„Garso meditacija“ – duoklė Čiurlioniui

Po „Piano Phase Project“ vardu besislepiantis pianisčių Monikos Lozinskienės ir Annos Szałuckos tandemas nenuilstančiai ieško naujų formų, jungiančių klasikinę muziką ir kitas meno sritis. Sukaupęs patirtį įvairiuose prie performatyvaus meno artėjančiuose projektuose, fortepijoninis duetas šįkart pasuko kino link – neseniai pristatė meninį muzikinį filmą „Garso meditacija“.

Fantaziją stimuliuojanti žanro ir pavadinimo kombinacija sufleruoja, kad medituoti kviečiama kartu ir regos, ir klausos pojūčiais. Išties, šiame kanadiečio Bruce’o Devereux režisuotame ir prodiusuotame filme susilydo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Maurice’o Ravelio, Claude’o Debussy ir pačios pianistės Annos Szałuckos muzika, Vakarų Kanados miškų vaizdai, Monikos Lozinskienės, Čiurlionio ir Williamo Wooteno poezija, japonų dailininkės Makiko Kitama paveikslai. Visus šiuos elementus jungia žmogaus ir gamtos santykio motyvas, atsispiriantis nuo Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“.

Filmas skyla į dvi dalis, kurių pirmoje – gamtos vaizdų ir originalaus A. Szałuckos garso takelio „Deguonis“ kompiliacija, papildoma už kadro girdimu M. Lozinskienės balsu, skaitančiu poeziją, ir kartkartėmis šmėkščiojančios M. Kitama tapytos drobės.

Dešimties minučių trukmės meninė filmo dalis užburia lėtumu – per įspūdingus Kanados miškus žiūrovą veda iš drono filmuojamos filmo herojės Monika ir Anna, pakaitomis stambiu planu matomi grybai, augalai gyvūnai. Filmo scenų erdves pripildo fortepijonu ir elektronika kuriama garsinė atmosfera, kiek primenanti Michaelo Nymano garso takelius ar Eriko Satie kompozicijas. Visa tai gražu, patogu ausiai, akiai ir smegenims.

Šios filmo dalies dramaturgiją kuria gamtos grožis ir skambanti muzika, o tiksliau – vientisas jų lydinys. Kita vertus, nors ir norėta pabrėžti ir kuo natūraliau atskleisti gamtos ir žmogaus santykį, ypač mistinį jo pradą, kiek pristigo aiškesnių režisieriaus štrichų ir dinamiškesnio, tikslingesnio pasakojimo.

Antroje filmo dalyje dokumentiškai atskleidžiami filmavimo užkulisiai, Monikos ir Annos kasdienybė menininkų rezidencijoje Gibsons miestelyje Kanadoje, susitikimas su šio miestelio gyventojais. „Garso meditacijos“ premjeros renginiuose Vilniuje ir Kaune pirmąją ir antrąją filmo dalis sujungė „Piano Phase Project“ gyvai fortepijonu skambinama Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ pačių atlikėjų atlikta aranžuotė keturioms rankoms. Tačiau tokiu pavidalu viso šio kūrinio pamatyti ir išgirsti neteko.

Dvigubai už pirmą ilgesnė antroji filmo dalis – tai fragmentiški, konceptualia idėja nesusieti dokumentiniai kadrai, kuriuose M. Lozinskienė ir A. Szałucka repetuoja, planuoja ir su kūrybine komanda aptaria „Garso meditacijos“ filmavimo darbus, bendrauja su žmonėmis, koncertuoja atlikdamos Ravelio ir Debussy muziką. Vis tik neaišku, kodėl meninio filmo besitikinčiai auditorijai turėtų būti įdomi filmo kūrybinį procesą supusi buitis. Bežiūrint kilo mintis, kad „Garso meditacija“ kur kas konceptualesnę formą įgautų tik pirmos filmo dalies (trumpametražio meninio filmo) pavidalu.

Ko gero, didžiausia šio filmo vertė yra auto-poetinė – žavi dueto drąsa ieškoti naujų raiškos formų, klasikinę muziką pateikti kitaip, galų gale, kurti pačioms. „Garso meditacijos“ forma įdomi ir originali, bet pats turinys (net ir pirmos dalies) pasirodė kiek perkrautas – net ir referuojant į Čiurlionį ir labai daug kartų įvairiomis formomis apdainuotą jo įvairialypį talentą, vertėtų atsisakyti poezijos skaitymo ir kiek dirbtinai filme veikiančių tapybos drobių, ir susikoncentruoti į pagrindinę „Garso meditacijos“ mintį – muziką ir per garsą kuriamą žmogaus santykį su gamta.