Gera žinia: LRT (14 d. 23 val.) pagaliau pradeda rodyti serialą „Babilonas Berlynas“ (2017), kuriame vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė Severija Janušauskaitė. Tai brangiausias serialas vokiečių televizijos istorijoje – kainavo 40 milijonų eurų, bet kiekvienas į filmą investuotas centas matyti, nes čia viskas aukščiausios klasės – scenarijus, aktorystė, operatoriaus Franko Griebe’s darbas ir, žinoma, „Babilono Berlyno“ formuluojama žinia apie artėjančią katastrofą, kurios 1929-aisiais niekas nenorėjo matyti.
Serialas perkels į 3-iojo dešimtmečio pabaigos Berlyną. Veimaro respublika klesti, bet šalis morališkai vis dar neatsigavo po Pirmąjį pasaulinį karą užbaigusios žeminančios Versalio sutarties. Jauna Vokietijos demokratija išsekinta karo reparacijų, korupcijos, nedarbo, skurdo ir nevilties, kurios apimta gyvena didžioji visuomenės dalis. Berlyne klesti prostitucija ir pornografijos verslas, čia kiekviename žingsnyje – siaubingas skurdas ir neįsivaizduojami turtai. Turtuoliai naktis leidžia klubuose ir kabaretuose, visur skamba džiazas, bet pogrindyje jau bręsta būsima armija. Kairieji dar jaučiasi pakankamai stiprūs. „Raudonojo“ Neukolno rajono darbininkai rengiasi savo šventei, dar negausūs naciai nori jiems sukliudyti, sovietų šnipai planuoja dar vieną revoliuciją, bet ir nori sugauti didžiausius Stalino priešus trockistus bei slapta remia nacius, nes tikrasis jų planas – sugriauti Europą, o policininkai gauna papildomų ginklų ir šovinių. Gegužė bus kruvina.
Taip prasideda šešių Volkerio Kutscherio kriminalinių romanų, kurių herojus yra Gereonas Ratas, ciklas. Rašytojas studijavo literatūrą, filosofiją bei istoriją ir tai jo knygose matyti. Jos parduodamos milijoniniais tiražais, o Kutcheris yra tapęs vienu populiariausių vokiečių rašytojų. „Babilonas Berlynas“ sukurtas šio ciklo pagrindu. Tomas Tykweris („Bėk, Lola, Bėk“, „Kvepalai“), Achimas von Borriesas ir Henkas Handloegtenas serialo scenarijų kūrė trejus metus. Von Borriesas žurnalui „Variety“ sakė: „Paskutiniai Veimaro respublikos metai – tai nesibaigiančios krizės ir nesibaigiančių politinių ekstremistų atakų laikas. Sparčiai augantis miestas su imigrantais iš viso pasaulio čia atsidūrė pačiame tų pavojingų permainų centre.“ Tykweris taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad anie laikai primena dabartinius. Pasak jo, dabar vyksta greitos ir dramatiškos permainos, panašios į tas, kurios atvedė Berlyną ir Vokietiją į fašizmą.
...Iš Kelno į Berlyną perkeltas jaunas talentingas policijos inspektorius Gereonas Ratas (Volker Bruch) atrodo dar nepatyręs, jei lyginsi jį su viršininku Bruno Volteriu (Peter Kurth), kuris įtaria, kad Gereonas kažką slepia. Viena pirmųjų Gereono užduočių nukels į kino studiją, kurioje filmuojamas pornografinis filmas. Jo veikėjai – arkangelas Gabrielius, Dievo Motina ir, regis, Jėzus. Scena konkreti ir nedviprasmiška. Taip kartu su Gereonu leidžiamės į tamsiojo pasaulio požemius ir kartu su juo pradedame nujausti, kad tai tik kažko dar siaubingesnio ir pavojingesnio prieangis.
Jaunystėje Tykweris buvo vienas ištikimiausių Krzysztofo Kieslowskio sekėjų ir filmuose rodė sudėtingas moralines dilemas sprendžiančius veikėjus. Nežinau, ar jaunoji lenkų kūrėjų karta tą įtaką jaučia, bet 2017 m. Gdynės „Auksiniais liūtais“ apdovanotas debiutanto Piotro Domalewskio filmas „Tyli naktis“ (TV3, 9 d. 21.55) bent jau liudija, kad autorius nori kalbėti apie aktualias ir skaudžias problemas, susijusias su emigracija. Pagrindinis filmo herojus Adamas (Dawid Ogrodnik) Kūčių vakarą netikėtai sugrįžta iš Olandijos namo – į kaimą kažkur prie Suvalkų. Didelė šeima rengiasi iškilmingai vakarienei, bet ir švenčių šurmulys neužgožia kasdienių įtampų – konflikto tarp Adamo ir jo brolio, mesti gerti bandančio šeimos tėvo (Arkadiusz Jakubik) ir nuolat abejojančios, ar tai pavyks, mamos bei senelio alkoholiko, kuris yra visos šeimos siaubas. Pamažu aiškėja nelaukto Adamo apsilankymo tikslas – jis nori Olandijoje pradėti savo verslą. Kad planai išsipildytų, Adamas turi skubiai gauti šeimos sutikimą parduoti senelio namą, antraip neįtikins verslo partnerio. Adamo ir jaunesnio brolio konflikto mįslė bus įminta tik filmo pabaigoje.
Veiksmas, kuriam antrina jauniausios sesutės skaitmenine kamera filmuojami epizodai, apima vieną dieną ir beveik neišeina iš ankštų namų, nebent į kiemą ar senelio sodybos prieigas. Čia viskas atpažįstama – ir tradicinė mišrainė, ir popiežiaus portretas ant sienos, ir „Vienas namuose“ televizoriaus ekrane. Aplinka atkuriama realistiškai ir kruopščiai, kad pabaigoje dar papildomai įgytų ir metaforišką skambesį.
Domalewskis nori suprasti, kaip paprastą lenkų šeimą paveikė masine tapusi emigracija. Adamo tėvas taip pat beveik nebūdavo namie, nes dirbo užsienyje. Todėl vaikai jį vis kaltina, esą tėvo nebuvo, kai šis jiems buvo reikalingas. Tėvas tai suvokia, bet per vienintelį ilgą monologą prisipažįsta manęs, kad užsienyje galės pasijusti žmogumi, o ne tik lenku, ir tik dabar supratęs, kad ten visada liks lenkas, o žmogumi pasijutęs tik savo šalyje. Šis gana deklaratyvus, bet kartu paveikus tėvo ir sūnaus pokalbis įsimena ilgam.
Jūsų – Jonas Ūbis