7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atspėti publikos norus

Michelio Camilo trio Vilniaus festivalyje

Laima Slepkovaitė
Nr. 26 (1040), 2013-06-28
Muzika
Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.
Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.

 

Vilniaus festivalis baigiamas džiazo koncertu. Žavi tradicija garantuoja muzikos šventei efektingą ir nuotaikingą finalą, nutiesia draugišką lieptą tarp žanrų, kurių atstovai ir mėgėjai vis dar išlaiko atsargią distanciją, ir nekaltai patvirtina gajų tarp „akademikų“ stereotipą, kad džiazas – tai būtinai linksmybė, gaivalas ir nesuvokiamas atlikimo greitis. Būtent taip buvo birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kai Lietuvos publika pirmą kartą susitiko su pianisto Michelio Camilo trio.
 
Dažniausiai „pirmo karto“ aplinkybė neturi jokios įtakos muzikiniam pasirodymo turiniui, tačiau Camilo atveju yra kitaip: nutuokdamas, kad Lietuva nėra aktyvi jo įrašų pirkėja ir retai atsiduria arti jo koncertinių maršrutų, jis grojo atitinkamą programą – kompiliaciją iš savo sėkmingiausių autorinių albumų, kuri turėjo nuskambėti kaip prisistatymas, draugiškas „labas“ naujai publikai, kuri negalėtų visam tam atsispirti...
 
Ir publika smalsiai įsmeigė savo ausis į atsivėrusią kompoziciją „Yes“, kurioje iš karto atsiskleidė kelios patrauklios atlikėjų ypatybės. Labiausiai krito į ausį neeilinė visų trijų – be pianisto, dar Lincolno Goineso (kontrabosas) ir Cliffo Almondo (būgnai) – grojimo technika ir lyderio garsynas. Camilo grojimas kur kas labiau disciplinuotas nei, sakykime, Omaro Sosa, Eddie Palmieri ar Monty Alexanderio (kurių kiekvienas savo ruožtu turi kitokių, išskirtinių pranašumų). Akademinių opusų skambinimo patirtis yra ne tik natūrali jo muzikinio akiračio sudedamoji, bet ir šis tas, kuo jis linkęs didžiuotis ir demonstruoti. Jau pirmuosiuose lyriniuose kūriniuose pasigirdo pasažų, kurie bylojo, jog Camilo gebėtų paskambinti Brahmso, Schumanno ar Debussy opusų, neprasižengdamas jų interpretavimo tradicijų kanonams. Ir tos romantinės implikacijos atrodė esančios šiek tiek savitikslės, kaip atlikėjo arsenalo parodos eksponatai, skirti specialiai tam, kad būtų pastebėti ir pažymėti kritiko.
 
Bet kur kas labiau ausį traukė ir stebino puikus amerikietiškojo džiazo žodyno išmanymas, rafinuotos postbopinės struktūros, kurios, subtiliai susipynusios su lotyniškais ritmais, intrigavo programos pradžioje, žadėdamos intelektualų, provokuojantį, sudėtingą kaleidoskopą. Virtuozišką kompoziciją keitė lyrinė, ją – dar viena virtuozinė, po to vėl lyrinė, ir taip išaušo Sonny Rollinso „St. Thomas“, kur Michelis Camilo galėjo į valias it didžiulius boulingo kamuolius ridenti skambias greitas oktavas, rungtyniauti ritmo galingumu su būgnininku Cliffu Almondu ir didžiule repetityvinių akordų audra sukelti pirmąją publikos euforiją... „Taip negalima! Ką gi jis bisui gros?“ – nusijuokiau balsu, netikėdama, kad po tokio šūksnio pavyktų kalbėti turiningais sakiniais. Deja, buvau teisi. Ties šiuo virtuoziškai ir tiesmukai išpildytu standartu visi iššūkiai baigėsi, ištirpo koncertinis kalbančiojo ir klausančiųjų santykis, prasidėjo abipusis pianisto ir publikos „noriu dar“ maratonas, kuriame virtuozas negalėjo pasisotinti aplodismentų, o audringai plojantys – fejerverkiškų oktavų ir greito, nepavejamai greito ir vis dėlto labai disciplinuoto karšto ansamblinio grojimo, kuriame tarp energiją generuojančių Camilo ir Almondo kontrabosininkas Lincolnas Goinsas palaikė racionalią ramybę, preciziškai laikydamasis pulso ir nematydamas reikalo mėtyti galvos ir taškytis prakaitu, kaip tą darė jo kolegos.
 
Po „St. Thomas“ Camilo leido publikai pailsėti su kažkokia negirdėta popbalade, primenančia Eltono Johno dainų nuotaiką, vėliau su laukine energija nėrė į Dizio Gillespio „Night in Tunisia“. Nebegalėdamas pranokti savo pasiekto maksimalaus greičio ir jėgos, po kiekvienos audros jis grįždavo į ramų atoslūgį, kad vėl galėtų įkopti į kaskadų ugnikalnius ir fejerverkų pliūpsnius, kokiais tradiciškai baigiasi didžioji dalis lotyniškojo džiazo koncertų.
 
Ir toji užsitęsusi, prarijusi bemaž pusę visos programos fiesta vienu metu suteikė ir nusivylimą, ir didžiulį, pilnatvišką pasitenkinimą. Nusivylimą paliko tai, jog prisistatymas vis dėlto netapo išsamiu autoportretu, per mažai pasakyta ir anksti pasiduota pagundai leistis į šokį. Bet pati džiazo fiesta, jos autentiškas žaižaravimas, saulėtas mažoras, nepailstantis šokio ritmas veikė tiesiog fiziškai, kūniškai, sukeldama pozityvių emocijų vaivorykštę ir prisodrindama organizmą laimės hormonų bei vitamino C. Kiti klausytojai, panašu, taip pat tai jautė, ir, žinoma, plodami stojosi. Kiekvienas Vilniaus festivalio koncertas šiemet buvo palydėtas ovacijomis stovint, bet šiuo atveju žmonės stojosi dėl kitos priežasties: toji jusliška muzika teikė tiek daug impulsų kojoms, kad kitokioje aplinkoje net santūrioji lietuvių auditorija seniai būtų pasileidusi šokti, bet veiksmas vyko filharmonijoje, Vilniaus festivalio uždarymo koncerte, todėl visa, ką galėjo sau leisti išauklėta publika, – tai tris kartus pašokti iš savo vietų aplodismentams.

 

Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.
Michel Camilo. D. Matvejevo nuotr.
Cliff Almond. D. Matvejevo nuotr.
Cliff Almond. D. Matvejevo nuotr.
Lincoln Goines. D. Matvejevo nuotr.
Lincoln Goines. D. Matvejevo nuotr.