Autorius: LMAVB inf.
LMAVB inf.
Kaip 1928 m. švęstas Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetis
Balandžio 18 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, minint Tarptautinę paminklų dieną, dvi lektorės – Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Skaidrė Urbonienė ir dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė – skaitys viešą paskaitą „Kaip 1928 m. švęstas Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetis“.
Minint mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį prasminga apžvelgti, kokią patirtį švęsti savo valstybingumą turime, ir atsigręžti į pirmąją ryškesnę Lietuvos Respublikos sukaktį – nepriklausomybės 10-metį. Paskaitoje bus aptarta tuometinės vyriausybės veikla ruošiant iškilmes ir nušviečiamas tam tikslui sudaryto komiteto (Vyriausiojo komiteto Lietuvos Nepriklausomybės atgijimo 10-ies metų sukaktuvių iškilmėms ruošti) indėlis skatinant ir formuojant kolektyvinę atmintį, kuriant valstybei svarbių datų minėjimo modelį, sprendžiant proginių paminklų problemas.
LMAVB inf.
Eksponuojama išskirtinė kolekcija iš Latvijos universiteto akademinės bibliotekos fondų
Balandžio 12 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, atidaroma unikali pedagogo, kraštotyrininko Johano Kristofo Brocės (1742–1823) Livonijos piešinių ir aprašymų kolekcija iš Latvijos universiteto akademinės bibliotekos. Ši kolekcija turi išskirtinę reikšmę Latvijos kultūros istorijai. Paroda skirta Lietuvos ir Latvijos valstybių atkūrimo 100-mečiui paminėti. Atidaryme dalyvaus dr. Einaras Semanis, Latvijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje, dr. Venta Kosere, Latvijos universiteto akademinės bibliotekos direktorė, akademikas prof. Jūras Banys, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, dr. Rima Cicėnienė, LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja. Paroda eksponuojama balandžio 12 – gegužės 16 d.
J.K. Brocės reikšmingiausią darbą „Sammlung verschiedener Liefländischer Monumente...‟ sudaro 10 tomų odiniu įrišimu (3130 psl.; lapų formatas – 33 x 21 cm), kuriuose labai kruopščiai ir tiksliai perteikti Latvijos ir Estijos dvarų, pilių ir gyvenamųjų vietovių vaizdai, visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai, bažnyčios, tiltai, miestų ir kaimų gyventojai, jų drabužiai, buities daiktai ir darbo procesų apibūdinimai, įvairūs techniniai įrenginiai, pavyzdžiui, vandentiekis, paminklai, herbai, antspaudai ir monetos.
LMAVB inf.
Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminarui – 300
Kovo 28 – gegužės 10 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminarui – 300“. Skaityklos stenduose rodomos Bibliotekos senųjų lietuviškų knygų fonde saugomos seminaro dėstytojų ir klausytojų parengtos knygos: P. F. Ruigio (apie 1725 – po 1781) Gramatika, parašyta iš savo dėstymo ir praktinių seminarų patirties ir anuomet kilstelėjusi kalbos mokymąsi į deramą lygį, A. F. Šimelpenigio atliktas Biblijos vertimas (1755), K. G. Milkaus Žodynas (1800), M. L. Rėzos darbai – Naujojo Testamento (1823), Ezopo pasakėčių (1824) vertimai, Dainos (1825), taip pat jo gabiausio mokinio F. Kuršaičio Žodynas (1883), Gramatika (1876), Pagerintų giesmių knygų 1893 metų laida, K. Donelaičio Metai (1818). Be to, naudojamės reta galimybe parodyti rankraštinius eksponatus: M. L. Rėzos fondo (F137) dainų rinkinių tekstus su natomis, patarlių ir priežodžių, retesnių žodžių užrašus, kitus dokumentus. Vaizdumo ekspozicijai suteikia kelios Karaliaučiaus iliustracijos: raižinys iš Michaelio Lilientalio (Lilienthal, 1686–1750), mokslininko, bibliotekininko 1716 metais išleistos studijos apie Karaliaučiaus katedrą ir atvirukai su XX amžiaus pradžioje fotografuotais Karaliaučiaus universiteto ir katedros vaizdais.
LMAVB inf.
Paskaita, skirta žemaičių kalbos gramatikai
Kovo 29 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos vieša paskaita, skirta žemaičių kalbos gramatikai. Paskaitos metu lektorius pristatys savo monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“. Ši knyga – pirmasis tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis svarbiausią ir išskirtiniausią žemaičių tradicinės kultūros tapatumo dalyką – kalbą. Tai daug metų brandinta mintis kiek įmanoma paprasčiau ir suprantamiau aprašyti žemaičių kalbą, jos išskirtinumą.
Pats svarbiausias žemaičių kalbos tapatybės ženklas ir statuso įrodymas yra tai, kad žemaičių kalba turi visus kiekvienai kalbai privalomus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archajiškų, senesnių ypatybių, garsų, formų, kurių šiandien jau nebėra bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.
„Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“ – vienas mėgstamiausių Juozo Pabrėžos žemaitiškų posakių. „Tas posakis man yra kaip amžinas priminimas, kad reikia atsivožti, atsiverti ir daryti gimtajam kraštui gerus darbus. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo akmenų (žemaitiškai – kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių. Viliuosi, kad ši knyga padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos stiprumą, gyvybingumą, unikalumą“ – teigia J. Pabrėža.
LMAVB inf.
Fotografijų paroda „Senas ir naujas Vilnius“
Kovo 14 – balandžio 12 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, veikia fotografijų paroda „Senasis ir naujasis Vilnius“. Parodoje pristatomi fotografų Jano Bulhako ir Mečislovo Sakalausko užfiksuoti vaizdai, leidžiantys lankytojams paklaidžioti po XX a. Vilnių ir pažvelgti į miestą, dar nepatyrusį karo nuostolių ir prisikėlusį pokario metais. Istorija keičia miesto veidą, o praeitį įamžinanti fotografija kviečia prisiminti istorinį Vilnių bei susieti jį su dabarties realijomis, todėl šalia istorinių nuotraukų eksponuojamos fotografijos profesijos studentų Marinos Filistovič, Gintarės Grigėnaitės, Mariušo Pyžo, Indrės Šernaitės, Laimos Viršilaitės ir mokytojos Jogailės Butrimaitės senamiesčio nuotraukos, raginančios susimąstyti, ar XX a. pradžioje iškilusi paveldosaugos kryptis išsaugoti miesto visumą yra tęsiama iki šiol ir kokia ateitis laukia mūsų sostinės istorinės dalies.
Vilniaus istorinis centras, šiandienos visuomenei pasakojantis daugybę skirtingų istorijų, vis dar žengia savitumo paieškų keliu. Kiekvienai kartai ypač aktualu išsaugoti miesto veidą, atskleisti jo tapatumą ir suvokti savąjį santykį su juo. Išsaugojęs viduramžių miestui būdingą planinę struktūrą ir UNESCO pelnytai įvertintas dėl savo reikšmės Vidurio ir Rytų Europai, jo senamiestis patyrė daugybę pokyčių ir iki šiol yra veikiamas besikeičiančių urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų.
LMAVB inf.
Pasimetę kalboje? Kur prasideda ir baigiasi tarmė? Atsako Lietuvos gimnazistai
2018 m. kovo 21 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyks vieša paskaita Pasimetę kalboje? Kur prasideda ir baigiasi tarmė? Atsako Lietuvos gimnazistai. Paskaitos metu bus pristatyta mokslinė monografija „Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai“. Dalyvaus autorės: prof. dr. Daiva Aliūkaitė, prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Agnė Čepaitienė, dr. Laura Geržotaitė.
Tai pirmoji monografija, kurioje apibendrinamos paprastųjų tarminės (kalbinės) bendruomenės narių – Lietuvos gimnazistų – nuostatos dėl tarmės ir bendrinės kalbos. Pirmą kartą gausūs ir įvairūs tyrimo duomenys apdoroti ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai, pritaikius šiuolaikinės dialektometrijos metodus. Šia monografija ne tik įtvirtinama perceptyviosios dialektologijos tradicija Lietuvoje, bet ir įsitraukiama į pasaulinį XXI a. pradžios perceptyviosios dialektologijos diskursą, kuriame plėtojami ir tradicinės, ir šiuolaikinės perceptyviosios dialektologijos tyrimai.
Empirinis monografijos pagrindas – 2014–2016 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis Vilniaus universiteto Kauno fakultete vykdyto projekto „Bendrinės lietuvių kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje“ medžiaga.
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto studentai, vadovaujami prof. dr. Daivos Aliūkaitės ir prof. dr. Danguolės Mikulėnienės, rengė (ir rengia) baigiamuosius bakalauro, magistro darbus, kuriuose taiko perceptyviosios dialektologijos principus.
Informaciją rengė LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius
LMAVB inf.
„Tibi Amor Aeterne“ – mažoji paroda, skirta dailininko Konstantino Gorskio 150-osioms gimimo metinėms
2018 m. vasario 20 – kovo 27 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda „Tibi Amor Aeterne“, skirta dailininko tapytojo, knygų iliustruotojo Konstantino Gorskio (kitaip – Gurskis, Konstanty Gorski (Górski), 1868–1934) 150-osioms gimimo metinėms paminėti.
Dailininkas gimė ir užaugo Lietuvoje – tuometinės Rusijos imperijos Kauno apskrities Kazimieravos dvarelyje, – tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Varšuvoje. Ten išgarsėjo kaip talentingas žymių asmenybių portretų (tarp jų – Lenkijos prezidento Ignaco Moscickio (Ignacy Mościcki)) ir karikatūrų autorius, tarptautinį pripažinimą pelnęs parodų dalyvis ir organizatorius (apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu), vienas produktyviausių ir labiausiai vertinamų XX a. pradžios knygų ir periodinių leidinių iliustruotojų.
Lietuvoje K. Gorskio atminimas laikui bėgant išblėso. Mūsų šalyje jis žinomas tik nedaugeliui dailėtyrininkų, muziejininkų ir kraštotyrininkų. Negalime pasidžiaugti ir jo kūrinių gausa: pavieniai darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje (6 iliustracijos), Žemaičių „Alkos“ muziejuje (Edvardo Volmerio portretas, 1903), privačiuose rinkiniuose, kelios drobės puošia Vandžiogalos („Šv. Jonas Krikštytojas“, 1902; galimai „Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų“, 1890), Skarulių („Švč. Mergelė Marija“, 1906), Žeimių („Šv. Jonas Krikštytojas“, 1907) bažnyčias.
Medinis dvarelis, kuriame 1868 m. vasario 18 (kitais duomenimis, 19) dieną K. Gorskis išvydo pasaulį, neišliko. Kažkada ten kunkuliavusį gyvenimą ir buvusius šeimininkus – dailininko tėvą Karolį Gorskį (Karol Gorski, kitaip – Górski, 1822 ar 1824–1869) ir motiną Mariją Elvyrą Gorskienę (Maria Elwira z Nartowskich Gorska, apie 1834–1908) – šiandien primena antkapinis paminklas netolimose Vandžiogalos kapinaitėse.
Su K. Gorskiu susijusių atmintinų vietų, objektų esama ir Vilniuje, tačiau nedaug kas juos atpažįsta. Retas vilnietis, praeidamas pro Dominyko Bociarskio (Dominik Bociarski, 1836–1914) – garsaus Kauno advokato, prisidėjusio prie 1863–1864 m. sukilimo rengimo, Sibiro tremtinio – šeimos kapavietę Rasų kapinėse, susivokia, kad čia, greta tėvų ir sesers, yra palaidota dailininko žmona Marija Bociarskytė-Gorskienė (Maria z Bociarskich Górska, 1872–1932), o atkreipęs dėmesį į savitą buvusio Sveikatos apsaugos ministerijos pastato Gedimino pr. 27 architektūrą, žino, kad prie šio projekto įgyvendinimo 1937–1938 m. prisidėjo ir dailininko žentas architektas inžinierius Antonis Forkevičius (Antoni Forkiewicz).
150 metų jubiliejus – puiki proga prisiminti iškilų menininką, aktualizuoti jo nuveiktus darbus, peržiūrėti ir naujai įvertinti kūrybinį palikimą. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka šią gražią sukaktį pasitinka paroda, kurioje pristatoma per 20 Rankraščių skyriuje saugomų K. Gorskio darbų. Tai piešimo sąsiuvinis su kitų dailininkų darbų kopijomis, pieštomis kūrybinio kelio pradžioje, ir XIX–XX a. sandūroje sukurtų iliustracijų Juzefo Veisenhofo (Józef Weyssenhoff, 1860–1932) novelėms „Zaręczyny Jana Bełzkiego“ ir „Za błękitami“ (abi išleistos atskiromis „Biblioteczka illustrowana“ serijos knygomis 1903 m. Varšuvoje) originalai: 16 iš jų identifikuoti vos prieš pusmetį. Šis rinkinys, lyginant su kitose Lietuvos atminties institucijose saugomu K. Gorskio kūrybiniu palikimu, laikytinas didžiausiu mūsų šalyje. Visuomenei jis rodomas pirmą kartą.
Iliustracijos – K. Gorskio, vienos garsiausių Lenkijos leidyklų „Gebethner i Wolff“ ir rašytojo, poeto, literatūros kritiko J. Veisenhofo sėkmingo bendradarbiavimo rezultatas. Jos sukurtos dailininko itin mėgta monochromine aliejinės tapybos technika ant nedidelio formato kartonų. Kai kurios signuotos inicialais „K. G.“, numeruotos pieštuku, primargintos įvairių pastabų. Ir vienai, ir kitai knygoms tapytojas sukūrė po 20 iliustracijų (į biblioteką jų pateko tik pusė), tačiau publikuotos ne visos: nežinia dėl kokių priežasčių po vieną buvo atsisakyta. Kaip tik tokia yra novelės „Za błękitami“ („Už dangaus mėlynės“) iliustracija, kurioje pavaizduota Liublino Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Ją galima pamatyti parodoje. Antrosios atmestos iliustracijos likimas ir saugojimo vieta – nežinomi.
Iliustruotieji J. Veisenhofo kūriniai buvo sukurti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje (1891 ir 1897 m.), kai rašytojas skausmingai sprendė savo asmeninio gyvenimo problemas (prasilošė kortomis, išsiskyrė su žmona), tad nenuostabu, kad ir kūryboje daug dėmesio skyrė meilės, vienatvės, kaltės, gyvenimo trapumo temoms. Novelės „Zaręczyny Jana Bełzkiego“ („Jano Belzkio sužadėtuvės“) pagrindinis veikėjas, apimtas pavydo, dvikovoje nukauna savo varžovą. Dėl tokio poelgio pasmerktas visuomenės ir atstumtas sužadėtinės Celinos, išvyksta į užsienį ir ten beprasmiškai leidžia dienas, kankinamas sąžinės priekaištų ir ilgesio. Kitos novelės herojaus – Bernatovicų dvaro savininko Stanislovo Okšyco – gyvenimas susiklosto dar tragiškiau. Atstumtas išrinktosios Halkos, savo širdį atidavusios jo tolimam giminaičiui ir kaimynui, jis išvyksta gydytis į Kanus ir ten vienišas miršta nuo džiovos. Prieš išvykdamas, tarsi nujausdamas, kad jo dienos jau suskaičiuotos, testamentu kilniadvasiškai dvarą užrašo savo varžovui, žinodamas, kad už jo ištekėjusi čia galiausiai įsikurs ir Halka, o parke pastato paminklinį akmenį su užrašu „Tibi Amor Aeterne“ (Tau, Amžinoji Meile).
Kadangi novelių siužetai, o ir jų veikėjų portretai yra panašūs, tad ir abi iliustracijų serijos nedaug kuo skiriasi viena nuo kitos. K. Gorskiui nepavyko išvengti pasikartojimų. Iš jų galima spręsti, kad užsakymas per trumpą laiką sukurti 40 kompozicijų dailininkui buvo nemenkas iššūkis. Visgi rezultatai užsakovų, regis, nenuvylė, nes, praėjus keleriems metams, K. Gorskiui buvo pasiūlyta iliustruoti žurnale „Tygodnik Illustrowany“ („Iliustruotas savaitraštis“) numatomą publikuoti J. Veisenhofo lietuviškos tematikos romaną „Unia“ („Unija“; 1910 m. išleistas atskira knyga). Vienai iliustracijai dailininkas pasirinko epizodą, kai romano veikėjas Kazimieras taria sau: „Mylimas kraštas! [...] čia mano kelias ir gyvenimas“. Mintyse paskendusį herojų K. Gorskis pavaizdavo Vilniaus Arkikatedros ir Gedimino kalno fone. Šios iliustracijos, liudijančios, kad gimtojo krašto atminimas buvo gyvas dailininko širdyje, kopija taip pat eksponuojama parodoje.
Informaciją rengė parodos autorė Ingrida Pajedaitė, LMA Vrublevskių bibliotekos
Rankraščių skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja
LMAVB inf.
Pergamentas su trijų Radvilų parašais
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje restauruotas unikalus dokumentas – pergamentas, išsaugojęs mums trijų garsių Radvilų giminės vyrų parašus. Tai Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo raštas, išduotas Vilniuje 1577 m. vasario 15 d. Dokumentą restauravo aukščiausios kategorijos restauratorė Birutė Giedraitienė. Šiuo raštu Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis patvirtino Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei pardavęs sklypą bažnyčios statybai. Tai viena iš dviejų LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomų privilegijų, pasirašytų M. Radvilos Rudojo. Be jo, dokumentą pasirašė abu jo sūnūs: Kristupas ir Mikalojus.
M. Radvila Rudasis (*1512, kitais duomenimis, 1515 – †1584 04 27) – ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir Evangelikų Bažnyčiai turintis didikas. Nuo 1544 m. jis buvo LDK taurininkas, nuo 1546 m. – medininkas. 1547 m. gruodžio 10 d. imperatorius Karolis V jam suteikė, o gruodžio 14 d. Romos karalius Ferdinandas I patvirtino kunigaikščio Biržuose ir Dubingiuose titulą. 1550 m. jis tapo Trakų vaivada, 1553–1561 m. buvo LDK lauko etmonu, 1561–1565 ir 1578–1584 m. – didžiuoju etmonu, 1565–1579 m. – LDK kancleriu, nuo 1565 m. – Vilniaus vaivada. 1564 m. sausio 26 d. M. Radvila Rudasis laimėjo Ulos mūšį prieš Maskvos kariuomenę, vadovaujamą Piotro Šuiskio, o vasario 7 d. privertė pasitraukti kitą dalį, vadovaujamą vaivadų Piotro ir Vasilijaus Serebrianų. 1579 m. Radvila Rudasis padėjo Steponui Batorui rengti pirmąją kampaniją prieš Maskvą ir su LDK kariuomene dalyvavo Polocko apgultyje. 1580 m. jis dalyvavo karaliaus žygyje į Velikije Lukus; šios kampanijos metu apsiautė ir užėmė Usviatų ir Jezeriščės pilis. Ne mažesni jo nuopelnai ir Lietuvos Evangelikų Bažnyčiai. Valstybės įstatymais ir karalių privilegijomis jis siekė, kad LDK evangelikų teisės būtų tokios, kaip ir Romos katalikų, savo valdose fundavo evangelikų bažnyčias, steigė jų parapijas, rėmė mokslą ir meną. Jo sūnūs buvo Naugarduko vaivada Mikalojus ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas.
LMAVB inf.
LDK raštininkai – valstybės paslapčių sergėtojai
Vasario 1 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyks Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantės Vitos Diemantaitės vieša paskaita „LDK raštininkai – valstybės paslapčių sergėtojai“. Lektorė nagrinės XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliariją bei aptars joje dirbusių raštininkų asmenybes ir veiklą. Didelė dalis LDK kanceliarijos dokumentų saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje.
Viena pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų buvo LDK kanceliarija, kuri nuo pat įkūrimo reprezentavo patį valdovą, jo teisingumą ir sąžiningumą bei kartu raštu išreikšdavo valdovo valią. Didžiausi istorijos lūžiai šioje institucijoje vyko XVI a., kuomet nuolatos augo rašytinių dokumentų poreikis: priimti trys Lietuvos Statutai, įvestos raštininkų priesaikos, nauja pakanclerio pareigybė ir netgi paties archyvo perrašymas XVI a. pab. – XVII a. pr.
Kanceliarijos svarbą valstybėje liudija ir pirmuose Lietuvos Statutų skyriuose „Apie valdovo asmenį“ įrašyti straipsniai, reguliavę kanceliarijos ir raštininkų darbą. Šiai institucijai priklausė keletas veiklos rūšių: viešasis administravimas, valdovo teismas, diplomatinių pasiuntinybių funkcijos. Kanceliarija sudarė sąlygas vidutiniosios bajorijos atstovams siekti karjeros aukštumų valstybės tarnyboje. Asmenys, kurie nebuvo kilę iš didikų giminės, tačiau susisaistę priesaika su Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste, galėjo jais tapti.
LMAVB inf.
„Mano vieta čia, Lietuvos širdy...“ – mažoji paroda, skirta Adomo Honorio Kirkoro 200 metų jubiliejui paminėti
2018 m. sausio 18 – vasario 15 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia mažoji paroda „Mano vieta čia, Lietuvos širdy...“, skirta kultūros ir mokslo veikėjo, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro 200 metų jubiliejui paminėti.
Ekspozicijoje pristatomi A. H. Kirkoro istorijos, etnografijos, statistikos, bibliografijos, archeologijos darbai, fiksuojantys besikeičiančios Lietuvos kultūrinį ir etnografinį palikimą, bei dokumentai, atspindintys jo leidybinę veiklą. Galima paminėti ir Adomo Kirkoro laiškus, rašytus Adomui Zavadskiui, Julijonui Ticijui, bei Adomo Zavadskio laišką Kirkorui. Parodą puošia Vilniaus vaizdas (dail. Vincentas Dmachauskas, 1807–1862; Polio Pti litografijos dirbtuvės Paryžiuje). „Šis kūrinys puošė Adomo Honorijaus Kirkoro knygą Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes (Vilnius, 1856). (Iliustracijos lakštas būdavo sulankstomas į keturias dalis ir įklijuojamas prieš antraštinį lapą). Lietuvos atminties institucijose toks pilnas knygos egzempliorius neišliko: tekstas gyvena savo gyvenimą, o V. Dmachausko iliustracija – savo“ (Reda Griškaitė). Iki gyvenimo pabaigos A. Kirkorą skaudinusi Vilniaus albumo istorija, susijusi su straipsnių, eilių rinkiniu, įteiktu carui Vilniuje, tikintis lengvatų kultūriniame gyvenime. Šį albumą galima pamatyti ekspozicijoje.
Apie A. H. Kirkorą. Adomas Honoris Kirkoras gimė 1818 m. sausio 21 d. buv. Mogiliavo gubernijos Mstislavo apskr. Slivino dvare. Adomo Honorio tėvai – Karolis ir Teklė Volodkevičiūtė – buvo bajorai.
1832 m. A. H. Kirkoras pradėjo lankyti Mogiliavo gimnaziją. Baigęs tris klases, 1834 m. rudenį buvo perkeltas į Vilniaus 2-ąją gimnaziją, kurios kursą baigė 1838 m.
1834–1864 m. tarnavo Vilniaus gubernijos įstaigose. Atsirado proga susipažinti su Vilniaus krašte likusiais mokslininkais bei rašytojais: E. ir K. Tiškevičiais, kurie nuo 1837 m. rengė archeologų ekspedicijas Lietuvoje, istorikais T. Narbutu, M. Homolickiu, J. I. Kraševskiu, M. Malinovskiu, J. Jaroševičiumi, rašytoju L. Kondratavičiumi (V. Sirokomle), astronomu M. Gusevu ir kt. Palaikė ryšius ir su lietuviškai rašančiais: S. Daukantu, M. Valančiumi, M. Akelaičiu bei kitais.
Vilniaus gubernijos Statistikos komitetas 1845–1915 m. leido metraštį Памятная книжка Виленской губернии (Vilniaus gubernijos informacijos knyga). A. H. Kirkoras 4 metus (1850–1854) ją redagavo. Joje buvo skelbiami valdžios potvarkiai ir įvairūs Lietuvos istorijos, etnografijos, tautosakos duomenys ir pan. Ši metraščio dalis buvo ypač turininga, kai leidinį redagavo A. H. Kirkoras. Į 1854 metų numerį jis įdėjo kelias lietuvių liaudies dainas, papročių bei legendų.
Uždarius Universitetą, Vilniaus krašto švietėjai ne kartą svarstė, kaip užpildyti atsiradusią tuštumą, ir nutarė steigti kultūrinio pobūdžio draugiją. Pagrindinis jos iniciatorius buvo istorikas ir archeologas Eustachijus Tiškevičius. Jis kreipėsi į carą Aleksandrą II su prašymu leisti steigti Vilniuje Archeologijos komisiją ir Senienų muziejų.
1885 m. balandžio 29 d. buvo patvirtinti Laikinosios archeologijos komisijos bei Senienų muziejaus įstatai. Komisijos pirmininku ir muziejaus kuratoriumi buvo paskirtas E. Tiškevičius. Istorijos ir archeologijos skyriui vadovavo A. H. Kirkoras. Jis sudarė Komisijos rinkinių katalogą, kurį 1858 m. išspausdino J. Zavadskio spaustuvė.
A. Kirkoras pats tyrė piliakalnius, pilkapius ir kapinynus arba talkino kitiems. Ypač intensyviai jis tai darė 1854–1856 m. Lietuvoje ir Baltarusijoje, o vėliau Lenkijoje. Lietuvoje A. H. Kirkoras kasinėjo Bražuolėje (Trakų apskr.), Drucminų ir Mantotų (Varėnos apskr.), Šventos (Švenčionių apskr.) ir kitose vietovėse. Savo tyrimų rezultatus jis skelbė vietos spaudoje, Peterburgo, Maskvos ir Lenkijos žurnaluose. Šie tyrimai ir publikacijos išgarsino A. H. Kirkoro vardą. 1856 m. gruodžio 22 d. jis buvo patvirtintas Rusijos Imperatoriškosios archeologijos draugijos nariu korespondentu, 1857 m. vasario 27 d. – Rusijos geografijos draugijos tikruoju nariu, o tų metų balandžio 24 d. – Peterburgo viešosios bibliotekos garbės korespondentu. 1860 m. buvo apdovanotas šv. Stanislavo ordinu.
H. Kirkoro publicistinė veikla prasidėjo 1842 m. Jo straipsnis apie Vilniaus spaudinius bei teatrą buvo įdėtas į laikraščio Tygodnik Petersburski (Peterburgo savaitraštis) 84 nr. Kirkoras mėgo ir rašyti, ir redaktoriauti. 1843 m. ėmėsi pats leisti Vilniuje visuomeninį ir literatūrinį almanachą Radegast. Laikraštį spausdino T. Gliuksbergo spaustuvė. Redaktorius turėjo kilnų tikslą pelno dalį skirti visuomenės reikalams, svarbiausia – paremti Vilniaus lenkų teatrą, kurio finansinė būklė buvo sunki.
1844–1845 m. Peterburge A. H. Kirkoras parengė ir 300 egz. tiražu išleido 5 sąsiuvinius rinkinio Śpiewnik Wiktora Każyńskiego (Viktoro Kažinskio dainynas).
Grįžęs į Vilnių, 1845–1846 m. leido literatūrinio pobūdžio straipsnių rinkinį Pamiętniki umysłowe (Intelektualiniai atsiminimai).
Apie savo archeologinius darbus A. H. Kirkoras nuo 1850 m. siųsdavo pranešimus daugiausia į Peterburgo žurnalus.
1857 m. kovo pradžioje buvo planuojama leisti savaitraštį Tygodnik Literacki Wileński (Vilniaus literatūros savaitraštis), tačiau jį uždraudus, bandyta leisti kitu pavadinimu – Teka Wileńska (Vilniaus aplankas). Laikraštis ėjo 1857–1858 m., pasirodė 6 jo tomai. Jame buvo spausdinami straipsniai iš Lietuvos istorijos, archeologijos, meno ir kitų sričių. A. H. Kirkoras išspausdino lenkiškai parašytus Antano Baranausko, Karolinos Praniauskaitės, Mikalojaus Akelaičio eilėraščius. Be to, trečiajame tome jis paskelbė M. Akelaičio kreipimąsi į visuomenę, raginantį kurti kaime lietuviškas mokyklas, leisti knygas, laikraščius lietuvių kalba. Po pusantrų metų Teką leisti buvo uždrausta. Rusų administracija A. H. Kirkorui nebuvo palanki. Neglostė jo ir lenkų šovinistai.
Lietuvybės idėjų skleidimas ir lojalumas valdžiai – tai dvi tarpusavy susijusios A. H. Kirkoro gyvenimo ir veiklos kryptys.
Dirbdamas valdininku įvairiose oficialiose įstaigose, jis, be abejo, turėjo būti lojalus valdžiai. Be to, to meto visuomeninės sąlygos ir asmeninio pobūdžio aplinkybės neretai vertė A. H. Kirkorą eiti į kompromisus su carizmu (1874 m. Poznanėje išleistuose atsiminimuose jis nedviprasmiškai pasisakė prieš carizmą). Tačiau laiškai J. I. Kraševskiui ir žmonai, pagaliau jo darbai rodo didelę meilę Lietuvai. Viename laiške žmonai jis rašė: „Esu lietuvis, ir niekada tas jausmas manyje nebus sunaikintas [...]. Mano vieta čia, Lietuvos širdy, čia yra mano veiklos sritis, tik čia galiu būti naudingas [...].“
1858 m. rugsėjo 6 d. į Vilnių turėjo atvykti neseniai pradėjęs valdyti caras Aleksandras II. Ta proga Vilniaus archeologijos komisija nutarė pasveikinti svečią įteikdama menišką albumą su dedikacija: „Šviesiausiojo caro Aleksandro II buvimo Vilniuje 1858 rugsėjo 6 ir 7 d. proga“. Jį rengiant, daugiausia padirbėjo A. H. Kirkoras. Į albumą buvo įdėtas straipsnis, Vilniaus miesto istorijos ir statistikos bruožai. Trečioje albumo dalyje buvo straipsnis rusų kalba „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, kuris jau 1856 m. buvo išleistas lenkiškai atskira knyga. Tai buvo pirmas vadovas po Vilnių rusų kalba. Tokiu caro priėmimu labai pasipiktino dalis lenkų visuomenės, ypač emigrantai. Jie kaltino albumo rengėjus pataikavimu carui ir jo administracijai, tėvynės išdavyste ir pan. A. H. Kirkoras bandė teisintis to meto sąlygomis, bet ne visus pavyko įtikinti. Pataikavimas carui turėjo kilnų tikslą – tikėtasi lengvatų Vilniaus kultūriniam gyvenimui, svajota net apie universiteto atgaivinimą. Iki gyvenimo pabaigos A. H. Kirkorą šios istorijos prisiminimai labai skaudino.
Adomui H. Kirkorui teko rašyti ir apie ekonomiką, nes artėjo baudžiavos panaikinimo dienos. Baudžiavos panaikinimo manifestą ir nuostatus apie valstiečių santykius su dvarininkais caras Aleksandras II paskelbė 1861 m. vasario 19 d. Ne iš karto valstiečiai juos suprato, todėl reikėjo spaudoje daugiau paaiškinti. Tai padarė nuo 1761 m. Vilniuje ėjęs savaitraštis Kurier Litewski (Lietuvos kurjeris), kurį 1859 m. pabaigoje ėmė redaguoti A. H. Kirkoras. Jis sugebėjo suburti žymius Vilniaus krašto mokslininkus bei literatus.
Vienas iš svarbiausių to meto A. H. Kirkoro darbų – 1856 m. išleisti minėtieji Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Autorius aprašė Vilniaus geografinę padėtį, jo praeitį ir memorialines vietas. 1859 m. knyga buvo išleista pakartotinai. Lietuvių kalba ši knyga pasirodė 1991 m. (pakartotinas jos leidimas išėjo 2012-aisiais).
1862 m. A. H. Kirkoras išleido dar vieną knygą apie Vilnių, kurią pats pavadino vadovu Przewodnik. Wilno i koleje żelazne z Wilna do Dyneburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawy (Vadovas. Vilnius ir geležinkeliai iš Vilniaus į Dinaburgą ir Rygą bei iki sienos, į Kauną ir Varšuvą). Jis spausdintas A. H. Kirkoro spaustuvėje. Antroji papildyta vadovo laida išėjo 1880 m. truputį pakeistu pavadinimu. Ji spausdinta Vilniuje, žymiojoje J. Zavadskio spaustuvėje.
1862 m. A. H. Kirkoro gyvenimo ir darbo sąlygos pablogėjo. Artėjo sukilimas. Cenzoriai ėmė griežčiau kontroliuoti spaudą. 1864 m. birželio 5 d. Muravjovas įsakė uždrausti spausdinti lietuviškus raštus lotyniškomis raidėmis. Tas draudimas, galiojęs 40 metų, padarė Lietuvos kultūrai labai daug žalos, pagreitino lietuvių nutautėjimą, ypač Vilniaus krašte.
1865 m. pabaigoje A. H. Kirkoras neteko teisės toliau leisti laikraštį. Vienu metu A. H. Kirkoras Vilniuje turėjo savo spaustuvę, kuri 1859 m. liepos 1 d. buvo iškilmingai atidaryta ir pavadinta A. H. Kirkoro ir bendrovės spaustuve. Jos uždavinys – leisti mokslo ir beletristikos darbus, bet svarbiausia – lengvo turinio knygeles Lietuvos žmonėms. Per pirmuosius 5 mėnesius už M. Akelaičio surinktus pinigus šioje spaustuvėje buvo išspausdintos 5 brošiūros lietuvių kalba (26 000 egz.). Per visą veikimo laikotarpį (1859–1867) A. H. Kirkoro spaustuvė išleido nedaug leidinių – iš viso apie 120 knygų ir brošiūrų, tarp jų apie 10 lietuvių kalba.
1867 m. A. H. Kirkoras iš Vilniaus, kuriame išgyveno su pertraukomis 34 m., išvyko į Peterburgą. Ten ėmė leisti dienraštį Novoje vremia (Nauji laikai).
Perleidęs spaustuvę kitiems, A. H. Kirkoras išvyko į Krokuvą, kurioje praleido 15 metų.. Ten ėmė dirbti Mokslų akademijoje (Akademia Umiejętności), kurios nariu buvo nuo 1873 m., vėl ėmėsi archeologinių tyrinėjimų Krokuvos apylinkėse, Podolėje ir kitur. Savo tyrimų rezultatus skelbė įvairiuose laikraščiuose. Nenutraukė ir leidybinio darbo. 1872 m. pradėjo leisti tęstinį spaudinį (Šiai dienai), kurį pasirašinėjo slapyvardžiu Jan Waligórski, ketino jį padaryti mėnraščiu. Deja, išleido tik 3 sąsiuvinius.
1882 m. pasirodė didžiulio puošnaus, iliustruoto leidinio Живописная Россия apie Rusijos imperiją trečias tomas, išspausdintas M. Volfo spaustuvėje. Jame buvo pasakojama apie tuometinės Rusijos imperijos dalį – Lietuvą ir Baltarusiją. Aštuoniolika šio tomo apybraižų parašė A. H. Kirkoras.
Lietuvių kalba buvo išleisti du A. H. Kirkoro darbai: 1885 m. – Vytautas, didis Lietuvos kunigaikštis ir 1898 m. – Kapai didžiųjų kunigaikščių ir karalių Vilniuje.
Gyvenimo pabaigoje A. H. Kirkoras parašė Wspomnienia z lat 1860–1863 (1860–1863 metų atsiminimai).
Mirė Krokuvoje 1886 m. lapkričio 23 d. nepalikęs įpėdinių, išgyvenęs 68 metus. Palaidotas vienose Krokuvos kapinėse. Mačiusieji jo kapą pasakoja, jog antkapyje, be biografinių žinių, įrašyta, kad čia ilsisi Lietuvos praeities tyrėjas.
Maceika J. Adomas Honoris Kirkoras. Jo gyvenimas ir darbai. In: Kirkoras A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991.
Informaciją rengė LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyriaus darbuotoja Rūta Kazlauskienė
