Birželio 20–23 d. į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžta pernai didelio susidomėjimo sulaukę Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Atvirų skaitymų metu LNDT ir toliau siekia pristatyti įdomiausius originalios verstinės dramaturgijos tekstus. Šiais metais skirtingose teatro erdvėse ir už jų ribų žiūrovai bus supažindinti su LNDT užsakymu išverstomis žinomų dramaturgų pjesėmis. Teatro manymu, tai puiki proga aktoriams, teatro kūrėjams bei kviestiniams režisieriams prisiliesti prie Vakarų scenose atgarsio susilaukusių kūrinių, „prakalbinti“ juos viešai, patikrinti jų sceninio įkūnijimo galimybes. Šiais metais bus perskaitytos Yasminos Reza, Ninos Haratischwili, Martino Crimpo pjesės ir pirmą kartą nuskambės vaikams skirta dramaturgija – Carsteno Brandau kūriniai teatrui. Visi renginiai nemokami, po skaitymų vyks aptarimai-diskusijos.
Visagino gatvėse ir įvairiose kultūrinėse erdvėse vis dažniau galima išvysti Lietuvos nacionalinio dramos teatro kūrėjus. Gegužės mėnesį teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą – spektaklį „Žalia pievelė“ pagal šiuo metu uždaromos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. Tai bus pirmasis LNDT dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje pasirodo ne aktoriai, o pasakojamas istorijas išgyvenę žmonės. „Žalios pievelės“ sumanytojas, vienas iš koncepcijos ir teksto autorių Rimantas Ribačiauskas sako, kad Visaginas turi unikalią aurą, o jo gyventojų problemos nesvetimos bet kuriam lietuviui.
„Teko dažnai lankytis Visagine, miestas pasirodė išties unikalus – ir dėl žmonių, ir dėl architektūros. Tokios atmosferos Lietuvoje daugiau niekur nerasi. Kai kam ji gali atrodyti atstumianti, šalta, bet man – labai patraukli, man gera būti Visagine, kur jaučiasi urbanistikos ir gamtos sintezė. Spektaklio idėja prasidėjo nuo tos atmosferos, mitiškumo, kuriuo pasižymi tik tokie industriniai objektai kaip elektrinė. Kai pradėjau labiau domėtis šiuo regionu, pamačiau ir problemas – dauguma jų susijusios su elektrinės uždarymu, dėl to mažėja darbo vietų, žmonės masiškai emigruoja, ypač jaunimas. Tačiau problemos, kurias išgyvena Visaginas, kamuoja visą Lietuvą. Kita vertus, Visagine gyvena labai šaunūs ir kūrybingi žmonės. Kai miestas pradėjo kurtis į Visaginą dirbti elektrinėje, kuri tuo metu buvo didžiausia pasaulyje, suvažiavo didžiausi protai iš visos Sovietų Sąjungos. Iki šiol čia gyvena per 40 tautybių žmonių. Yra daugybė įdomių faktų ir mitų apie šį miestą, tad spektaklis nebus vien apie problemas. Ir patys dalyviai sakė: nekalbėkime vien apie bėdas“, – pasakoja Rimantas Ribačiauskas.
Netradicinio teatro mėgėjams Lietuvos nacionalinis dramos teatras balandžio 7–9 dienomis pristatys naujieną – audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“. Šio spektaklio režisierius – Lietuvos žiūrovams jau pažįstamas ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaizdo projekcijas spektaklyje „Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa, apdovanotas Łukaszas Twarkowskis. „Juoda saulė“ yra į Lietuvą atvykstančio lenkų kultūros festivalio „Avant Art“ dalis, spektaklis 2015 metais buvo rodytas Lenkijoje, kur sulaukė didelės sėkmės, o LNDT atstovų teigimu, Lietuvoje jis turėtų patikti „Remote Vilnius“ gerbėjams.
„Tamsa yra visur. Regėjimo pojūtis išjungtas. Vaizduotė kompensuoja dirgiklių trūkumą. Atsiveria durys į haliucinacijas ir fantazijas. Staiga tave apakina Juoda Saulė. Žodžiai tampa psichoaktyvūs. Atsiminimai išsiveržia į laisvę“ – tokiais lakoniškais sakiniais pristatomas audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, kuriame svarbiausi elementai yra tekstas ir tamsa. Spektaklio veiksmas vyksta įvairiose LNDT erdvėse. Žiūrovai renkasi prie įėjimo į LNDT Mažąją salę (iš Odminių g.). Būtent čia ir prasideda audiovizualinių potyrių kelionė, kuri dalyvius panardina į kitokią patirtį teatre. Spektaklis pritaikytas Lietuvos žiūrovams – lietuvišką tekstą pakaitomis skaitys aktorės Elžbieta Latėnaitė ir Miglė Polikevičiūtė.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kovo 17, 18 d. numatoma premjera – Antono Čechovo „Tris seseris“ režisierė Yana Ross įkurdins šiuolaikinėje Lietuvoje. Šiuo spektakliu Yana Ross po beveik ketverių metų sugrįžta pas Lietuvos žiūrovus – paskutinis jos Lietuvoje kurtas spektaklis buvo 2013 m. rugsėjį LNDT pristatyta „Mūsų klasė“.
Lietuvoje gyvenanti režisierė pastaruoju metu itin daug kūrė užsienyje. Švedijoje Uppsalos valstybiniame teatre ji pastatė Antono Čechovo „Dėdę Vanią“ ir Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, Islandijoje – Antono Čechovo „Žuvėdrą“ ir Halldóro Laxnesso „Salka Valka“, Varšuvoje TR Warszawa teatre – Michailo Durnenkovo „Ežerą“ ir Franco Xaviero Kroetzo „Pageidavimų koncertą“, Budapešte – Aleksandro Molčanovo „Žudiką“. Abu Čechovo pastatymai Torunės tarptautiniame festivalyje buvo apdovanoti kaip geriausi metų spektakliai ir laimėjo geriausio režisieriaus titulą.
Sausio pabaigoje Visagine Lietuvos nacionalinis dramos teatras surengė būsimo dokumentinio spektaklio pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus „Žalia pievelė“ kūrimo pirmojo etapo pristatymą.
„Žalios pievelės“ kūrėjai Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis ir Kristina Werner rudenį nuvykę į Visaginą domėjosi, kuo gyvena Visaginas ir kaip Ignalinos atominėje elektrinėje vykstantys procesai paveikė jų asmeninį gyvenimą. Besiremdami visaginiečių pasakojimais teatro menininkai kuria spektaklį, kuris nuo gegužės 19 d. bus rodomas LNDT Mažojoje salėje ir kuriame vaidins patys visaginiečiai.
„Žalios pievelės“ pavadinimą kūrėjai sako pasirinkę dėl to, kad būtent taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir nugriovus pastatus čia neliks nieko, tik žalia pievelė.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras pirmadienį paskelbė atšaukiąs Molière‘o „Tartiufo“ premjerą, kuri turėjo įvykti artimiausią savaitgalį – vasario 4, 5 dienomis.
„Labai gaila, tačiau turiu pranešti, kad ilgai laukta „Tartiufo“ premjera neįvyks. Spektaklis atšaukiamas dėl režisieriaus Oskaro Koršunovo ligos, dėl kurios jis negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų teatrui. Labai atsiprašau visų žiūrovų, kurie nekantriai laukė naujo spektaklio. Šis sprendimas nėra lengvas, tačiau būtinas, priimtas pasitarus su LNDT Meno taryba, kitais šio spektaklio kūrybinės grupės nariais ir aktoriais”, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.
Vasario 4 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji 2017 metų premjera – Molièreʼo „Tartiufas“. LNDT Didžiojoje salėje seniai buvo pristatyta komedija, tačiau kalbėdamas apie „Tartiufą“ režisierius Oskaras Koršunovas mini ne vien komiškus aspektus. Spektaklis, anot jo, bus apie mulkinimų ištroškusią visuomenę, manipuliacijas Europoje ir dvigubą moralę.
Skandalai pjesę lydėjo nuo pat pradžių
„Molièreʼo komedija „Tartiufas“ ypatingas įvykis teatro istorijoje, sukėlęs tarptautinį skandalą ir net politinę krizę tuometinėje Europoje. Šventeivos apsimetėlio istorija labai nepatiko Vatikanui, bet pjesės finale triumfuojantis monarchinis absoliutizmas buvo labai mielas Liudvikui XIV. Tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Moljerą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiat uždrausti. Tuomet Liudvikas apgynė savo rūmų menininką. Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau kilus naujiems konfliktams, vėl atstatytas. Nesutarimai kilo ir karaliaus šeimoje. Pamaldi karaliaus motina per premjerą išėjo iš salės, taigi pačiam karaliui ši komedija, matyt, nebuvo pati linksmiausia. Ar įmanoma tokia reakcija dabartiniame tariamai demokratiškame ir sekuliariame pasaulyje? Dar visai neseniai atrodė, kad bent jau Europoje, nebeįmanoma. Tuomet garsi Prancūzijos režisierė Ariana Mnuškina „Tartiufo“ veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus, musulmoniškos diktatūros terpę. Bet ar ji šiandien atsisakytų prancūziškos aplinkos, kaip pernelyg liberalios dirvos „Tartiufui“, kai galimai rinkimuose laimės Marine Le Pen? Kas galėjo pagalvoti, kad Lenkijoje po 90-ųjų metų vėl prasidės cenzūra? Ir ar tikrai Lenkijoje arba Rusijoje aštriai pastatytas „Tartiufas“ būtų priimtas lyg niekur nieko? O Lietuvoje? Man atrodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip neaišku, ko gali tikėtis, kaip dabar... Užtenka prisiminti nesenus įvykius, kai konservatoriai priešrinkiminio populistinio šėlo apimti bandė uždrausti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, – svarsto „Tartiufo“ režisierius.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gruodžio 8 dieną, ketvirtadienį, įvyks pojūčių spektaklio „Pirmapradis“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. Spektaklio režisierė – ne pirmą kartą žiūrovų pojūčius budinanti Karolina Žernytė, „Pirmapradis“ kuriamas bendradarbiaujant su jos vadovaujamu Pojūčių teatru.
„Pirmapradis“ – tai ne tik žmogaus sąmonės, bet ir teatro pirmapradė forma. Mes susirinksime visi kartu – aktoriai ir žiūrovai – bei nersime į ritualą, kur kiekvienas dalyvis turės savo funkciją. Aš siekiu, kad mano spektakliuose žiūrovas būtų kuriantis ir kviečiu jį į kolektyvinį sapną“, – sako K. Žernytė.
Gruodžio 3 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus pristatytas spektaklis vaikams ir jaunimui „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, kuriamas pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą ir įkvėptas dailininkės, nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Birutės Žilytės darbų. Ši menininkė vaikams ir jų tėvams geriausiai žinoma iš Kosto Kubilinsko knygos „Stovi pasakų namelis“ iliustracijų. LNDT kartu su režisieriumi Jonu Terteliu siekia dailininkės kūrinius prikelti naujam gyvenimui ir, svarbiausia, – pristatyti juos jaunajai kartai. „Kauliniame senyje ant geležinio kalno“ atgims menininkės iliustracijos ir darbų motyvai, kursiantys spektaklio atmosferą. Prieš premjerą LNDT fojė bus atidaryta B. Žilytės darbų paroda, kurios autorius – Audrius Klimas.
Lapkričio 5 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks jau šeštoji šio sezono premjera – Rolando Atkočiūno režisuojamas „Gyvūnas (Ku Kū)“. Spektaklis kuriamas pagal jaunos latvių dramaturgės Agnesės Rutkēvičos pjesę ir, pasak režisieriaus, yra apie autsaiderius, kurie nepatyrė arba patyrė labai mažai šviesos. Pagrindinius dviejų atsiskyrėlių, kaime gyvenančių brolių Janio ir Karlio vaidmenis kuria Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys.
„Man tai bus ketvirtas susitikimas su kaimyninės Latvijos dramaturgija. Esu statęs spektaklius pagal jų klasiko R. Blaumanio kūrinius „Ugnyje“ (Liepojos teatre) ir „Trinės nuodėmės“ (Rygos Dailės teatre) bei J. Lusens miuziklą „Ceplis“ pagal P. Ruozio to paties pavadinimo romaną (Rygos Dailės teatre). Jaunos dramaturgės Agnesės Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas (Ku Kū)“ išsiskiria savo gyvenimiškumu, įdomia fabula ir personažų vidiniu prisodrinimu. „Stebėtinai sunku būti paprastai paprastam“, – sakė Vincentas van Goghas. Lietuvos teatrui bus nelengva tą pirmapradį paprastumą išryškinti, nepažeidus jo „rafinuotais“ sprendimais. Gyvenime paprastai yra tik dvi tragedijos: pirma – negauti, ko trokšti, antra – tai gauti“, – sako režisierius Rolandas Atkočiūnas.
