Sėkmingai baigęs Fryderyko Chopino licėjaus Krokuvoje fortepijono klasę, tame pačiame mieste pasirinko muzikos teorijos studijas. Įgijęs diplomą 1971 m., nuo 1972 m. dirbo dabartinėje Krokuvos muzikos akademijoje, kompozitoriams ir teoretikams dėstydamas XX a. muzikos istoriją ir literatūrą. Nuo 1975-ųjų įsitraukė į savo sumanytus festivalius Stalovoje Volioje, Baranove, Sandomire, kur reikšmingai dalyvaudavo ir jo pakviesti muzikai iš Lietuvos. Nuo 1989 m. inspiruojančiai triūsė lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijose, buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narys, Gedimino ordino kavalierius, pelnė įvairių pagarbos ir dėkingumo ženklų Lenkijoje ir kitur.
***
1996-aisiais Palangoje ekspromtu eidamas pas Dvarionus ties varteliais stabtelėjau, nes pro pravirą langą girdėjosi paskutinės Schuberto sonatos pirmoji dalis. Klausiausi nenutuokdamas, kas čia sulėtintą muzikos slinktį daro panašią į prarastą vaikystės patirtį, kai į Palangą atvykus pirmą kartą būdavo einama prie jūros – dar šilto smėlio dengiamoje gatvėje išgirsti bangų mūšą, lipdamas į kopas pro nendrių dvelksmą užuodi vandens kvapą, o užkopusį nusmelkia tarsi nematytas putojančių keterų vaizdas. Aldonos repertuare tos sonatos nebuvo, tad gal ją taip gvildeno kažkas atvykęs koncertuoti? Tuose namuose daug kas akimirksniu tapdavo savas. O paaiškėjo, jog tai būta Krzysztofo, vienatvės tyloje patiriančio tarsi pirmojo susitikimo su šia muzika nuostabą. Pasakė, jog grįžęs namo ją būtinai išmoks.
Pagal kūrybines Krzysztofo Drobos vizijas suburti naujosios muzikos festivaliai (1975–1989) tapo esmingais iš ideologizuoto sąstingio sparčiai besivaduojančios Lenkijos kultūrinio gyvenimo postūmiais, paveikusiais ir lietuvių muziką. Tarp sunkiai suvokiamu būdu (neklaidi Krzysztofo nuojauta?) parinktų ir sukviestų šių festivalių dalyvių būdavo ne tik muzikos kūrėjų, bet ir kitose kultūros srityse iškilusių asmenybių. Tokia visuma buvo palanki netikėtoms jungtims, vėliau atgimstančioms tapybiškuose Krzysztofo pasakojimuose. Tie dažniausiai niekur neužrašomi monologai besiklausančius įtraukdavo, kerėdami minčių laisve, taiklumu, pasigėrėtinai valdoma kalba, jos intonacijomis. Asmenybės magija! Kiek jo aprėpta žmonių, charakterių, situacijų... Pagalvodavau – juk tai savęs nerealizuojantis rašytojas, bet juk ne menkesnis ir aktorius. O dar ir koks režisierius... „Viskas viename“? Tik gal atsargiau, nes tokiais žodžiais netyčia gali prisišaukti ir Krzysztofui svetimų sąsajų su nūdiena.
Sykį jam pasakiau, jog vertėtų jo pasakojimus ir samprotavimus įrašinėti, nes jie juk ne menkesni už tai, ką aptinkame skaitydami kad ir Thomo Manno „Užburtą kalną“. Ėjome mūsų namų link Pušų gatve, ir Krzysztofas tyliai pasakė, jog aš juk galįs tą daryti, kodėl ne... Bet mano veiksmus gal stingdė graužatis dėl jau prarastų lobių, tad neatsispirdamas kvailumui ir toliau nieko neįrašinėjau.
Laimei, to ėmėsi kažkas iš Antrosios Varšuvos radijo programos, kuri lapkričio vienuoliktos priešpiečiu nutraukė laidą, kad praneštų ką tik gautą žinią apie Krzysztofo Drobos mirtį. Apstulbęs paskambinau Rūtai Stanevičiūtei, jau užbaigusiai rengti solidžią Krzysztofo straipsnių ir pokalbių apie lietuvių muziką rinktinę „Susitikimai su Lietuva“. Namie iki tamsos klausėmės Varšuvos „dwójkos“ parengtų spalvingų Krzysztofo pasakojimų ir samprotavimų, o jo sąmojaus blyksniai dažnokai kliudydavo suvaldyti juoką.
Smėlingoji vaikystės gatvė, kopos, jūra...
Savąją vertę jis puikiai suvokė, žinojo esąs burtininkas. Šiltų vasaros naktų valandos mūsų kieme tarsi visai kitu žanru tęsdavo jo kūrybingai sumanytus ir meno įvykiais tapdavusius festivalius. Regis, jam retsykiais pakakdavo poros klausytojų, kampuotais posūkiais skraidančių šikšnosparnių ir to šiaurietiškai švytinčio vasaros vidurnakčio dangaus. Nujautėme, kaip jo pasiilgdavo...
