Jaunojo Varnelio užmojai

Visą vasarą vykstančioje Kazio Varnelio (1917–2010) parodoje „Rūdavos kautynės“ pristatomi dar niekur nerodyti ankstyvieji menininko piešiniai (sukurti 1941–1942 m.) Rūdavos (Rudau) kautynių (vykusių 1370 m. vasario 17–18 d. dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje (Melnikovo vietovė) tarp kryžiuočių bei Algirdo ir Kęstučio vadovaujamų lietuvių) tema, taip pat ir 1941 metais datuojamas tapybos darbas.

 

Karo istoriografijoje Rūdavos kautynės žinomos ne tik dėl savo masto – dalyvavusių iškilių vadų kiekio (lietuviams vadovavo broliai Algirdas ir Kęstutis, juos lydėjo sūnūs Jogaila ir Vytautas, kryžiuočiams – magistras Winrichas von Kniprode, nors dėl jo buvimo kautynėse nėra tikslių duomenų, ir maršalas Henningas Schindekopfas) ir žuvusių karių skaičiaus (kronikose teigiama, kad žuvo apie tris šimtus elitinių riterių ir apie tūkstantį, o gal net daugiau pagonių), bet ir ginčytino pobūdžio. Kryžiuočių metraštininkai pergalę priskyrė teutonams. Tačiau dabartinių tyrinėtojų nuomone, lygiosiomis pasibaigusios kautynės vienos pusės buvo sėkmingai išnaudotos propagandiniais tikslais. Sembos žemę nuniokojusių, 17 dieną Rūdavos pilį sugriovusių lietuvių karių galbūt iš tiesų žuvo daugiau, tačiau tarp gyvybes praradusių kryžiuočių buvo ir minėtasis maršalas (nuo lietuvių paleistos ieties ar strėlės), du komtūrai ir vicekomtūrai, dvidešimt ordino riterių ir trys iš užsienio atvykę „svečiai“. Be to, likę „nugalėtieji“ sėkmingai pasitraukė į Lietuvą ir netrukus vėl atnaujino savo žygius į priešiško kaimyno teritoriją.

 

Strategine prasme mūšis galbūt nieko nelėmė, tačiau simboliškai jį galima laikyti savotiška Žalgirio preliudija ar net treniruote, kurioje kariavimo bendromis jėgomis ypatumus išbandė broliai bei pusbroliai Gediminaičiai. Tuo labiau kad lietuvių pusėje, be etninių lietuvių ir žemaičių, taip pat dalyvavo rusėnų ir totorių pajėgos. O ir taktinis Algirdo bei Kęstučio manevras – „bėgimas“, kurio metu įvyko skausmingiausias kryžiuočiams kautynių momentas – Schindekopfo žūtis, daug kuo primena lietuvių atsitraukimą po keturiasdešimties metų tose pačiose prūsų žemėse.

 

Rūdavos kautynės yra gana išsamiai aprašytos amžininkų ir vėlesnių kronikininkų (Vygando Marburgiečio, Jano Dlugošo), tad Lietuvos istorijos kontekste tai unikalus istorinis įvykis informatyvumo prasme. Tiek daug žinome apie retą ano meto karinį lietuvių reisą.

 

Kurdamas dailininkas naudojosi pirminiais šaltiniais ir specialistų konsultacijomis. Istorikas Zenonas Ivinskis jam suteikė daugiau žinių apie kautynių priežastis, pobūdį, pasekmes. Majoras Petras Šeštakauskas patarė, kaip vaizduoti ano meto ginklus ir šarvus.

 

Iki mūsų dienų yra išlikę net keli eskizinio pobūdžio piešiniai (juose ieškota optimalių sprendimų ir kompozicinių variantų), išsami paspalvinta pieštinė studija ir tapybos darbas. Visa ši serija buvo kuriama dramatiškais Lietuvai 1941–1942 metais. Įdomu, kad piešiniai labiau detalizuoti, juose dominuoja moderniojo klasicizmo tendencijos, o didelio formato (250 x 116 cm) tapybos kūrinyje jaučiama per K. Varnelio mokytoją Stasį Ušinską patirta konstruktyvizmo ir art deco įtaka. Pats autorius pripažįsta, kad nemenką impulsą suteikė garsusis kroatų dailininkas Ivanas Meštrovičius, o žvelgiant dar giliau galima aptikti ir žymiųjų renesanso bei baroko batalistų pėdsakų. Prisiminkime kad ir Pietro della Francescos freską „Heraklio ir Chosrovo kautynės“ Areco bazilikoje (1452 m.).

 

1943 metais vykdamas studijuoti į Vienos dailės akademiją, K. Varnelis vežėsi ir piešinius. Dėl jų buvo priimtas tęsti aukštųjų dailės mokslų prestižinėje mokykloje. Tapybos darbas buvo paliktas Lietuvoje, saugotas Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Vėliau jį įsigijęs Algimantas Miškinis kartu su kitais kolekciniais eksponatais padovanojo Kauno miestui. Dabar kūrinys yra saugomas Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje.

 

Dar dėl datavimo. Profesoriaus A. Miškinio knygoje „Mano kolekcija“ tapybos kūrinys yra datuotas 1942 m. (Algimantas Miškinis, Mano kolekcija: ką ir kaip surinkau, naudojau, dovanojau... Vilnius, 2007, p. 83). Tačiau fotografijose, saugomose muziejaus archyve ir vaizduojančiose K. Varnelį paskutiniais studijų metais (mokslus Kauno meno mokykloje, tuo metu jau pervadintoje Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu, jis baigė 1941 m.), šis darbas yra užfiksuotas. Vienoje nuotraukoje taip pat matomas K. Varnelis prie kitos batalinės kompozicijos arba, ir tai dar labiau įtikinama, pirminio šio mūšio vaizdavimo varianto. Piešiniai, kurių yra keletas, galėjo būti sukurti ne prieš, o netgi po tapybos darbo atsiradimo. Esmė ta, kad stodamas į konservatyvesnę (netgi palyginti su Kauno meno mokykla) Vienos dailės akademiją, dailininkas turėjo trumpam „pamiršti“ savo link kubizmo, konstruktyvizmo ir net abstrakcijos krypstančias aspiracijas. Juo labiau kad gabenti tapybos darbą per visą okupuotą Rytų Europą buvo sunku, o į ritinėlį susukti piešiniai didesnių keblumų nekėlė.

 

Karinę lietuvių praeitį ženklinantys kūriniai simbolizuoja tautos atsparumą ir ryžtą. Pasak dailėtyrininkės Laimos Šinkūnaitės, „tragiška situacija Lietuvoje 1940–1941 m., jos okupacija ir aneksija veikiausiai paskatino dailininką atsigręžti į savo tautos praeitį, ieškoti joje paralelių su dabartim, atspirties taškų moralinei, dvasinei pergalei“ (Laima Šinkūnaitė, „Rūdavos kautynės“, Kultūros barai, 1990, nr. 10, p. 32).

 

Tapybos kūrinys yra mažiau detalizuotas, jame esama mažiau dalyvių, epizodų ir detalių. Ypač smulki yra paspalvota pieštinė gana įspūdingo dydžio (150 x 70 cm) studija. Visų kompozicijų pirmajame plane yra pavaizduotas lietuviams sėkmingas kautinų epizodas – maršalo Henningo Schindekopfo žūtis. Ant kelio priklaupęs lietuvių karys ietimi perduria vokiečių riterį. Pasak kitų duomenų, Schindekopfas žuvo nuo paleistos (arbaleto) strėlės. Pieštinėje studijoje labai ryškiai pavaizduotas ir didysis kunigaikštis Algirdas arba jo bendražygis brolis Kęstutis. Regisi, kad vienoje kompozicijoje dailininkas pavaizdavo kelis mūšio epizodus. Rašytinių šaltinių teigimu, kryžiuočių maršalas žuvo per tiesioginį susikirtimą su Algirdu – šis su savo vyrais buvo užspaustas miške ir atsitvėręs nukirstais medžiais. Išskirtinį vado statusą liudija puošnūs šarvai ir įspūdingas šalmas su tauro ragais. Už šio kariūno veržiasi bebarzdis lietuvis su dar įspūdingesne ekipuote – briedžio ragais papuoštu šalmu (apskritai reikia pasakyti, kad ginklai ir šarvai sukurti kūrybiškai, tik pačiais bendriausiais bruožais prisirišant prie anuometinių militarinių tendencijų). Galima spėti, kad tai – tame mūšyje dalyvavęs Vytautas. Beje, su tėvu į karo žygį vyko ir Jogaila. Kairėje giliau matyti karinė stovykla su lietuvių palapinėmis. Mūšiui ant žemės antrina tikros kautynės danguje tarp kamuolinių audros debesų, saulės ir vaivorykštės. Kaip lietuvių pergalės ženklas ir sąjungininkas, padedantis nugalėti tikėjimo bei laisvės priešus danguje, keturiais žirgais pakinkytose vežėčiose pasirodo žaibais ginkluotas dievas Perkūnas.

 

K. Varnelio kūriniai, vaizduojantys Rūdavos kautynes, reikšmingi ir vertingi kaip savo epochos liudytojai, atskleidžiantys, ko iš meno tikėtasi antrosios Lietuvos valstybės laikais, ne mažiau įdomūs jie ir dėl to, kad atskleidžia žymaus menininko kelio pradžią, jo drąsą bei užmojus pirminiame kūrybos etape.