7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Galerijos „Vartai“ inf.

Galerijos „Vartai“ inf.

Keren Cytter paroda „Žudanti laiko mašina“

2018 balandžio 12 d. – gegužės 18 d.


Galerija „Vartai“ maloniai kviečia į Niujorke gyvenančios ir kuriančios Izraelio menininkės Keren Cytter asmeninę parodą „Žudanti laiko mašina“. Kūrėja šioje parodoje pristatys šiai ekspozicijai sukurtus ir atrinktus piešinius bei vaizdo instaliacijas, kuriose menininkė pasitelkia eksperimentines kinematografijos technikas ir kontekstus iš teatro, literatūros, muilo operų ar Youtube vaizdo įrašų, kad sutelktų dėmesį į kasdienybę ir joje koegzistuojančias socialines realybes.
Norint apibūdinti K. Cytter kūrinių savybes, tenka vartoti ganėtinai prieštaringas sąvokas. Tai yra atsispindintys, permatomi, tačiau patys sau pakankami kūriniai. Tai tarsi žiūrėjimas į vandenį, kai negali įžiūrėti dugno nepamatydamas ir savo paties atspindžio bei galybės kitų natūralių ir dirbtinių sluoksnių. Dėl veidrodinio pobūdžio kūriniai peržengia savo ribas, užgrobia erdvę ir pradeda tarpusavio žaidimą. Atspindys ant atspindžio, dėliojasi paviršių, vaizdų ir reikšmių sluoksniai. It įkritus į vandenį, gali pasijusti šiek tiek priblokštas ir turįs iš naujo susiorientuoti daugiasluoksniuose, išsklaidytuose vaizdo įrašuose bei vidaus erdvių piešiniuose. Visa tai suriša menininkės gyvenamoji erdvė: būtent ten buvo filmuojami vaizdo kūriniai, iš ten piešiniuose atsikartoja ir asmeninės erdvės tekstūros, ritmai ir spalvos, šitaip tarsi demaskuodamos ir pačią autorę. Privati erdvė susimaišo su viešąja, jos namai, o dabar ir galerija tampa neišvengiamai žaidžiamų socialinių žaidimų katalizatoriumi.
K. Cytter kuria nedidelius įtrūkimus nuolat kintančiose, tačiau tvariose kūrybinių praktikų ir komunikacijos formų struktūrose. Menininkė pasitelkia tokias technikas kaip dviguba ekspozicija, pasikartojančios kilpos, subtitravimas, stambūs planai ir suardyti, nelinijiniai naratyvai, kuriuos atlieka neprofesionalūs aktoriai. Tokie nukrypimai nuo normų suteikia spekuliatyvių, fantaziškų elementų filmams ir kaip tik todėl provokuoja mąstyti, kas yra tikra įprastuose socialiniuose susidūrimuose ir įprastame šiuolaikiniame mene. Pridėdama nuolat kintančius garsų, vaizdų ir situacijų ritmus menininkė eksponuoja suintensyvintas kasdienybės scenas. Jos sukuria tam tikrą familiarumo įspūdį, kuris susimaišo arba pasisuka link demonstratyviai fiktyvių ir absurdiškų situacijų. Taip K. Cytter išlaiko įtampą tarp to, kas tikra ir netikra bei lygiagrečiai tyrinėja socialines, politines ir lytines konstrukcijas. Menininkė nebando daryti tiesioginės įtakos, nepaisant to, veikia kaip dar vienas lašas į vandenį – skystis lieka tas pats, tačiau bangos vienaip ar kitaip kyla.
Keren Cytter (g. 1977, Tel Avive, Izraelyje) yra sukūrusi daugiau nei 60 vaizdo kūrinių, o jos kūrybos spektras taip pat apima ir piešinius bei fotografiją. Ji yra parašiusi keletą novelių, libretų, pjesių ir sukūrusi performansų.

 

2006 m. menininkė buvo apdovanota Balôise prizu Art Basel mugėje bei Kulturkeises der deutschen Wirtschaft teikiamu Ars Viva prizu 2008 m. Asmeninės menininkės parodos buvo surengtos: Plar Corrias galerijoje Londone (2016), Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje (2015), Kinsthall Charlottenborg Kopenhagoje (2014), State of Concept galerijoje Atėnuose (2014), Tate Modern Oil Tanks erdvėje Londone (2012), Stedeljik muziejuje Amsterdame (2011), Miuncheno Kunstverein muziejuje (2011), Hammer muziejuje Los Andžele (2010), Moderna Museet Stokholme (2010). Be daugybės kitų, menininkė taip pat dalyvavo grupinėse parodose: Kestner Gessellschaft galerijoje Hanoveryje (2017), Void galerijoje Londonderyje, Šiaurės Airijoje (2017), ekspozicijų erdvėje Portikus, Frankfurte (2016), Vienos Kunsthalle (2015), Meno ir medijų centre ZKM Karlsrūjėje (2014), 5-ojoje Marakešo bienalėje (2014), Štutgarto Künstlerhaus (2014) ir kt.

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Parodos rėmėjai
Izraelio ambasada Lietuvai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija,  Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“ Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius

 

Galerijos „Vartai“ inf.

Jānis Avotiņš paroda „Šventė“

Parodos kuratorius Māris Vītols

2018 m. vasario 13 - kovo 23 d.


Galerija „Vartai“ džiaugiasi pristatydama latvių menininko Jānis Avotiņš parodą, sutampančią su Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu!

Būtent su šiuo įvykiu siejamas parodos surengimo laikas ir jos pavadinimas. Visai neseniai šventės ir minėjimai buvo galingas sovietų valdžios manipuliavimo įrankis. Kaip ir bemaž viskas, įvairūs proginiai renginiai buvo primesti žmonėms ideologiniais tikslais. Privalomas viešų demonstracijų pobūdis ne tiek skatino, kiek naikino bendrumo jausmą, o spontaniškos, savanoriškos bendruomeninės dvasios išraiškos buvo suvokiamos kaip neleistina grėsmė sovietų galiai.

Daugelį metų latvių menininkas J. Avotiņš sėmėsi įkvėpimo ir motyvų savo kūrybai nesenos praeities vizualiuose artefaktuose – nuotraukose iš valstybinių ir privačių archyvų, retušuotose sovietinio laikotarpio spaudos iliustracijose ir miestų turizmo vadovuose. J. Avotiņš neria į šį kultūrinį ir istorinį palikimą ne tik ieškodamas medžiagos savo kūrybai, bet tarsi atidus archeologas siekia apvalyti savo paveikslus ir piešinius nuo perteklinių reikšminių sluoksnių bei dažnai ištrina nuorodas, galinčias įsprausti jo personažus į konkretaus laikotarpio rėmus. Menininkas perkelia praeities vaizdinius į kitą visatą, į vien tik meno kūriniui būdingą laiko dimensiją, į meno „dabar“. Jo monochrominės figūros virsta didingais atminties vaizdais, iškylančiais mūsų sąmonėje iš tolimos arba nesenos praeities. J. Avotiņš kūrybai būdingas ypatingas intymumas, tad žiūrovas gali papildyti menininko sukurtus vaizdus asmeninės patirties elementais. Kartu jie yra atviri įvairiausiems perskaitymams ir plačiausioms interpretacijoms, tad kiekvienam žiūrovui užpildant tuščią erdvę savaip, gimsta bendras istorijos suvokimas.

Kolektyvinės atminties vaizdinių pavidalais gimstantis J. Avotiņš menas šventines iškilmes primena siūlydamas tai, kas mus vienija. Šventė yra išbaigčiausia įmanoma bendruomeninės patirties forma, įgalinanti žmones sugrįžti į bendrabūvį. J. Avotiņš kūrybos estetinė kokybė tampa itin svarbi kadangi, dalijimasis estetine patirtimi skatina individo socialumą ir norą bendrauti su kitais, mezga socialinius ryšius ir jungia žmones į darnią visuomenę. Kad gimtų bendrystės jausmas, nebūtina tūkstančiams žmonių susikibti rankomis; tam pasitarnauti gali ir bendras meno patyrimas.

Parodos rengėjai kviečia kiekvieną lankytoją tapti menininko interaktyvios instaliacijos dalyviu ir simboliškai paskambinti varpais, skelbiančiais laiką menui ir šventei, vėl atsiverti bendrystės patirčiai ir kartu švęsti Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį.


Jānis Avotiņš (g. 1981 m. Rygoje, Latvijoje) yra vienas ryškiausių ir reikšmingiausių Baltijos šalių šiuolaikinio meno scenos atstovų. Jis debiutavo naujojo tūkstantmečio pradžioje, baigęs studijas Latvijos dailės akademijos Tapybos katedroje. Menininkas dažnai dalyvauja grupinėse parodose bei surengė per trisdešimt asmeninių parodų muziejuose ir meno galerijose visame pasaulyje. Jo kūriniai įtraukti į tokias reikšmingas šiuolaikinio meno kolekcijas kaip François Pinault (Prancūzija), Charles Saatchi (Londonas, JK), Olbricht (Berlynas, Vokietija), Fondazione Sandretto Re Rebaudengo (Turinas, Italija), The Hort Family Collection (Niujorkas, JAV), ir The Rubell Family Collection (Majamis, JAV). 2016 m. jis gavo Prix Jean-François Prat apdovanojimą už šiuolaikinę tapybą. Menininkas gyvena ir dirba Rygoje (Latvija).


Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Pagrindinis rėmėjas Latvijos Valstybės kultūros kapitalo fondas

Parodos partneriai Latvijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Latvijas kultūras projekti, Vilniaus mokytojų namai
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius

Už bendradarbiavimą rengiant šį projektą esame dėkingi Dina ir Janis Zuzāni (Ryga), Valdis Jākobsons ir Blankenfelde Manor (Latvia) bei Vera Munro (Hamburgas) ir Rüdiger Schöttle (Miunchenas) galerijoms.

 

 

 

Galerijos „Vartai“ inf.

Jurgos Barilaitės projektas „Bamba Big Band (BBB)“

2018 sausio 16 d. – vasario 3 d.


BBB: perdainuota revoliucija

Jurgos Barilaitės projektas „Bamba Big Band (BBB)“ yra performatyvi erdvė, kurioje groja kūnas-orkestras ir pankiškai perdainuojama istorija. J. Barilaitės studijų VDA pradžia sutapo su dainuojančia 1990-ųjų revoliucija – laisvės, maišto, barikadų dvasia persmelkė jos kartos menininkų kūrybą. Jurga nestato paminklo protestuotojams – ji kuria sceną gyvam veiksmui, į kurį gali įsilieti visi parodos lankytojai.

BBB atskaitos taškas – specialiai šiam projektui sukurtas autorės dydžio būgnas-bamba. Kiekviena menininkė yra „pasaulio bamba“, tačiau Jurgos asmeninė ir kūrybinė biografija yra tik pretekstas prisiminti savo ištakas. Iš kur mes ir kur einame? Kas šviečia tunelio gale? Ar ne J. Barilaitės dainuojanti akis? Pasitikrinti galima parodos gide. Jame pristatyti hibridinio orkestro atlikėjai-instrumentai: švilpaujanti bamba, dainuojanti akis, aidinti ausis, repuojanti kaukolė, dejuojanti šaknis, tylinti galva, šokantis triko, mikrofono kailinukai, sintezatorius keikūnas, gitaristo ranka, smilkstanti cigaretė, diskas „sport“ ir kiti.

Ne mažiau svarbus parodos elementas – pašiūrė „Senai P“. Tai iš senų kino juostų sukonstruota perregima palapinė, kurioje rodomi Kalvarijų turguje pirkti ir atsitiktinai rasti buitinės erotikos kadrai. Pati pašiūrė ir filmų turinys asocijuojasi su Gustave’o Courbet paveikslu L'Origine du monde („Pasaulio pradžia“, 1866). Tik J. Barilaitės surastos pasaulio ištakos ne nutapytos, o nufilmuotos Nidoje 8 mm mėgėjiškomis kino juostomis 1962–1964 metais. Ši parapornografinė dokumentika yra savotiška BBB projekto priešistorė. Tai sukultūrinta „natūros“ konstrukcija, celuloidinės įsčios.

Ir pašiūrė, ir būgnas yra namai-kūnai, menininkės susapnuotos vidinės erdvės. Jas jungia J. Barilaitės performansas, kurį atkartoja parodos lankytojų veiksmai. Mušdama būgną ir laisvai improvizuodama autorė išvaro Vitruvijaus žmogų iš apskritimo ir apsigyvena būgne kaip Diogenas statinėje. Įžengdami į pašiūrę žiūrovai iš racionalaus, taisyklių ir logikos pasaulio patenka į geismų zoną. Niekas iš anksto negali pasakyti, kuo baigsis šie iniciacijos ritualai. Gal Bamba Big Band virs Bamba Big Bang – Didžiuoju sprogimu?

Vaizdo ir garso instaliaciją papildo interaktyvūs archyvai – 10 metų kaupiamas jaustukų ir keiksmažodžių rinkinys, beprasmių priedainių karaoke tekstai. Dauguma parodos objektų sukonstruoti perdirbant ir sukryžminant senus daiktus, ir su jais susijusias asmenines, kultūrines ir istorines asociacijas.


Parodos kuratorė Laima Kreivytė


Jurga Barilaitė (g. 1972 m.) gyvena ir kuria Vilniuje. 1990 – 1996 studijavo tapybą Vilniaus Dailės Akademijoje. Jurga Barilaitė yra tarpdisciplininė menininkė, tapytoja ir asambliažų, tekstų, performansų bei videomeno kūrėja. Menininkės kūrybos pagrindą sudaro kritiškas požiūris į tapybos tradiciją ir jos diskursą, samprotavimai apie menininko tapatybę ir kūrybos prigimtį, taip pat feministinio konstrukto išryškinimas. Svarbi materiali ir konceptuali menininkės kūrybinė medžiaga yra kūnas. J.Barilaitė analizuoja savo pačios ir kitų individų fizinių galimybių ribas, taip pat kūno kaip tam tikros smantinės figūros, menkiausiais gestais, judesiais ir garsais kuriančios reikšmes ir pranešimus, poveikį. Ypatingu performatyvumu pasižyminčiais kūriniais su judančiais vaizdais menininkė pasitelkia savo kūną tam, kad perteiktų įvairiausius pranešimus – nuo erotikos iki agresijos, nuo sentimentalumo iki ironijos. Idėjos ir vaizdiniai kyla iš tiesioginės menininkės aplinkos: vaikystės prisiminimų ir paaugliško maišto, motinystės rūpesčių ir klajokliško gyvenimo patirčių, kuriuos ji derina su meno istorija ir popkultūra. Nuo 1998 yra Lietuvos Tarpdisciplininio Meno Sąjungos narė. Menininkės darbų yra įsigiję Lietuvos Nacionalinė Galerija, Mo muziejus bei kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija,  Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“ Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius

Galerijos „Vartai“ inf.

Eglės Jauncems kūrinių paroda „Pavojinga mityba“

2017 m. gruodžio 5 d., –2018 sausio 5 d.

Galerija „Vartai“ pristato menininkės Eglės Jauncems kūrinių parodą „Pavojinga mityba“. Joje menininkė žaismingai tyrinėja profesionalios virtuvės potraukius aukštoms kepurėms, reitingų žvaigždutėms ir šefams. E. Jauncems taip tęsia savo vyriškosios lyties galios, tapybos istorijos ir santykio tarp tiesos bei regimybės tyrinėjimus.

Pavojinga mityba

Per daug arba per mažai. Pernelyg didelio ar nepakankamo maistinių medžiagų vartojimo rezultatai.

Įeidama į konditerijos parduotuvę aš matau jį, kočiojantį tešlos gabalą ant miltais apibarstyto stalo. Mus skiria stiklinė pertvara, tačiau aš galiu užuosti jo kakta bėgančio prakaito kvapą. Jis pakelia ranką, kad nusivalytų prakaito lašus nuo surauktos kaktos, ir aš nusišypsau. Stebiu ilgus ir stiprius jo pirštus, judančius aukštyn ir žemyn stalu, miltais, tešla ir kočėlu. Jaučiu jo pulsuojančias kraujagysles, jo akys dega azartu ir ambicija. Jis pasirodo esąs atkaklus ir darbštus, kūrybingas ir rūpestingas, nuoseklus ir žvelgiantis į priekį.

Tolygiai ant stalo paskleista tešla dabar pjaustoma į apskritimus su vyriška precizika ir tikslumu. Greitis ir patirtis leidžia juos tuoj pat įdėti ir iškepus ištraukti iš orkaitės. Atvėsęs 10 minučių, biskvitas yra traškus ir trapus. Jis dar kartą patikrina, kad įsitikintų, kad jis tikrai traškus ir trapus.

Suplakti grietinėlę dar niekuomet nebuvo taip lengva. Maišymo dubenyje aš jau galiu matyti, kaip kiaušinio baltymas virsta į šlovę ir jėgą. Vyras užtikrina savo sėkmę įdėdamas dar, ir dar daugiau cukraus. Šaukštas po šaukšto, jis tampa organiškas, sodraus ir tiršto skonio maisto gaminys. Darbinė temperatūra pakyla, ir jo buvimas šioje erdvėje tampa šiek tiek grėsmingas ir bauginamas. Nepaisant to, aš suprantu, kad tokia reakcija tik perkelia jo esybę į kitą dimensiją. Pavojus jį daro tik dar šlapesnį ir patrauklesnį. Nedorėliams nėra laiko ilsėtis.

Jis pradeda spausti grietinėlę ant biskvito. Sukdamas ratu, jis kuria kreminį bokštą su aštriomis briaunomis ir pasididžiavimo verta viršūne. Kompoziciją užbaigia pridėdamas keletą meistriškai sukurtų dekoracijų.

Išeinu iš parduotuvės.

Lietuvoje gimusi menininkė Eglė Jauncems (1984 m.) gyvena ir kuria Londone. Prieš pradėdama sinologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, ji buvo aktyviai įsitraukusi į alternatyviosios muzikos veiklą Vilniuje kaip atlikėja. 4 metus praleidusi Tolimuosiuose Rytuose, Eglė sugrįžo į Europą ir 2013 m. baigė antrąsias bakalauro studijas Chelsea menų koledže. Šiais metais menininkė baigė tapybos magistro studijas Londono karališkajame menų koledže. Menininkės kūriniai buvo eksponuojami personalinėse ir grupinėse parodose, tokiose kaip „Dausuva“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius), „Cybernetic Meadow“ Averard viešbutyje (Londonas), „Demimonde“ Amerwood House (Londonas) ir „Khobz“ Marakešo bienalėje. 2015 m. Eglei buvo suteikta prestižinė David Hockney meno fondo stipendija.

 

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Rolandas Valiūnas

Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ Meno fondas, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“

 

Egle Jauncems, Smaližius, 2017 m.
Egle Jauncems, Smaližius, 2017 m.
Galerijos „Vartai“ inf.

Latvijos menininko Indrikio Gelzio paroda „Rest and Vest“

2017 m. gruodžio 5 d., –2018 m. sausui 5 d.
Galerija „Vartai“ džiaugiasi pristatydama Latvijos menininko Indrikio Gelzio parodą „Rest and Vest“. Tai bus jau antroji jauno ir ambicingo kūrėjo personalinė paroda galerijoje, kurioje jis pristatys naujausias savo sienines skulptūras.


I. Gelzio sieninės skulptūros tarsi flirtuoja su XX a. pradžios futuristų ir konstruktyvistų ateities vizijomis bei skulptūrinėmis kompozicijomis. Tačiau ateičiai tapus šiandiena, gyvenant didžiosios akceleracijos laikotarpiu, šio menininko naudojami kūrybos principai ir jų reikšmių laukas atrodo aktualesnis nei galėjo būti prieš šimtmetį. Mobilumas, mechaniškumas ir skaitmeniškumas nėra tik techninių parametrų aprašuose ar futuristinės ateities spekuliacijose – tai žodžiai, perkopę technikos ribas ir tapę įprastais kasdienybės atributais. Ne atsitiktinai šios skulptūros primena grafinę statistiką ir siejasi su vyraujančia algoritminio mąstymo logika, kurioje skaitmenizuoti kalnų ir prarajų vaizdai yra dažnesni ir tikresni už realius.


I. Gelzio kūriniai iš esmės yra stabilios struktūros, tačiau jų forma tarsi prieštarauja medžiagiškajam stabilumui ir sufleruoja dinamiškumą, sustabdyto gesto, judesio, vyksmo akimirką. Galbūt tai – įstrižainių ir lenktų formų ritmai, ar tai, kad metalines skulptūrinių kompozicijų linijas sunku apibūdinti kitaip nei kylančias ir krintančias, kažkur tarp mechaniškumo ir organiško judesio, laisvo kryčio ir preciziškai apskaičiuotų judėjimo trajektorijų.


Paprastos, bet kompleksiškos I. Gelzio erdvinės kompozicijos nesiekia atkartoti jokių realaus pasaulio figūrų ar objektų. Galbūt net priešingai – kūriniai yra labiau linkę į vizualinį daugiareikšmiškumą, o ne į konkretaus vaizdinio ar temos perdirbimą, jį suabstraktinant ar konkretizuojant. Kaip ir kūrinių pavadinimai, kurie jų reikšmių nė kiek nesusiaurina, o veikiau kuria tam tikrą intelektualinę ar jausminę kūrinio nuotaiką bei dažniausiai nurodo į dar keletą kūrinio perskaitymo galimybių. Paradoksalu, tačiau būtent tuštuma užima didžiausią kūrinio dalį. Pats kūrinys funkcionuoja kaip negatyvus atvaizdas, tiek pat priklausomas nuo savęs, kiek ir nuo pagrindo, ant kurio yra eksponuojamas.


Indrikis Gelzis (g. 1988) baigė Vizualiųjų komunikacijų studijas Latvijos dailės akademijoje ir Hoger dailės institute Gente, Belgijoje. Menininkas yra surengęs personalines parodas Latvijos nacionalinėje meno muziejuje, šiuolaikinio meno centre kim? (Latvija), Cinnamon galerijoje (Nyderlandai), Hole of the Fox (Belgija) ir kt. Jis taip pat aktyviai dalyvauja ir grupinėse parodose. Jo kūriniai buvo eksponuojami Stedelijk Museum Amsterdam (Nyderlandai), Lundgren galerijoje (Ispanija), The Stable galerijoje (Belgija), ERA VI VII VI erdvėje Niujorke ir kitose erdvėse Europoje bei JAV.

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Rolandas Valiūnas

Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ Meno fondas, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“

 

Indrikis Gelzis. Daugiau nei jausmas, 2017 m.
Indrikis Gelzis. Daugiau nei jausmas, 2017 m.
Galerijos „Vartai“ inf.

Mecenatystė ir šiuolaikinio meno kolekcionavimas

2017 spalio 24 d. 17:30 val. Vilniaus mokytojų namai, Vilniaus g. 39

Galerija „Vartai“ į antrąjį pokalbį apie šiuolaikinio meno kolekcionavimą ir mecenatystę pakvietė pasaulinio garso kolekcininką Egidio Marzoną ir jo sūnų, garsų kuratorių, galerininką ir knygų autorių Daniel Mazona. Diskusiją moderuos Henrik B. Andersen - Danijos Karališkosios menų akademijos ir Vilniaus Dailės Akademijos profesorius bei šiuolaikinio meno tekstų autorius. Šio pokalbio metu pašnekovai diskutuos apie šiuolaikinio meno kolekcionavimo ypatumus, meno rinką, jos rėmimą ir verslo santykį su menu.


Pirmasis šio ciklo pokalbis vyko rugsėjo 7 d. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto konferencijų salėje. Televizijos žurnalistas ir kultūrinės laidos „Durys atsidaro" autorius Tadas Jačiauskas kalbino garsius Pabaltijo kolekcininkus ir meno mecenatus, Riivo Anton (Estija), Rolandą Valiūną (Lietuva) ir Janis Zuzans (Latvija).


Egidio Marzona gimė 1944 m. Bilefelde, Vokietijoje, šiuo metu gyvena Berlyne. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jis pradėjo domėtis ir pirkti meno kūrinius iš savo draugo, galerinininko Konrad Fischer. Vėliau E. Marzona įkūrė leidybos įmonę ir sutelkė dėmesį į XX a. avangardo bei moderniojo meno kūrinius ir pradėjo juos kolekcionuoti. Tuo metu E. Marzona pats rinkdavo informaciją leidiniams ir sukaupė didelį kiekį medžiagos apie menininkus, judėjimus ir meno raidos laikotarpius. Pavyzdžiui, jis surinko itin daug medžiagos apie Bauhaus judėjimą, fotografiją ir ją saugoti įsteigė archyvą, kurį šiuo metu sudaro apie 40 000 laiškų, fotografijų, dizaino objektų, laikraščių ir katalogų.

E. Marzona surinko vieną labiausiai išplėtotų konceptualaus, minimalistinio meno ir Arte Povera kolekcijų. 2002 m. E. Marzona įspūdingąją kolekciją padovanojo valstybiniams Berlyno muziejams, kuriuose šie kūriniai buvo eksponuojami daugybėje parodų.


E. Marzona šiuo metu vykdo archyvų projektą, kurio tikslas yra įkurti studijų centrą Berlyne. Tai XX a. meno archyvas, apimantis Vienos secesiją dadaizmą, futurizmą, ekspresionizmą ir kitus izmus bei judėjimus. Šiame archyve yra beveik 1 milijonas objektų kaip kad laiškai, rankraščiai, publikacijos, tačiau jis yra unikalus tuo, kad jam priklauso ir tikri meno kūriniai, įskaitant piešinius, paveikslus ir objektus. 2016 m. E.  Marzona savo archyvą padovanojo Dresdeno muziejui Staatliche Kunstsammlungen.

Daniel Marzona gimė 1969 m. Bilefelde, Vokietijoje. Jis studijavo meno istoriją ir filosofiją Bochume, o nuo 2001 iki 2004 m. dirbo Niujorko PS1/ Modernaus meno muziejaus kuratoriumi. D. Marzona taip pat yra leidyklos „Navado press” Trieste bendraturtis ir įkūrėjas. Ši leidykla publikuoja menininkų knygas ir leidinius apie šiuolaikinį meną bei architektūrą. Kaip autorius ir redaktorius, D. Marzona parengė daugybę publikacijų ir knygų apie šiuolaikinį meną, o jo paruoštus leidinius „Minimal Art” ir „Conceptual Art” išleido garsi meno, architektūros ir dizaino leidykla „Taschen”. Nuo 2007 m. D. Marzona vadovavo Konrad Fischer galerijos šakai Berlyne, o 2014 m. rugsėjį surengęs Bernd Lohaus (1940–2010) parodą atidarė savo galeriją Friedrichstraße 17, Berlyne.
D. Marzona galerija atstovauja 15 garsių tarptautinių menininkų, tokių kaip Vajiko Chachkhiani, Matthew Buckingham, Nina Canell, Sofia Hultén, Bernd Lohaus ir kt. Galerija dalyvauja Viennacontemporary, ArtBerlin, arteBA, Art Cologne, Paris Internationale ir kitose šiuolaikinio meno mugėse bei tarptautiniuose projektuose.


Pokalbis „Mecenatystė bei šiuolaikinio meno kolekcionavimas“ skirta tiek šiuolaikinio meno žinovams, tiek norintiems daugiau sužinoti apie kolekcionavimą bei mecenatystę. Konferencija vyks spalio 24 d. 17:30 val. Mokytojų namuose (Vilniaus g. 39, Vilnius), antrame aukšte. Dėl riboto vietų skaičiaus maloniai prašome iš anksto registruotis į renginį.


Nuoroda į registraciją:
https://docs.google.com/forms/d/1kxXo48sFCQtVh1Q1ldbX92eePeitmD9TdpBibmc5ZRA/edit

 

 

 

Galerijos „Vartai“ inf.

Gruzijos menininko Vajiko Chachkhiani paroda „Pabaigos be pabaigos“

2017 spalio 24–lapkričio 24 d.

Galerija „Vartai“ maloniai kviečia į šiuolaikinio Gruzijos menininko Vajiko Chachkhiani parodą „Pabaigos be pabaigos“, kurioje menininkas pristatys naujausius savo paveikslus, videomeno darbus, objektus ir instaliacijas.

Vajiko Chachkhiani yra materijos menininkas, vienas iš tų, kurie tiki, kad kiekviena medija, medžiaga turi savąją natūrą ir potencialą. Menininkas nesistengia perlaužti, deformuoti medžiagos ir tiesiog leidžia savo kūriniams vykti, plėtotis ir formuoti savo pačių išraiškos būdus. Pavyzdžiui, cementas yra ganėtinai paprastas ir savo medžiagiškumu, ir funkcija. Iš jo statomi pastatus išlaikantys pamatai, tačiau menininkui cementas funkcionuoja kaip medžiaga, skirta palaikyti turinį, kurį menininkas bando iškomunikuoti. Cementas turi metaforinį potencialą reprezentuoti žmonių sukurtas sistemas ir struktūras, turinčias įtrūkimų, o kaip tik šie įtrūkimai yra tai, kas V. Chachkhiani intriguoja labiausiai. Dėl ikonografinių elementų menininkas pasitelkia itin platų medžiagų spektrą, įskaitant daiktus, baldus ar medžius. Jie surinkti įvairiais būdais ir pasakoja savo istorijas, pavyzdžiui, parodoje eksponuojami medžiai apdegė per karą Gruzijoje. Tokios kūrybos strategijos suteikia menininkui galimybę artikuliuoti tam tikras egzistencines temas ir kvestionuoti esminius žmonių ir kitų darinių buvimo būdus.

Menininkas tiki, kad jo kūriniuose itin svarbus vidinis konfliktas, atsirandantis susijungus dviem priešingiems elementams, kurie suformuoja naują darinį. „Ką aš noriu padaryti – tai suprasti vidinių konfliktų struktūras. Per mirtį aš bandau kalbėti apie gyvenimą ir jo vertingumą. Per smurtą apie intymumą, per disfunkcionalius dalykus apie poeziją juose“, – teigia menininkas. Vis dėlto V. Chachkhiani nebando savo tyrinėjamų objektų tiesiog įvertinti kaip gerų ar blogų; jis siekia suprasti, kaip jie funkcionuoja ir kaip toli galima nueiti bandant nagrinėti esmines žmonių savybes ir politinių bei socialinių parametrų įtakas. Menininkas siekia kalbėti apie žmonių gyvenimus ir iš nieko išgauti poeziją arba surasti ją ten, kur niekas nesitikėtų jos esant. „Nes, nepaisant to, kad karas, kančia ir mirtis paveikia gyvenimo vertę, iki tam tikro lygmens jie taip pat ją išryškina – ir aš tikiu, kad tai yra tie elementai, kuriuose galima atrasti poeziją“, – tvirtina menininkas.
Vajiko Chachkhiani (g. 1985) šiuo metu gyvena ir kuria Berlyne. Menininkas baigė Berlyno meno universitetą ir Amsterdamo Gerrit Rietveld akademiją. Jo instaliacija „Gyvas šuo tarp negyvų liūtų“ šiuo metu pristatoma Gruzijos paviljone, 57-ojoje Venecijos bienalėje. Menininkas yra surengęs personalines parodos galerijoje „Daniel Marzona“ Berlyne (2017, 2015), „Yarat“ rezidencijos programoje Baku (2016), Kunsthaus Dahlem Berlyne (2015), Zygeno šiuolaikinio meno muziejuje (2014), Valstybiniame literatūros muziejuje Tbilisyje (2013), „BINZ39“ Ciuriche (2012) ir „Gala Gallery“ Tbilisyje (2011). Be kitų institucijų ir meno erdvių, menininkas dalyvavo grupinėse parodose „Galleria De foscherari” Bolonijoje (2017), „Bundeskunsthalle“ Bonoje (2015), Šiuolaikinio meno muziejuje Volfsburge (2014), „MeetFactory“ Prahoje (2012), Šiuolaikinio meno muziejuje Leipcige (2011), „Stedelijk” muziejuje Amsterdame (2011). V.Chackhiani gavo stipendiją kurti (2015) ir DAAD stipendiją (2013), o 2014 m. buvo apdovanotas prestižiniu 7-uoju Rubenso skatinamuoju apdovanojimu Šiuolaikinio meno muziejuje Zygene. Menininko darbai buvo įtraukti į tokias kolekcijas kaip Hamburger Kunsthalle, Šiuolaikinio meno muziejus Zygene ir Valstybinė Vokietijos šiuolaikinio meno kolekcija.


Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Rolandas Valiūnas

Galerijos rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“.

Galerijos „Vartai“ inf.

Tomo van Houtryve paroda „Žydro dangaus dienos“

2017 m. rugsėjo 8 d. – spalio13 d.


2017 m. rugsėjo 7 d. galerija „Vartai“ kviečia į Tomo van Houtryve parodos „Žydro dangaus dienos“ atidarymą. Menininkas pristatys bepiločiais orlaiviais vykdomus karinius veiksmus dokumentuojančius vaizdus, užfiksuotus iš oro ir supinančius metaforiškumą bei reportažiškumą vaisingoje meno ir dokumentikos sankirtoje.

2012 m. spalį bepiločio orlaivio atakos metu Šiaurės Pakistane žuvo 67 m. moteris, skynusi ybiškės vaisius prie savo namų. Po metų JAV Kongreso komisijos svarstyme Vašingtone šios moters trylikametis anūkas Zubairas Rehmanas davė parodymus įstatymų leidėjų grupei. Per sprogimą skeveldrų sužeistas berniukas pareiškė: „Nebemėgstu žydro dangaus. Tiesą sakant, dabar man patinka pilkas dangus. Sparnuotosios raketos neskraido, kai dangus pilkas.“

Anot bepiločių orlaivių antskrydžių atvejus tiriančių žurnalistų, Zubairo Rehmano močiutė yra viena iš kelių tūkstančių žmonių, nužudytų per JAV surengtas slaptas bepiločių orlaivių atakas nuo 2004 m. Nors gyvename labiausiai informacijos sklaidos priemonių susaistytame amžiuje žmonijos istorijoje, visuomenės beveik nepasiekia bepiločių orlaivių karo ir jo aukų vaizdai.

Reaguodamas į tai, menininkas nusprendė pritaisyti fotoaparatą prie mažos skraidyklės ir keliauti per Ameriką fotografuodamas tokius pat susibūrimus, kokie vyko per sparnuotų raketų sprogimus Pakistane ar Jemene – vestuves, laidotuves, grupines maldas arba mankštas. Jis sudarė iš dangaus stebimų „taikinių“ sąrašus skaitydamas šimtus pranešimų apie bepiločių orlaivių atakas. Jis taip pat skraidino savo kamerą virš vietų, kuriose skraidyklės naudojamos Amerikoje mažiau mirtinais tikslais – kalėjimų, naftos telkinių bei JAV ir Meksikos sienos.

Pats menininkas sako: „Kurdamas šiuos atvaizdus siekiu atkreipti dėmesį į besikeičiančią asmeninio privatumo, sekimo ir šiuolaikinio karo prigimtį. Anot Albert’o Camus, valdžia neturi sąžinės – kartais ji turi politinį kursą, bet tik tiek. Daugeliu prasmių, bepiločiai orlaiviai, ypač naudojami kariuomenės, geriausiai iliustruoja politiką be sąžinės ir empatijos. Kai dangus užsipildo skraidyklėmis, mes turėtume pasvarstyti, kaip ši technologija bus naudojama ir patiriama. Ar kada nors jų vaizdas virš mūsų galvų taps toks pat įprastas, kaip lėktuvo ar paukščio? Ar, priešingai, žmonės pradės trokšti pilko dangaus, kaip Zubairas Rehmanas?”

Tomas van Houtryve yra menininkas, fotografas ir rašytojas, kritiškai nagrinėjantis šiuolaikinio pasaulio problemas. Jis pristatė savo kūrybą personalinėse parodose Paryžiuje, Niujorke, Barselonoje ir Italijoje. Jo darbų yra daugelyje privačių kolekcijų Europoje, Azijoje ir JAV, taip pat Tarptautinio fotografijos centro muziejaus (ICP), Nelsono-Atkinso meno muziejaus, Čikagos šiuolaikinės fotografijos muziejaus (MoCP) bei Atviros visuomenės fondų rinkiniuose.


Mecenatas Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas Rolandas Valiūnas

Parodos rėmėjai Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, Vilma Dagilienė, Romas Kinka,
„Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“.

Tomas van Houtryve, School Yard, 2013
Tomas van Houtryve, School Yard, 2013
Galerijos „Vartai“ inf.

Mindaugo Lukošaičio paroda „Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas“

2017 m. rugsėjo 8 d. – spalio13 d.


2017 m. rugsėjo 8 d. galerija „Vartai“ kviečia į Mindaugo Lukošaičio parodą „Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas“, kurioje menininkas pristatys piešinius iš naujausių savo piešinių serijų „Sapnavau Japoniją“ ir „Kompozicijos“.

Menininko piešimo pojūtį formavo ir aiškią įtaką darė tušo liejimo tradicija, kuri Rytuose buvo stipri ir savita. Todėl laisva linija piešti didesnio formato piešiniai yra tarsi duoklė šiai tradicijai; tai tamsa ir linija, atsitiktinumas, vaizdo neapibrėžtumas. Piešinių serijoje „Sapnavau Japoniją“ M. Lukošaitis sau neįprastu formatu duoda valią laisvam rankos judesiui, iš kurio ir atsiranda susapnuotos Japonijos vaizdiniai. Nepaisant sodrumo, kaip ir kiti parodos piešiniai, jie artikuliuoja ne kylantį triukšmą, bet, priešingai, – spengiančią tylą.

Seriją „Kompozicijos“ sudaro 20 tušu pieštų darbų, kuriuose M. Lukošaitis nesustodamas piešia architektonines nyksmo arabeskas ir pieštuku išlandžioja kiekvieno sunaikinto namo, užverstos gatvės, mirusio miesto landas, plyšius, ertmes ir juodumas. Grafitu menininkas aštrina nuolaužų ašmenis ir matuoja jų dydžius. Piešimas jam tampa nuolatinio būdravimo būsena, nužmogėjimo liudijimu ir kaltinimo aktu. Dar daugiau – atsiribojimo, stebėjimo ir blogio meditacijos forma. Tai yra žvilgsnis iš anapusybės, iš ateities, kuri taip pat jau užversta griuvėsiais.

Tai universalios griuvėsių metaforos. Ši serija stebina savo tyla, ledėjančių kaulų stinguliu bei formų nebylumu. Griuvėsiai yra estetinė modernių laikų kategorija. Tai – mūsų praradimų, palaidotų vilčių ir nepagydomos melancholijos išraiška. Griuvėsių kontempliavimas tampa savotiška paralyžiaus būsena, psichinė užsitęsusio gedulo drama.

Mindaugas Lukošaitis (g. 1980 m.) baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, Skulptūros katedroje. Menininkas dalyvauja tarptautinėse grupinėse parodose bei rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jis atstovavo Lietuvai 26-oje San Paulo bienalėje, dalyvavo Nicolaus Schafhauseno kuruotoje parodoje „Populism“ Frankfurter Kunstverein Frankfurte. M. Lukošaičio darbai buvo eksponuojami tokiose institucijose kaip VOLTA NY Niujorke, Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, Galerie Fons Welters Amsterdame ir kt. Menininko kūriniai taip pat buvo įtraukti į „Phaidon“ knygą-enciklopediją „Vitamin D: New Perspective in Drawing“. M. Lukošaičio darbų yra Louisianos modernaus meno muziejaus (Danija), „Lewben Art Foundation“ (Lietuva), MO muziejaus (Lietuva) bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

 

Mecenatas Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas Rolandas Valiūnas

Parodos rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Vilma Dagilienė, Romas Kinka,
„Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“.

 

Galerijos „Vartai“ inf.

Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „Pavasaris"

2017 m. gegužės 2 – birželio 10 d.
Atidarymas gegužės 2 d., antradienį, 18 val.

Menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai turi savo amplua ‒ tam tikrą kūrybinį repertuarą, kuriuo meistriškai naudojasi, balansuoja tarp klasikos reinkarnacijų ir šiuolaikybės invazijos, tragizmo ir grotesko, idealizmo ir dekadanso. Menininkų kūrybai įtakos turi du miestai  ‒ Vilnius ir Paryžius, barokas ir gotika, Rytai ir Vakarai. Ryškus reklaminis stilius, sąmoningai prigesintas romantizmo prieblandos (tiesiogine žodžio prasme ir kaip aliuzijos į istorinį dailės stilių) ir netgi šiokio tokio dekadanso, makabriškumo.

Tačiau šį kartą Svajonė ir Paulius Stanikai nusprendė kiek pakeisti drastišką ar perversišką amplua į lyrinę elegiją ‒ nuotaiką, kurią persmelkia persipynusios liūdesio, graudulio aukso gijos ir kartu gaivus intymaus švelnumo dvelksmas. Svajonė ir Paulius Stanikai „apvalė“ savo projektą nuo (ne)politinių aktualijų. Susitelkė į laiko fenomeną kaip žodžio, garso, muzikos aidą, prisiminimą, gęstančią ir todėl emociškai ryškią, netgi geliančią impresijos atplaišą. Apeliuodami būtent į elegišką impresiją menininkai ją pavadina Pavasariu.

Menininkai pristato parodą, kurioje inkorporuotos ankstesnių projektų detalės, tačiau kiekvienas Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas ‒ autorinis. Tam tikri ankstesnių kūrinių inkliuzai naudojami labiau kaip tęstinio naratyvo dalis, tačiau ne kaip tiesmukos nuorodos į konkrečias ankstesnes parodas. Šioje Stanikų instaliacijoje išvysime jų pamėgtų technikų ‒ piešinio, fotografijos, video, objektų ‒ derinius, tačiau skirtumas šį kartą turinyje, jo abstrahavime emocionalumo arba „jausminio formalizmo“ link.

Čia nėra konkrečių istorinių veikėjų, kas buvo būdinga ne vienai pastarųjų metų Stanikų instaliacijai, kaip ir nėra tiesmukų biografinių, buitinių detalių ‒ prasmiškai viskas tarsi tirpsta, tolsta, miršta, tačiau kartu stiprėja gaivi atsinaujinimo, atgimimo nuojauta.

Kęstutis Šapoka


Svajonė ir Paulius Stanikai – vieni aktyviausių ir kūrybingiausių Lietuvos menininkų, kurių kūrybinis kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Lietuvoje ir Prancūzijoje gyvenantys menininkai nuolat atstovauja Lietuvai daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidou centras ir  pasaulinio garso galerija Vu Paryžiuje, galerija White Box Niujorke etc.

 

  < PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas