlyna, ji atrodo it deformuota Anglijos vėliava, ir kūrinys tampa langu į šiandieninę Didžiosios Britanijos realybę.

Ne viename darbe menininkai permąsto ir savo būtį, likimą. Jau visą dešimtmetį žurnalistai jų klausinėja, kas nutiks, kai vienas iš poros paliks šį pasaulį. Atsakinėdami į tokius klausimus Gilbertas ir Georgas sukūrė ne vieną gerą juokelį, o parodoje matome, kad mirties temos jie nevengia ir prieš ją stoja drauge, kaip visuomet apsiginklavę trupučiu ironijos. Viename darbe jie pasirėmę prie seno medžio kamieno, apsivilkę Britanijos vėliavos spalvų kostiumais, o aplink juos it vainikai vejasi medžio lapai. Lyg jie būtų vainikuojami už savo nuopelnus, ir kartu lyg po truputį virstų tvirtu, nepajudinamu, statišku gamtos organizmu. Keliuose darbuose save jie komponuoja su kastuvais, pasiruošę patys išsikasti kapo duobes. Kitame kūrinyje jie tarp augalų Edeno kelyje, kitur – tarp aplink besivejančių gyvačių. Darbe „Pažadinti“ menininkai persisvėrę per akmeninius antkapius, kiekvienas šalia turi po kastuvą, o jiems už nugaros atsiveria Londono panorama, persmelkta liepsnų atspalviais.

Parodoje Gilberto ir Georgo pasaulis pritvindytas akį rėžiančių spalvų ir simbolių, jame matyti kasdienybė, mintys ir baimės. Kūriniuose menininkai ryškesni ir didesni nei tikrovėje, kartais kiek dramatiški, tragiški. Tada jie atrodo kiek sutrikę, nustebę, dažnai kiek svyruojantys, vis už ko nors besilaikantys, lyg po kojomis žemė drebėtų. Dažnai jų akys krypsta kažkur aukštyn. Dangun? Tačiau tenai jie tikrai ne Dievo ieško, juk ir menininkų moto – „Uždrausti religiją“. Galbūt taip jie kreipia žvilgsnį nuo to naujo, aplink atsiveriančio pasaulio, kurio pėdsakus aptiko ir pradėjo rinkti dar prieš dvejus metus.

Paroda veikia iki gegužės 8 d.

Nuoroda į virtualią parodą: https://whitecube.viewingrooms.com/viewing-room/111-gilbert-george-new-normal-pictures/