Kovo 14 d. didelė Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės dalis išvyko į gastroles Ukrainoje. Kovo 16 d. Lvove, Marijos Zankoveckos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turės galimybę išvysti vieną geriausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių – Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“, kurį 2015 metais sukūrė Eimuntas Nekrošius ir jo nuolatiniai kūrybiniai bendradarbiai – scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Pagrindinį Boriso Godunovo vaidmenį sukūrė Salvijus Trepulis, apsišaukėlio Dmitrijaus – Marius Repšys. Spektaklyje taip pat vaidina Vytautas Anužis, Monika Bičiūnaitė, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė, Algirdas Dainavičius, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Jurga Kalvaitytė, Elžbieta Latėnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Džiugas Siaurusaitis, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis.
„Nors Ukraina dėl besitęsiančio karo kultūrai skiria grašius, ukrainiečiai ieško būdų kultūros renesansui, kurį viltingai išgyvena įprasmindami laisvę kaip savo religiją – toks milžiniškas šūkis dengia vieną iš Ukrainos sostinėje Kijeve atstatomų Maidano namų. Todėl vykti į ukrainiečių nepriklausomybės židinį Lvovą – labai atsakinga. Lietuva ukrainiečiams yra draugiškiausia šalis, jie daug žino apie šiuolaikinį lietuvių teatrą“, – sako LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė.








Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia Jaunųjų kūrėjų programą – 2018 m. gegužę ir birželį pristatys trijų jaunų režisierių premjeras. Spektakliai kuriami pagal užsienio autorių pjeses, vienas iš jų skiriamas vaikams. Šiandien Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo bilietų į šias premjeras ir kitus gegužę–birželį rodomus repertuarinius spektaklius prekybą.
Giedrė Kriaučionytė, LNDT žiūrovams žinoma kaip spektaklio „Bestuburiada“ režisierė, gegužės 24 d. pakvies į spektaklį „Trijulis aukštyn kojom“, skirtą 5–7 metų vaikams. Pagal vokiečių dramaturgo Carsteno Brandau žaismingą pjesę kuriamas spektaklis vaikams vaizdžiai pasakoja apie du draugus, kurie turi savo taisykles ir jų šventai laikosi, tačiau staiga atsiranda trečias. Spektaklyje mokomasi priimti kitokį, kitaip mąstantį ir į pasaulį žvelgiantį, bet draugauti norintį vaiką. Vienulį, Dudulį ir Trijulį vaidins aktoriai Kirilas Glušajevas, Marius Čižauskas, Dainius Jankauskas.





„Versmės“ virsmas: iš nacionalinės į šiuolaikinę
Nuo 2005 m. LNDT vykdoma iniciatyva skatinti jaunųjų dramaturgų kūrybą jau keliskart keitė savo formą: prasidėjęs kaip pjesių konkursas ir vieši skaitymai, netrukus projektas virto intensyviu edukaciniu procesu ir net dramaturgijos festivaliu. Šiemet prie „Versmės“ prijungus Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus, kurie vykdavo kaip atskiras renginys, programoje numatoma ne tik skelbti idėjų konkursą ir tęsti edukacinę programą, bet ir kviesti žiūrovus į verstinių dokumentinio teatro tekstų skaitymus.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lapkričio 25 dieną bus pristatytas antrasis dokumentinis spektaklis, kai scenoje pasirodo pasakojamas istorijas išgyvenę žmonės. „Žalios pievelės“, spektaklio pagal Ignalinos atominės elektrinės ir visaginiečių pasakojimus, autoriai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė imasi naujos temos – imigrantų istorijų. Naująjį spektaklį „Dreamland“ režisuoja Mantas Jančiauskas.
Šio spektaklio pradžia galima laikyti lygiai prieš metus, lapkričio 18 dieną, LNDT Studijoje pristatytą LNDT ir menų agentūros „Artscape“ bendrą projektą „Arrivals / Departures“, kuriam medžiagą kūrybinė grupė rinko Pabradės užsieniečių registracijos centre, kalbėdamiesi tiek su atvykėliais, tiek su centro administracija, taip pat iš Lietuvos ir užsienio internetinių straipsnių, politikų pasisakymų ir vaizdo įrašų. Nuo pat pradžių prie kūrimo projekto be teksto autorių ir režisieriaus dirba ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Vasarą Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė ir Mantas Jančiauskas lankėsi ir karštuosiuose pabėgėlių priėmimo taškuose Graikijoje bei Makedonijoje, bet tvirtina, kad pabėgėlių krizė Europoje buvo tik atspirties taškas, ir „Dreamland“ nebus apie tipiškai lietuvių suvokiamus pabėgėlius, o greičiau apie žmones, palikusius savo šalį arba tai, kas brangu. „Dreamland“ – tai spektaklis apie migraciją. Tik ne tą, kuri apibrėžiama žodynuose ir enciklopedijose, o tą, kurią patiriame kiekvienas“, – sako kūrėjai.
Spalio 30 dieną Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje žiniasklaidai buvo pristatytas naujausias Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „#beskambučio“, kurio premjera toje pačioje mokykloje įvyks jau lapkričio 4, 5 dienomis. Spektaklį pagal jauno dramaturgo Augusto Sireikio pjesę režisuojantis Paulius Tamolė su visa komanda siekia atkreipti dėmesį į iššūkius, su kuriais susiduria švietimo sistema, perteikti individualias patirtis ir kiekvienam suaugusiam priminti mokyklos kvapą bei egzaminų sporto salėje jaudulį.
Dramaturgas Augustas Sireikis: „Šis procesas nuo pat pradžių buvo labai demokratiškas, kiekvienas galėjo visokeriopai prisidėti. Kūrėjų vaidmenys (režisierius, dramaturgas, aktorius) čia nusitrynė, nes visi pabuvo visais. Tai man pasirodė natūralus ir spektaklio idėjai labai pritinkantis metodas. Dokumentiniame teatre teksto vaidmuo yra keistas, jis lieka tarpinėje būsenoje, kai netinka nei tradicinis metodas, nei dokumentavimas. Mokyklos tema mane domina ne kaip mokyklinis amžius, o kaip vieta, kur įvyksta visos mūsų gyvenimo patirtys. Pyktis, pagieža, įsimylėjimas ar liūdesys – visas šias emocijas žmonės labai koncentruotai patiria mokykloje.“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, prieš kviesdamas jaunų teatro kūrėjų komandas teikti pasiūlymus dokumentinio teatro spektaklio idėjai ir pasirodymui, dramaturgijos festivalio „Versmė“ metu (spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje) organizuoja kūrybines dirbtuves ir seminarus, kuriuos ves užsienio dokumentinio teatro ekspertai, praktikai ir teoretikai, pristatysiantys tokio teatro kūrimo specifiką ir galimybes.
Idėjos scenai – iš realybės
„Versmė“ rengiama nuo 2005 metų ir jau tapo patrauklia erdve bendrauti visiems Lietuvos teatro kūrėjams, o šiemet, bendradarbiavimą tarp skirtingų teatro disciplinų dar labiau skatinti siekiantis festivalis, atsigręžė į dokumentinį teatrą. „Versmės“ inicijuotus ir jaunųjų teatro kūrėjų sukurtus dokumentinio teatro projektus-spektaklius žiūrovams tikimasi pristatyti 2018 metais. Prieš kviesdamas konkurso dalyvius burtis į komandas ir teikti idėjas, LNDT kviečia susipažinti ir su galimais kūrybinių dirbtuvių mentoriais, kurie šiemet pasidalins patirtimi, pristatys savo kūrybinius principus ir metodus bei sieks įkvėpti jaunimą ieškoti alternatyvių raiškos priemonių, įdomesnių temų šiuolaikiniame Lietuvos teatre, tyrinėti savo aplinką ir semtis idėjų iš realybės.
Praėjusį teatro sezoną bene didžiausiu nusivylimu teatro pasaulyje tapo ilgai laukto spektaklio „Tartiufas“ atšaukimas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Beveik du tūkstančiai žiūrovų grąžino bilietus, atgavo sumokėtus pinigus ir ilgai laukto spektaklio nepamatė. Viešumoje pasigirdo įvairių versijų, viena iš jų buvo neva spektaklis atšaukiamas dėl valdžios cenzūros, kurios griebtasi dėl itin drąsių režisieriaus deklaracijų. Ar taip yra iš tiesų, žiūrovai galės jau greitai įsitikinti patys, nes po ilgų svarstymų nuspręsta spektaklį sugrąžinti į LNDT Didžiąją sceną.
Rugsėjo pirmomis dienomis Oslo nacionaliniame teatre Oskaras Koršunovas pristatė šokiruojančią premjerą pagal britų dramaturgės Saros Kane pjesę „Apvalytieji“ ir iškart po to grįžo į Vilnių kurti „Tartiufo“ bei repetuoti „Kankinio“ su nauja aktore Beata Tiškevič.
„Taip jau išėjo, kad Norvegijoje sėkmingai pasiekęs finišą, šokau į kitą finišo tiesiąją Lietuvoje. Ne mažiau pavydėtinoje situacijoje yra ir visi teatro darbuotojai: technikai, aptarnaujantis personalas, kai kurie aktoriai, nes ką tik išleidę daug darbo pareikalavusią premjerą „Lokis“, jie puola į kitą ne mažiau iššūkių keliantį Didžiosios salės spektaklį, kurio premjera jau visai greitai.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras intensyviai ruošiasi pirmajai 78-ojo sezono Didžiosios salės premjerai. Rugsėjo 14 d. bus pristatytas spektaklis „Lokis“, kuriamas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand‘o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais. Spektaklio režisierius – Łukaszas Twarkowskis, Lietuvoje 2015 metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas.
„Lokio“ dramaturgija remsis trimis šaltiniais. Pirmasis iš jų – prancūzų rašytojo Prospero Mérimée literatūrinė mistifikacija „Lokys“. Kiti du – sudėtingos ir kontroversiškos radikalių menininkų biografijos: lietuvių fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalisto Bertrand‘o Cantat. Luckų ir Cantat su „Lokio“ veikėju grafu Šemeta vienija ne tik ypatingas polinkis derinti mirtį ir afektą, ne tik susidomėjimas žmogaus žvėriškuoju pradu ar prievarta. Kiekvieno iš jų istorija įvyko Vilniuje, visų šių istorijų šerdis iš esmės mums lieka nepasiekiama, kiekvieno jų tema tegalime spekuliuoti. Tai ribiniai nutikimai, nepasiduodantys jokiai logikai ir racionaliems pažinimo įrankiams“, – sako režisierius. Visas tris istorijas į vieną pjesę jungia dramaturgė iš Lenkijos Anka Herbut. Jai talkina Teklė Kavtaradzė. Spektaklio scenografas – Fabien Lédé iš Prancūzijos, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius — Bogumił Misala, choreografas — Paweł Sakowicz, vaizdo efektų autorius — Jakub Lech. Dauguma kūrybinės komandos Lietuvos publikai 2017 m. balandį pristatė audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“.
Praeitais metais susidomėjimo sulaukusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Pokalbiai NE apie teatrą“ sugrįžta į teatro fojė. Pernai susitikimus moderavusį Karolį Kaupinį šiemet pakeis filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius. Pirmajam pokalbiui jis pasirinko temą, glaudžiai susijusią su 78-uoju LNDT sezonu „Po tiesos mirties“.
„Vis garsiau prabylama apie tai, kad gyvename amžiuje „po tiesos“: tiesa nebėra konstanta, o kintamas dydis, priklausantis nuo siekių, įsitikinimų, gebėjimo vertinti ir atsirinkti faktus milžiniškame informacijos sraute. Regis, šiuolaikinis žmogus ėmė išradinėti dviratį, garsiai paskelbęs, kad tiesa galbūt mirė, kad ji nėra apčiuopiami, tikri faktai, o tik takūs pasakojimai, vis labiau užpildantys mūsų pasaulį, kuris taip pat tampa formuojamas pagal tai, kas kam yra naudinga, – sako „Pokalbiai NE apie teatrą“ koordinatorė Agnė Pulokaitė, – Ar tai reiškia, kad tiesa iš tikrųjų išnyko? O kur ji buvo anksčiau? Kas leido ja tikėti ir remtis? Ar gali būti, kad mes visuomet kūrėme tiesą, tik nežinojome, iš ko ji padaryta?“
Tris rugsėjo savaitgalius (nuo rugsėjo 2 iki 17 d.) Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovus kviečia į Vilniaus Vingio parką. Jame vyks naujo pobūdžio teatrinis renginys – individualūs teatriniai turai po atviru dangumi, kurių metu kiekvienas žiūrovas leisis į kelionę su aktoriumi, pasakojančiu savo personažo istoriją.
„Vokietukai“ Lietuvoje bus rodomi ribotą laiką – rengiama 18 spektaklių (po tris per savaitgalio dieną), kiekviename iš jų gali dalyvauti ne daugiau nei šeši asmenys. Į atviras erdves žiūrovus LNDT jau buvo pakvietęs ir anksčiau – 2015 m. kartu su „Sirenomis“ pristatyti audioturai po sostinę „Remote Vilnius“ sulaukė didelio pasisekimo.
„Vokietukai“ pasakos apie taip vadintus Rytų Prūsijoje užaugusius ir per Antrąjį Pasaulinį karą nuo tėvų atskirtus vaikus, atsidūrusius Lietuvoje ir priglaustus vietinių. Tūkstančiai tokių mažamečių, kartais vadinamų vilko vaikais, nuo 1944-ųjų liko be tėvų, žuvusių per bombardavimus, mirtinai sušalusių arba mirusių iš bado.
