Autorius: LMAVB inf.

LMAVB inf.

Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo šventes Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka paminės literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija Mors certa, hora incerta  (mirtis nulemta, valanda nežinoma), kuri veiks 2020 m. spalio 30 – gruodžio 2 d.

Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą.

LMAVB inf.

„...Nes man lietuvystė brangiausias dalykas šiame pasaulyje“:

paroda,  skirta Viliui Gaigalaičiui (1870–1945)

2020 m. rugsėjo 7 – spalio 30 d. LMA Vrublevskių bibliotekos T. Vrublevskio skaitykloje veikia mažoji paroda „...Nes man lietuvystė brangiausias dalykas šiame pasaulyje“, skirta Viliaus Gaigalaičio 150-osioms gimimo metinėms.

LMAVB inf.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2020 m. liepos 1 – rugsėjo 9 d. veiks paroda „Naujausi judaikos leidiniai LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“, skirta 300-osioms Vilniaus Gaono gimimo metinėms ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti. Lietuvos žydų  bendruomenė buvo svarbi šalies ekonomikos bei kultūros plėtrai, o litvakai ir jų palikuonys yra palikę žymų pėdsaką kultūroje ir moksle bei iki šių dienų visame pasaulyje vaidina svarbų vaidmenį. Daug garsių pasaulio mokslininkų, menininkų, literatų, tarp jų – Nobelio premijos laureatų, yra litvakai. Holokaustas yra viena didžiausių XX a. Lietuvos istorijos tragedijų, pažymėta žiauriomis žmonių kančiomis. Didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės buvo išžudyta ir išblaškyta, neįkainojami litvakų paveldo klodai sunaikinti.

LMAVB inf.

2020 m. birželio 2 – rugpjūčio 31 d. Tado Vrublevskio skaitykloje veikia mažoji paroda, skirta UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metams paminėti.

Šią parodą pavadinome Mnemosinės sodais. Mūzų motina Mnemosinė sengraikių buvo laikoma atminties deive, poetams ir oratoriams teikusia iškalbos dovaną. Šiandien ją galime laikyti ir kiekvienos atminties institucijos globėja, poetine jos personifikacija. Na, o sodai žymi žmogaus sukurtą žydinčią, ošiančią, skambančią, įkvėpimą ir poilsį jam nuolat dovanojančią erdvę. Jei prie Mnemosinės sodų dar pridėtume Šiaurės Atėnų metaforą, visai nesunkiai suprastum

LMAVB inf.

LMA Vrublevskių bibliotekos skaitmeninio projekto „Lietuva topografiniuose žemėlapiuose 1914–1945 m.“ (vykdyto 2018–2019 m.) rezultatai jau prieinamas interneto lankytojams.

Biblioteka dalijasi savo fonduose sukauptais ir 2015–2019 m. suskaitmenintais bei su koordinačių sistema susietais istoriniais žemėlapiais. Mažai pažinti ir nelengvai prieinami kartografiniai dokumentai dabar patogiai pasiekiami interneto priemonėmis.

https://maps-lmavb.hub.arcgis.com/

LMAVB inf.

2020 m. vasario 6 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks pirmoji paskaita iš ciklo „Bibliopolio“ žvaigždynas“. Paskaitą „Kaukolė Mazepai“ skaitys LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Violeta Radvilienė.

Lietuvoje knygų muziejaus neturime. Lietuvos knygos, o kartu per ją ir plačiau – tautos, valstybės istoriją bus siekiama atskleisti Lietuvos knygos ir mokslo minties muziejuje, pavadintame „Bibliopoliu“, kuris įsikurs restauruotuose LMA Vrublevskių bibliotekos rūmuose.

LMAVB inf.

2019 m. lapkričio 26 d. 16 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) vyks Lenkijos fotomenininkų sąjungos ir Kūrėjų draugijos nario Krzysztofo Gierałtowskio  fotografijų parodos „Rašytojai“ atidarymas.

Renginyje dalyvaus parodos autorius fotografas Krzysztof Gierałtowski,  Lenkijos instituto Vilniuje direktorius  Marcin Łapczyński ir LMA Vrublevskių  bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Parodoje bus eksponuojama 50 nuotraukų  iš šimto Lenkijos rašytojų portretų rinkinio, saugomo A. Mickevičiaus literatūros muziejuje Varšuvoje.

LMAVB inf.

Prieš šimtmetį susikūrus nepriklausomai Lietuvai, iškilo būtinybė reformuoti švietimo sistemą. 1918 m. lapkričio 11 d. buvo įsteigta Lietuvos švietimo ministerija, kuri rūpinosi mokyklų reorganizavimu. 1919 m. spalio mėnesį pasirodė mėnesinis Švietimo ministerijos lėšomis leidžiamas pedagoginės tematikos mėnesinis žurnalas Švietimo darbas. Jis ėjo nuo 1919 iki 1930 m., buvo išleisti 135 numeriai.

„Švietimo darbą“ nuo 1919 m. Nr. 1 iki 1920 m. Nr. 10 redagavo redakcinė komisija, kurią sudarė Antanas Busilas, Pranas Mašiotas ir Antanas Vireliūnas. Vėliau, nuo 1920 m. Nr. 11 iki 1922, Nr. 3/6, leidinį redagavo Vincas Krėvė-Mickevičius; nuo 1922 m. Nr. 7 iki 1924 m. Nr. 10 – Antanas Vireliūnas, o nuo 1924 m. Nr. 11 iki 1930 m. Nr. 12 – Antanas Kasakaitis.

LMAVB inf.

Kooperacijos žurnalui Talka šiemet sukanka 100 metų. Jis be pertraukų įvairiu dažnumu ėjo Kaune nuo 1919 m. spalio iki 1940 m. liepos. 1919 m. Talką leido Pakaunės kooperacijos bendrovių sąjunga, 1920–1925 m. – Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga, o po 1925 m. – Lietuvos kooperatyvų taryba. 1919–1940 m. iš viso buvo išleisti 438 Talkos numeriai.
Žurnalo pavadinimo prasmė paaiškinta pirmajame numeryje: „koperacija daugiau panėši į baigiamas nykti mūsų sodžiuose talkas. Kuriam reikalui daromos talkos visiems gerai žinoma: vienam kuriam kaimo gyventojui reikia linus minti, rugius kirsti, ar kitą kurį darbą dirbti. Prašosi į talką kaimynų. Susirenka dažniausiai jaunimas – ir darbas tirpte tirpsta. Už darbą jokio mokesnio neimama, bet kiekvienas žino, kad patalkavus jam šiandien savo kaimynui, ryt tas kaimynas prašomas patalkaus jam. Suprantamas daiktas, kad į talką eiti nepriversi varu. Į talką žmonės eina viens kitam savo noru, susišelpimo vedami. Kiek kitokios ir kitais vardais atsirado talkos paskutiniais laikais, kurias vadiname Koperacijos bendrovėmis. [...] Jei žmonės ūkio reikalais savo noru sutaria bendrai dirbti ne pelnui, tik savo gyvenimo reikmėms tenkinti, nenaudojant kitų, tai ir yra koperacijos b-vė.“ [1]

Žurnalą Talka inicijavo ir 1919–1928, 1937–1940 m. redagavo Petras Šalčius (1893–1958), ekonomistas, kooperacijos teoretikas ir praktikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, veiklus įvairių kooperacijos organizacijų narys, spaudos bendradarbis. Baigęs teisės studijas ir išklausęs Aukštuosius kooperacijos kursus Maskvoje, 1919 m. P. Šalčius buvo pakviestas į Prekybos ir pramonės ministeriją, kur dalyvavo steigiant Kooperacijos departamentą bei rengiant Kooperacijos bendrovių įstatymą, paskatinusį Lietuvoje kurtis kooperacines bendroves, kurios Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių opkupacijos metu buvo beveik visai išnykusios. Be to, P. Šalčius kūrė kooperatyvus ir kooperacijos sąjungas, parengė kooperacinių bendrovių įstatų pavyzdžius, taip pat knygelių vartotojų bendrovių organizavimo, sąskaitų tvarkymo klausimais, parašė pirmąjį lietuvišką buhalterinės apskaitos vadovėlį, paskelbė per 600 originalių ir verstų straipsnių. [4; 5]

Be P. Šalčiaus, prie Talkos žurnalo redagavimo įvairiu leidinio gyvavimo laiku prisidėjo nemažas būrys visuomenės, politikos ir ūkio veikėjų: ekonomistas, mokslininkas, pedagogas Marijonas Gregorauskas (1908–1995), gamtos mokslų daktaras, agronomas, pedagogas, politikas Jurgis Krikščiūnas (1894–1947), Spaudos fondo veikėjas, politikas, Koopercijos banko valdybos pirmininkas Vincas Kvieska (1889–1958), agronomas, miškininkas, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvių mokslo draugijos narys Jonas Masiulis (1870–1941), pedagogas, visuomenininkas, tautosakos rinkėjas Silvestras Pašakarnis (1891–1954), rašytojas, aktorius, režisierius, žurnalistas Antanas Rūkas (1907–1967), politikas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovas, žemės ūkio specialistas Juozas Tūbelis (1882–1939), politikas, vienas Kooperacijos banko steigėjų, jo valdybos pirmininkas, Lietuvos kooperatyvų tarybos sekretorius Vincas Zakarevičius (1891–?).

Žurnalas rašė apie bendruosius kooperacijos ir ūkio reikalus, Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą, teikė praktinių patarimų kooperatyvams, skelbė žinias apie Lietuvos ir užsienio bendrovių patirtį, dalijosi kainų, rinkų naujienomis, rūpinosi Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos reikalais, populiarino ekonomikos ir statistikos žinias, spausdino valdžios įsakymus kooperacijos reikalais, publikavo skelbimus.

P. Šalčiaus redaguojama Talka buvo pabrėžtinai apolitiškas leidinys. „Be savo priprasto darbo atsiliepti į gyviausius koperacijos reikalus, šiuo laiku jai [Talkai] tenka ypatingo dėmesio kreipti į tai, kad koperacijos judėjimas nesusiskaldytų į sroves-sroveles ir dėl to nesusilpnėtų. Koperacijos darbas Lietuvoje pradėtas varyti neatsižvelgiant į politikos ar tikybos pažiūras. Paskutiniu laiku, paaštrėjus partijų santykiams, koperaciją norima žut būt suskaldyti ir pajungti partijos reikalams. Apie to darbo pražūtingumą „Talkoje“ jau ne vieną kartą buvo rašyta. To pat nusistatymo „Talka“ liks ir toliau. Ji kaip pirmiau, taip ir dabar, ir ateityje kvies Lietuvos piliečius bendrais ūkio reikalais eiti išvien. Juk kiekvienas sąmoningas mūsų krašto pilietis supranta, kiek mūsų kraštas ekonomiškai yra atsilikęs nuo savo kaimynų. Būdamas ekonomiškai silpnas mūsų kraštas nėra ir negalės būti politiškai stiprus.“ [6]

Įdomūs ir netgi aktualūs šių dienų vartotojams išlieka Talkos straipsniai apie prekių kokybę, pavyzdžiui, apie sviesto klastojimą: „Kadangi sviestas esti brangus produktas, jis visuomet įvairiais būdais falsifikuojamas. [...] 1) Į sviestą primaišo lajaus ir taukų, 2) margarino, 3) kokoso riebalų ir kitų aliejų, 4) virinto bulvių krakmolo, 5) vandens ligi 50 %, 6) įvairių mineralinių medžiagų, 7) nudažo orleanu, tymų dažais, morkomis, 8) deda konservuojamųjų medžiagų. [...] Pavalgius pietus restoranuose arba cukrainėse suvalgius porą pyragaičių, pilietis brangiai užsimoka savo sveikata, bent kelias dienas sirgdamas viduriais tik dėl to, kad biznieriai daugiau uždirba ant margarino ir kokovaro, arba amerikoniškų taukų, negu ant savo šalies sviesto.“ [2]

Žurnalui bręstant, jo puslapiai praturtėjo reguliariais grožinės literatūros intarpais, karikatūristo Jono Martinaičio pieštais komiksais su humoristiniais eilėraščiais, radosi nuolatinių skilčių: Žemės ūkis, Kooperacija Lietuvoje, Kooperacija svetur, Provincijos kronika, Mūsų kooperatyvai, Kooperatyvų praktika, Įvykių kronika, Naujos knygos, Kooperatyvai ir spauda ir kitų. Nuo 1924 m. gegužės iki 1926 m. su Talka ėjo iliustruotas dvimėnesinis priedas Dienos rūpesčiai, skirtas esamiems ir būsimiems kooperatyvų nariams.

1925 m. prie žurnalo Talka buvo prijungtas „Lietūkio“ leidinys Lietuvos dirva. Talka tapo Lietuvos kooperatyvų tarybos organu. 1935 m. prie Talkos buvo prijungtas kitas Lietuvos kooperatyvų tarybos leidinys Bendras darbas, skirtas eiliniams kooperatyvų nariams, populiariai aiškinęs kooperacijos naudą. Suliejant šiuos leidinius norėta padidinti Talkos tiražą. [3]

Taigi Talka propagavo kooperacijos idėją, leido susipažinti su užsienio kooperaciniais sąjūdžiais bei jų problemomis. Leidinys drauge su Lietuvos ūkiu išgyveno ir augimo, plėtros laiką, ir nusivylimus, verslo stagnaciją, ir stabilumo laikotarpį prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1940 m. įsigalėjus sovietų valdžiai, leidinio gyvavimas nutrūko.

Be Talkos, Lietuvoje buvo leidžiama ir daugiau ūkiui, prekybai, ekonomikai ir kooperacijai skirtų leidinių, pavyzdžiui, Kooperatorius (1910–1911), Sietynas (1919–1922), Gerovė (1928–1929), Kooperacija (1925–1928), Lietuvos kooperacija (1927–1938), Bendras darbas (1928–1935) ir kiti. Visų jų galima paskaityti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje. Čia saugomi ir beveik visi žurnalo Talka numeriai, nedidelių spragų turi 1923 ir 1935 m. komplektai.

Literatūra:
1. Koperacija. Talka, 1919, spalis, Nr. 1, p. 3.
2. Krasauskas, Juozas. Prekių falsifikacija. Talka, 1924, Nr. 16 (bal. 20), p. 2.
3. Lukoševičius, Vincentas. Kooperacijos raida Lietuvoje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Pinigų studijos, 2005, Nr. 4, p. 28–44.
4. Mackevičius, Jonas [?]. Profesorius Petras Šalčius – pirmojo lietuviško buhalterinės apskaitos vadovėlio autorius [žiūrėta 2019 m. gegužės 9 d.]. Interneto prieiga: http://aktualijos.lt/profesorius–petras–salcius–pirmojo–lietuvisko–buhalterines–apskaitos–vadovelio–autorius.
5. Merkelis, Aleksandras. Šalčius, Petras. Lietuvių enciklopedija. South Boston (Mass.) : Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, t. 29, p. 313–314.
6. „Talkos“ uždaviniai. Talka, 1925, Nr. 1 (saus. 4), p. 1.

Parengė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė Jolanta Stasytė Berniūnienė.

LMAVB inf.

2019 m. rugsėjo 11 – spalio 4 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „YIVO archyvo dokumentai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“, skirta pristatyti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomo Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo (F424) turinį ir jo įvairovę.
Žydų mokslinių tyrimų institutas (jidiš k. – Yidisher visnshaftlekher institut, sutrumpintai YIVO arba JIWO) buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje ir Berlyne. Pagrindinis šio pasaulietinio instituto tikslas buvo rinkti medžiagą, registruoti ir tirti žydų gyvenimo praeitį ir dabartį, ypač – jidiš kalbą ir kultūrą, ugdyti mokslo darbuotojus. Instituto tarybos garbės prezidiumą sudarė Albertas Einšteinas (Albert Einstein), Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), Simonas Dubnovas (Simon Dubnow) ir kiti garsūs mokslininkai. Mokslinę-tiriamąją veiklą institutas vykdė filologijos, istorijos, ūkio-statistikos, psichologijos-pedagogikos mokslų sekcijose, kurios galėjo remtis surinktu archyvu, biblioteka, muziejumi ir bibliografiniu centru. 1925–1939 m. Vilniuje YIVO sukaupė didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą Rytų Europos žydų gyvenimo tematika, kuri turėjo daugiau kaip 220 000 leidinių kartoteką, daugiau kaip 40 000 knygų, keletą tūkstančių rankraščių ir autografų, daugiau kaip 10 000 žydų periodinių leidinių, apie 100 000 plakatų, lankstinukų ir ataskaitų, teatro muziejus sukaupė apie 100 000 tautosakos vienetų (priežodžiai, papročiai, dainos ir kt.) kolekciją ir t. t. Žydų mokslinis institutas plėtėsi, 1933 m. persikėlė į naują pastatą (Vivulskio g. 18).
YIVO veiklą nutraukė prasidėjęs antrasis pasaulinis karas. Tuo metu Kopenhagoje viešėjęs YIVO įkūrėjas ir direktorius Maksas Veinreichas (Max Weinreich) persikėlė į Niujorką, kurio filialą 1940 m. oficialiai paskelbė pagrindiniu institutu ir tęsė veiklą. Lietuvoje prasidėjus nacių okupacijai, apie 20 žydų iš Vilniaus geto (vadinamoji „popieriaus brigada“) kasdien buvo priversti dirbti YIVO bibliotekoje: atrinkti svarbiausius dalykus išvežimui į Vokietiją, o likusius palikti perdirbimui popieriaus fabrike. „Popieriaus brigada“, rizikuodama savo gyvybėmis, knygas ir dokumentus slėpė YIVO palėpėje, perduodavo į miestą ar slapta išnešdavo ir slėpdavo gete.
Į Vokietiją išvežta Žydų mokslinių tyrimų instituto archyvo dalis po karo buvo rasta Ofenbache ir 1947 m. perduota Niujorko YIVO filialui. Vilniuje paslėpti ir išlikę, griuvėsiuose rasti YIVO archyvo spaudiniai ir rankraščiai tapo įkurto Žydų muziejaus pagrindu. Jį 1949 m. likvidavus, archyvas atiteko Lietuvos ministrų tarybos Valstybinio spaudos komiteto Lietuvos knygų rūmams. Unikalius dokumentus išgelbėjo ilgametis (1946–1980) Knygų rūmų direktorius  Antanas Ulpis (daug dėmesio skyręs senovinių knygų rinkimui iš nykstančių dvarų, kitų bibliotekų), paslėpęs juos Knygų rūmams priklausiusioje Šv. Jurgio bažnyčioje įrengtoje saugykloje.
Iš Knygų rūmų išlikęs YIVO archyvas drauge su kitais dokumentais buvo perduotas trims atminties institucijoms ir šiuo metu saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Į tuometinę Lietuvos TSR mokslų akademijos biblioteką YIVO archyvo dalis pateko 1988 m. drauge su perduotais Vilniaus arkivyskupijos dokumentų kolekcijos (F318) rankraščiais. Tvarkant gautus dokumentus, buvo suformuotas atskiras Žydų mokslinių tyrimų instituto fondas (F424). Išsamesni tyrimai prasidėjo tik prieš kelerius metus, kai buvo pradėtas bendras projektas su Niujorko YIVO institutu. YIVO ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2018 m. gegužės 7 d. pasirašė sutartį dėl Bibliotekoje saugomų YIVO dokumentų restauravimo, aprašymo ir skaitmeninimo pagal projektą „Edvardo Blanko Vilniaus kolekcijos“. Šiuo metu dokumentai prieinami atviros prieigos interneto svetainėje.
Šioje parodoje siekiama pristatyti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomo Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo turinį ir jo įvairovę. Fondą sudaro 204 saugojimo vienetai, suskirstyti į 16 sisteminių grupių. Ši kolekcija apima beveik pusantro šimto metų laikotarpį (1803–1943) ir daugiausiai atspindi Vilniaus žydų bendruomenės istoriją. Pusę fondo sudaro žydų švietimo įstaigų archyviniai dokumentai: Vilniaus žydų mokytojų instituto (beveik trečdalis viso fondo), Vilniaus rabinų mokyklos, Vilniaus valdinio švietimo, kitų švietimo organizacijų korespondencija, finansinės apskaitos knygos, posėdžių protokolai, dėstytojų asmens bylos, auklėtinių pažangumo žurnalai, charakteristikos ir kt. Likusi fondo dalis yra kur kas įvairesnė. Čia saugoma paties YIVO archyvo dalis, Vilniaus žydų bendruomenės (sinagogos, leidyklų, ligoninių) ir kitų Lietuvos miestų (Kauno, Telšių) žydų gyvenimą atspindintys dokumentai. Unikaliausia fondo dalis – žydų turto konfiskavimo dokumentai. Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo dokumentuose aptinkame žymių haskalos švietėjų, gydytojų, mokslininkų, YIVO veikėjų pavardes ir jų autografus, o švietimo įstaigų pažymių žurnaluose atpažįstame pavardes auklėtinių, vėliau išgarsėjusių savo pasiekimais, randame jų žinių, elgesio, sveikatos būklės įvertinimus. Parodą papildo ikonografinė medžiaga (fotografijos, atvirukai) bei kontekstiniai spaudiniai (knygos, periodiniai leidiniai) iš kitų Bibliotekoje saugomų fondų, kurie paryškina ir paaiškina atskiras temas.

Parengė parodos autorės dr. Gita Drungilienė, Erika Kuliešienė
LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius