Autorius: Galerijos „Vartai“ inf.
Galerijos „Vartai“ inf.
Darios Melnikovos paroda „Pasimatymas“
2020 m. vasario 06 d. – kovo 13 d.
Parodos atidarymas vasario 6 d. 18 val.
Latvijos menininkės Darijos Melnikovos personalinė paroda „Pasimatymas“ – tai scenografija kavinei, kurioje autorės įvairių laikotarpių piešiniai, koliažai, skulptūros ir objektai veikia kaip kavinės inventorius ar dekoracijos. Paroda kviečia lankytoją leistis į žvilgsnio kelionę per skirtingų istorinių meno stilių motyvus bei jų pastišus, kuriuos galima rasti baldų ir namų apyvokos reikmenų parduotuvėse bei korporacinių ir privačių erdvių interjeruose. Techninio atlikimo meistriškumą ir gryną dekoratyvumą jungiant su mūsų „post-visko“ epochos eklektika, Melnikovos darbuose keliami klausimai apie atitrūkimą nuo tikrovės šiuolaikiniame mene, menininkų socialinį įvaizdį, darbą, laisvalaikį ir įkvėpimo šaltinius.
Galerijos „Vartai“ inf.
Šiuolaikinio dizaino paroda „Budrūs daiktai“
2019 12 13–2020 01 24
Parodos atidarymas 2019 gruodžio 12 d., 18 val.
Galerija „Vartai“ pradeda naują kasmetinių parodų ciklą, skirtą šiuolaikiniam dizainui.
Bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio dizaineriais, kuratoriais bei institucijomis siekiama sukurti platformą tęstiniam unikalių, autorinių dizaino kūrinių pristatymui teminių parodų kontekste.
Galerijos „Vartai“ inf.
Dviejų personalinių parodų atidarymas galerijoje
Aidas Bareikis
„Omeny“
2019 m. spalio 24 d. – 2019 m. lapkričio 29 d.
Spalio 24 d., ketvirtadienį, galerijoje „Vartai“ atidaroma vieno žinomiausių šiuolaikinių Lietuvos išeivijos menininkų – Aido Bareikio personalinė paroda „OMENY“, kurioje bus pristatomi naujausi, niekur neeksponuoti menininko kūriniai.
A. Bareikio kūryba pasižymi socialine, kultūrine ir politine aplinkos kritika, urbanistinės ready-made principu kuriamos instaliacijos ir automatizmu grindžiama tapyba konstruojamos kaip entropija dvelkiančios chaoso struktūros. Rastus ar pirktus daiktus kaip bulves sodinantis ant stogo ir pavasarį nuimantis derlių, A. Bareikis tyrinėja objektų gyvenimą ir žmogaus psichologinį santykį su jais tarsi antropoceno epochos alchemikas. Menininkas teigia, jog kiekvienas daiktas potencialiai yra šiukšlė, tačiau, kaip greitai ja virs, priklauso ne nuo materialių dalykų. Daikto turėjimas įvelia į sudėtingesnį santykį su objektu, nei jo reprezentacija.
Naujoje parodoje A. Bareikis remiasi kubizmo ištakomis ir tyrinėja, kaip atspindėti lakią sąmonę jos pačios tęstinume. Kai XX a. pradžioje tai buvo vaizduojama į tapybą – dvimatę plokštumą - perkeliant materialius, kietus daiktus ir griežtas jų geometrines formas, „OMENY“ elgiamasi atvirkščiai: erdvinėse, trimatėse geometrinėse formose tapyba atsiranda kaip besitęsiančios sąmonės žymė. Skulptūra tampa tapybiška, o abstrakcija virsta nebe visai abstrakcija, tačiau holistinis suvokimas išlieka – nors kūrinį sudarantys objektai yra atskirai atpažįstami, jų esybė atsiskleidžia tik naujame visumos pavidale.
Pristatomoje dabartinėje A. Bareikio kūryboje išryškėja mažųjų formų skulptūros. Tai – menininko mėginimas naujai pažvelgti į savo skulptūrinę patirtį griežtesniuose parametruose tiek estetiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Paprastose, kategoriškesnėse formose A. Bareikis tyrinėja formalistinio skulptūros elementoriaus sandarą ir mėgina išsiaiškinti jos dėsnius, taip vykdydamas savotišką „dekonstrukcijos rekonstrukciją“, kai įvairių objektų išsidėstymas tam tikroje sistemoje yra redukuojamas atgal į vientisą objektą, bet nebūtinai į vientisą suvokimą.
Aidas Bareikis (g. 1967 m. Vilniuje) pradėjo studijuoti Vilniaus dailės akademijoje 1987 m., dar studijų metu aktyviai įsitraukė į Lietuvos meninį lauką, yra vienas iš hepeningo, akcijos, performanso meną propagavusios grupės „Žalias lapas“ įkūrėjų. Nuo 1992 m. lankė Niujorko profesoriaus, dailininko Kęstučio Zapkaus paskaitas, buvo jo inspiruotos menininkų grupės „Geros blogybės“ narys. 1993 m., gavęs Fulbrighto stipendiją, išvyko į Hunterio koledžą Niujorke, kur baigė magistro studijas. Menininkas yra surengęs personalines parodas Niujorko Leo Koenig Inc. galerijoje, Berlyno Šiuolaikinio meno centre, dalyvavo daugelyje grupinių parodų tokiose institucijose kaip P. S. 1 Contemporary Art Centre / MoMA bei įvairiose galerijose JAV ir Europoje.
Parodos tekstas
Karolina Rimkutė
Donata Minderytė
„Vaizdinis vertimas / Translation Error“
2019 m. spalio 24 d. – 2019 m. lapkričio 29 d.
Spalio 24 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma jaunosios kartos tapytojos Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Translation Error“. Dvikalbiame parodos pavadinime išryškėjanti paklaida nurodo į menininkės plėtojamą vaizdinio vertimo tyrimą.
Žodžio vertimas į kitą kalbą ne visada turi tiesioginį atitikmenį, neretai - daugiau nei vieną reikšmę arba tiesiog neturi atitikmens. Analizuodama vaizdus skirtingose medijose D. Minderytė pastebi panašų reiškinį. Tačiau kūryboje ji dėmesį sutelkia į tai, kas vengtina žodiniame vertime – atitolimą nuo originalo, prasmės nyksmą ir vaizdinio pranešimo kaitą. Vaizdo kaip laikmenos melą ir atminties klaidas įgyvendindama tapyboje, D. Minderytė tyrinėja, kas atsiranda ir kas dingsta vaizdo perduodamoje žinutėje.
Parodoje D. Minderytė pristato 2019 m. kurtų tapybos darbų ciklą. Jame, nuosekliai plėtodama ankstesniuose kūrybos etapuose nagrinėtas temas, tapytoja apmąsto santykį tarp patiriamo, prisimenamo ir medijomis perteikiamo – fotografijoje, o vėliau tapyboje, išgyvenimo. Pasitelkdama vaizdinio vertimo sąvoką D. Minderytė analizuoja vaizdo reikšmines slinktis ir jų prasmės kismą. Permąstydama vaizdą tapyboje autorė ieško naujų prasminių detalių, kaip ji pati teigia: „Ne viskas yra taip, kaip atrodo, ir ne viskas atrodo taip, kaip yra.“
Tapydama D. Minderytė dažniausiai remiasi sustabdytais filmuotais kadrais bei fotografijomis. Tačiau ji telkiasi tai, kas tarsi priešinga kokybiškai fotografijai, – renkasi tokius vaizdus, kurie negeba tiksliai atskleisti praeities momento, kurie išryškina fotografijos melą, nes iškraipo, prieštarauja prisiminimams arba jų neatitinka tarsi klaidingas teksto vertimas, keičiantis jo esmę. D. Minderytė tapyboje fiksuoja atitolusius nuo originalo, blunkančius, trūkinėjančius praėjusio laiko fragmentus – tokius, kokius juos paverčia laiko tėkmė ir iš pirmo žvilgsnio objektyvumu pasižyminčios vaizdo bei fotografijos medijos. Tapydama ji susitelkia būtent į pirminės prasmės nyksmą ir užfiksuoto vaizdo pranešimo pokytį, o prisiminimo kismą tapyboje išreiškia sustabdyto laiko momento modifikacijomis.
Nors menininkė naudojasi asmeninio archyvo vaizdais, kūrybos procese juos redaguoja ir fragmentuoja tol, kol jie tampa nuasmeninti, greičiau siūlantys plastinio vaizdo konstravimo – spalvų ir tonų santykių, spalvinių kodų, kompozicijos sprendinius, nei perteikiantys konkretų naratyvą. Ir nors šis vaizdinis vertimas nutolina asmeninę patirtį nuo jos konkretybės, vis tiek išlieka tos patirties, nors ir išreikštos kita kalba, atitikmuo – tai liudija atpažįstami žmonių figūrų, portretų fragmentai bei paveikslų pavadinimai. Nors D. Minderytės kūrybą būtų galima vadinti autobiografine, jos paveikslai kelia kur kas platesnius tikrovės sąlyginumo klausimus, o ne reprezentuoja konkrečius įvykius. Per atstumą laike, medijų mainus ir vertimo paklaidą, tapytojos atsiminimai, kaip ir patys portretuojamieji, transformuojasi į apibendrintą būtojo laiko pakaitalą.
Analizuodama tapybos darbų genezę bei glaudų jos ryšį su fotografijos ir video medijomis, D. Minderytė permąsto ir pačios tapybos kaip medijos autentiškumą bei aktualumą. Toks kūrybinis procesas – pradedant drobės paruošimo technologijomis, kurios nulemia medžiagos galimybes, baigiant skaitmeninių vaizdų apdorojimu – palyginti lėtas, neatitinkantis šių dienų greitosios produkcijos ir greitojo vartojimo koncepcijos, kelia klausimus apie tapybos darbo kaip daikto, veiksmo, mąstymo būdo vertę šiuolaikinio meno scenoje bei komerciniame kontekste.
Parodos tekstas
Eglė Ulčickaitė
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodųrėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Galerijos rėmėjai
„Plieno spektras“, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Clear Channel“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Parodų grafinis dizainas
Laura Grigaliūnaitė
Dėkojame
„Rokiškio sūris“
Renginyje bus fotografuojama bei filmuojama, nuotraukos bei vaizdo įrašai bus skelbiami socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje.
Galerijos „Vartai“ inf.
Gabrielė Adomaitytė „Dokumentinis tikslumas“
2019 09 05 – 2019 10 11
Atidarymas – rugsėjo 5 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Vartai“
„Tapytojas pirmiausia turi susimąstyti, kas yra svarbiausia vaizduose. Gyvendama „Instagram“ ir informacinio perviršio laikais jaučiu poreikį supaprastinti šiuolaikinės vaizdinijos kompleksiškumą ir įvairovę. Vizualus pasaulis toks perpildytas, toks nestabilus ir nenuspėjamas. Mano paveikslai turi atspindėti šią būklę“.
Lietuvių menininkė Gabrielė Adomaitytė (g. 1994) tapo pasitelkdama nuotraukas, kserokopijas ir kitokias spaudinių formas. Kai kuriuose jos darbuose baltas rėmas aplink vaizdą įspėja, kad šis tėra iškarpa iš gerokai didesnio, beribio vaizdų pasaulio. Paslaptingu būdu paveikslai išsaugo pirminės medžiagos fizines savybes – pavyzdžiui, ant popieriaus atspausdinto skenuoto vaizdo sulamdymus ir sulankstymo žymes Xeroxed, 2018 arba saulės išbalinto knygos puslapio faktūrą Untitled (Sunbleach #2), 2018. Menininkė yra naudojusi įvairiausius šaltinius – nuo senų baltiškų papuošalų katalogų iki blizgių mados reklamų, nuo mokslinių diagramų iki medicininių nanofotografijų. Pertapydama šiuos vaizdus G. Adomaitytė kalba apie stulbinamą vaizdų pasaulio daugialypumą.
Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje G. Adomaitytė rinko dailės kūrinių reprodukcijas ir iškarpas iš laikraščių bei žurnalų, kurias vėliau sudėliojo ant kartono lakštų. Susidomėjusi archyvavimo ir klasifikacijos sistemomis, ji rado įkvėpimą Aby Warburgo metodiškame „Mnemosinės atlase“, 1929, iš įvairių šaltinių surinktų vaizdų kolekcijoje, tiriančioje asociatyvius ryšius, kurių beveik neįmanoma įžodinti. Nagrinėdama nepažįstamų žmonių išmestus šeimos albumus G. Adomaitytė siekė perprasti nuotraukų išdėstymo logiką. Neseniai ji surinko visą krūvą vaizdo juostų ir knygų, kurias paliko jos tėvas, iškeliavęs anapilin, kai menininkei buvo trylika. Ji norėjo įsitikinti, ar gali dirbti su tokia asmeniškai jautria medžiaga; jai rūpėjo ne vaikystės prisiminimai ar nostalgiški sentimentai, bet pati pastanga įrašyti bei išsaugoti vaizdus ir tai, ką jie simbolizuoja. Juk pagaliau vaizdų saugojimas ir eksponavimas šeimos albumuose, duomenų bankuose, archyvuose ir ypač muziejuose yra būdas atvaizduoti pasaulį.
Transformuodama šią vizualią informaciją į paveikslus menininkė pasitelkia savo puikius techninius kopijavimo ir reprodukavimo ranka įgūdžius. Tokiuose paveiksluose, kaip A slight shift in the angle, 2018, vaizdas yra atkartojamas kelis kartus, taip sukuriant sekos arba kilpos įspūdį. Tapybinės reprodukcijos procese įvyksta nežymios transformacijos. Tai primena kokybės praradimo daugkart kopijuojant duomenis reiškinį. Kopijuojant ankstesnes kopijas (tiek analogines, tiek skaitmenines), neišvengiamai prarandama kokybė, kol vaizdai negrįžtamai nublunka iki miglotų pilkų atspalvių. G. Adomaitytė mėgaujasi tokiais momentais, kai motyvas, atrodo, tuoj visai subyrės, tampa vos įskaitomas. Užbaigusi paveikslą ji dažnai neprisimena, kaip atrodė pirminis vaizdo šaltinis.
Ultragreitos skaitmeninių vaizdų cirkuliacijos sąlygomis vaizdai gyvena labai trumpai, o auditorijų dėmesingumas sparčiai mažėja. G. Adomaitytės kūryba, regis, grąžina vaizdinijai ilgaamžiškumo jausmą, menininkė tyrinėja, kaip užtikrinti vaizdų aktualumo tęstinumą.
„Mano kūryba susijusi su vaizdais, jų atsiradimu ir tolesnio gyvavimo palaikymu. Tapyba leidžia tai padaryti“.
Teksto autorius
Dominic van den Boogerd (Pateiktos menininkės citatos iš pokalbio su teksto autoriumi „De Ateliers“ Amsterdame 2019 m. birželio 18 d.)
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Clear Channel, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Informacinis rėmėjas
LRT
Parodos grafinis dizainas
Laura Grigaliūnaitė
Galerijos „Vartai“ inf.
Dominyko Sidorovo personalinė paroda „Metonimija“
2019 09 05 – 2019 10 11
Atidarymas – rugsėjo 5 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Vartai“
Metonìmija (gr. Metonymia – „vardo pakeitimas“) – perkeltinės reikšmės pasakymas, vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.
Metafora, kurią Dominykas Sidorovas dažniausiai naudoja apibūdinti savo kūrybą ar labiau kūrybos metodą yra Morzės abėcėlė – paskiri garsai, kurie reiškia raides. Iš tų garsų sudaromi sakiniai, pastraipos ir galų gale net visas romanas. Tokiu principu jaunosios kartos tapytojas kuria paveikslus, kurie yra lyg reikšmę nešantys pavieniai garsai.
Menininko pagrindinis kūrybos motyvas yra daiktas. Atsispyrus nuo įprastų artimos aplinkos objektų, jų formų, spalvinio kodo, jis kuria ir konstruoja šios aplinkos ženklus bei ženklų jungtis. Abstrahuodamas vaizduojamus objektus jis ieško jų tarpusavio santykio ir jame esančių prasmių bei reikšmių.
Motyvų atranka tiesiogiai susijusi su daiktų rinkimu/kolekcionavimu. Šiuo principu D. Sidorovo studijoje prieš kelerius metus atsirado lovos lentos, o vėliau ir poroloninis čiužinys. Šiam kolekcininkui prikalus poroloną prie sienos paaiškėjo, kad medžiaga puikiai sugeria garsą, panašiai kaip garso įrašų studijoje. Šį būdą pritaikius tapyboje, metodo metafora menininką ilgainiui paveikė tiesiogiai, ne tik metaforiškai.
Morzės abėcėlės principu kurti naratyvai menininkui pasirodė per triukšmingi, o kompozicijos per pilnos ženklų, ar bent jau nepakankamai švarios ir aiškios. Garsus sugeriantys elementai apvalė skambią aplinką. Klausytoją bei šiuo atveju ir kūrėją galų gale pasiekdavo tik dalis istorijos, dalis garso. Sulaikytos prasmės ir objektų jungtys liko kažkur už porolono. Kitoje pusėje konstruojama iš to, kas lieka atėmus šurmulį, perteklių ir visa tai, kas trukdo pamatyti esminę formą.
Minimalios nuotrupos – tai lyg objektų ženklai, artimos aplinkos žymekliai, kurių paprastą poeziją D. Sidorovas ir tapo. Daiktų formų daugiaprasmiškumas ir jame slypintis įdomumas yra menininko dažnai minimas priešnuodis kasdienybės nuoboduliui. Linksmumas ir įdomumas kasdieniuose, niekam nepastebimuose, paprastuose ar net prastuose daiktuose.
Manding, natiurmortiškuose paveiksluose tapytojas sprendžia ne daikto reprezentacijos klausimus, o savo paties egzistenciją. Jam nesvarbi ar mažiau svarbi istorinė daikto konotacija ar socialiniai klausimai. D. Sidorovas per daiktus pasakoja save, savo trajektorijas, savo būsenas ir jausenas, savo, kartais kiek taktilinę, poeziją.
Teksto autorius
Marius Vabalas
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Galerijos rėmėjai Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Clear Channel, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Informacinis rėmėjas
LRT
Parodos grafinis dizainas
Laura Grigaliūnaitė
Galerijos „Vartai“ inf.
Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“
2018 09 13 – 2018 10 18
Rugsėjo 13 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma fotomenininko Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“. Parodos pavadinimas savaime sufleruoja tam tikrą dialogą ar bent jau jo fragmentą, tačiau šį kartą svarbu ne tai, kas komunikuojama, o kaip. G. Trimako camera-less fotografijose svarbiausia – kūrinių estetika, kurioje ir slypi meniniai, laikiniai bei erdviniai šios parodos atsakymai, referuojantys į Johno Herschelio, M. K. Čiurlionio, Johno Cage'o bei kitų menininkų kūrinius. Daugelis jų slepiasi po skaičių kodais, išsiskleidusiais į darbų formatus, šviesas, spalvas ar tiesiog praėjusias dienas.
Parodos pavadinimas savaime sufleruoja tam tikrą dialogą ar bent jau jo fragmentą, tačiau šį kartą svarbu ne tai, kas komunikuojama, o kaip. G. Trimako camera-less fotografijose svarbiausia – kūrinių estetika, kurioje ir slypi meniniai, laikiniai bei erdviniai šios parodos atsakymai, referuojantys į Johno Herschelio, M. K. Čiurlionio, Johno Cage'o bei kitų menininkų kūrinius. Daugelis jų slepiasi po skaičių kodais, išsiskleidusiais į darbų formatus, šviesas, spalvas ar tiesiog praėjusias dienas.
Sklindant elektromagnetiniams spinduliams, fotografinio popieriaus lakštai sugeria fotonus, o jų energija ir judesio kiekis taip pat perduodamas medžiagai – tam pačiam sidabro ar kitų medžiagų prisotintam popieriui. G. Trimakas fokusuoja žvilgsnį į šį fizikinį procesą ir paverčia tai savo kūrybos ašimi. Menininkas medijuoja pačią fotografiją ir kaskart paruošdamas fotopopierių tarsi užduoda konceptualų klausimą bei laukia, koks bus atsakymas. Tai procesas, kuriame fizika virsta metafizika, kai šviesa ir spalva nepriimamos kaip duotybė ir imama svarstyti jų suvokimo, estetinės pajautos bei kultūrinės istorijos konvencijas.
Parodoje pristatomos Camera-less fotografijos neprisideda prie ir taip perteklinio fotografinių vaizdų srauto. G. Trimakas iš esmės atsiriboja nuo konkretaus vaizdinio, naratyvo ar subjekto konstravimo bei susitelkia į abstrakčias šviesos ir spalvos paieškas. Kaip pats sako: „Stengiuosi surinkti šviesą spalvos atminčiai.“ Užduodamas klausimą G. Trimakas palieka laisvę savo medijai, medžiagai ir tiesiog leidžia joms veikti, o jo paties intervencija į procesą yra veikiau intuicijos ir pajautos, o ne tikslaus žinojimo klausimas. Nors rezultate jos paties jau nebelieka, atrodo, jis mėgaujasi kiekviena šviesos ir spalvos tapsmo akimirka, ją išgyvena vis iš naujo ir vis kitaip. Taip pat kaip ir medžiaga.
Gintautas Trimakas (g. 1958 m. Vilniuje) nuo 1986 m. aktyviai dalyvauja grupinėse ir rengia asmenines parodas Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. G. Trimako kūriniai yra įtraukti į Lietuvos dailės muziejaus, Šiaulių fotografijos muziejaus, MO muziejaus, Suomijos fotografijos muziejaus, Lodzės fotografijos muziejaus ir kitų institucijų bei privačių asmenų kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. menininkas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacinis rėmėjas
LRT
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
Galerijos „Vartai“ inf.
Arturo Bumšteino ir Gičio Bertulio garso instaliacija „Sraigės kambarys“
2018 09 13 – 2018 10 18
Rugsėjo 13 d. galerijoje „Vartai” atidaromoje parodoje garso menininkai Arturas Bumšteinas ir Gitis Bertulis pristato naują, specialiai galerijos erdvei sukurtą garso instaliaciją „Sraigės kambarys“. Šiam projektui menininkus įkvėpė nuo 1958 iki 1990 metų aktyviai veikusios Vilniaus plokštelių įrašų studijos palubėse pritaisyti išraiškingų formų objektai – vadinamieji „stalaktitai“, skirti absorbuoti studijos erdvės garsą ir pašalinti garso atspindžius. Šie akustiniai objektai buvo naudojami ne vienoje Europos įrašų studijoje, o jų kūrėjas – žinomas Vengrijos biofizikas George von Békésy, 1961 m. apdovanotas Nobelio premija būtent už ausies organo sraigės – kochlėjos (cochlea) tyrimus ir jos veikimo principo išaiškinimą.
A. Bumšteino ir G. Bertulio sukurta daugiakanalė garso sistema savo forma atkartoja buvusioje Vilniaus plokštelių įrašų studijoje kabančius objektus, tačiau galerijos erdvėje vienas jų tarsi nušliaužia ant žemės. Išsiskleidęs dalimis, jis visomis kryptimis skleidžia virpesius ir garsus, kuriuos „siurbė” ir „kaupė” daugiau nei pusę amžiaus. 6 valandų trukmės garso takelyje naudojami muzikos fragmentai buvo įrašyti toje pačioje įrašų studijoje, o plokštelės, kurias taip pat galima apžiūrėti parodoje, parinktos iš instaliacijos autorių asmeninės kolekcijos. Objekto vibruojančių ir rezonuojančių dalių skleidžiamas garsas formuoja instaliacijos tūrį ir sukuria unikalią klausymosi situaciją. Čia skamba įrašų fragmentai, akustiškai tinkantys būtent šiai erdvei, tačiau tuo pat metu plokštelių medžiagiškumas, garse užfiksuotos vietos ir laiko užuominos it medžio rievės nurodo į jų sukūrimo vietą.
Arturas Bumšteinas (g. 1982) yra garso menininkas, dirbantis eksperimentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos ir performanso srityse. Jis yra ansamblių „Quartet Twentytwentyone“, „Works & Days“, „Zarasai ir Wolumen“ įkūrėjas, nuo 2000 m. aktyviai bendradarbiaujantis su menininkais ir muzikantais visame pasaulyje. Jo tarpdisciplininiai projektai pristatyti daugybėje renginių Europoje, tarp jų festivaliuose „The Holland Festival“, „Sensoralia/Romaeuropa“, „Angelica“, „Vilnius Jazz“, „Unsound“, „Skanumezs“, „Cut&Splice“ ir daugelyje kitų. Bumšteinas taip pat dalyvavo daugiau nei 30 grupinių ir surengė 5 asmenines parodosas Lietuvoje bei užsienyje. 2013 m. menininkas apdovanotas „Palma Ars Acustica“ radiofoninių menų prizu, o 2017 m. yra „DAAD Kuenstlerprogramm“ menininkų rezidencijų programos dalyvis.
Gitis Bertulis ( g. 1970) yra kūrėjas, ilgą laikę dirbęs su mados, interjero dizaino projektais. Nuo 2005 metų jis pradėjo domėtis ir eksperimentuoti su garsu, o vėliau ir konstruoti unikalias garso sistemas, kurias realizavo neinstituciniuose garso meno renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjusiais metais G. Bertulis pradėjo bendradarbiauti su A. Bumšteinu parodoje „Echeia” Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), jai sukūręs vieną iš ten pristatytų garso sistemų.
Už bendradarbiavimą dėkojame: Muzikos informacijos centras, Rimantas Motiejūnas, Rūta Skudienė, Darius Pocevičius, Dovilas Meilus.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacinis rėmėjas
LRT
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
Galerijos „Vartai“ inf.
„Moi, non-moi“ paroda ir pokalbis apie L. Bourgeois, M. Lassnig ir V. Da Silva kūrybą
16:30 min. Pokalbis 3, Šiuolaikinio meno centro skaitykloje, Vokiečių g. 2
18:00 parodos “Moi, non-moi” atidarymas galerijoje „Vartai”, Vilniaus g. 39
Pristatydama vienų ryškiausių 20 a. meno kūrėjų Louise Bourgeois, Maria Lassnig ir Maria Helena Vieira da Silva parodą “Moi, non-moi” galerija „Vartai“ taip pat siūlo susipažinti ne tik su šių menininkių kūriniais, bet ir iš pirmų lupų daugiau išgirsti apie pačias menininkes, jų gyvenimo ir kūrybos istorijas.
Tai bus jau trečiasis galerijos „Vartai“ organizuojamas pokalbis. Ankstesniuose renginiuose dalyvavo vieni svarbiausių Baltijos šalių šiuolaikinio ir modernaus meno kolekcininkai R. Valiūnas, J. Zuzans, R. Anton bei Berlyne veikiantis galerininkas, kuratorius D. Marzona ir garsus kolekcininkas, filantropas E. Marzona. Šį kartą nuo kolekcionavimo temos pokalbis nukrypsta į parodoje pristatomas menininkes, kurių indėlis bei svarba 20 a. meno raidai tampa centrine pokalbio ašimi.
Šiame pokalbyje dalyvaus trys svečiai iš Portugalijos, JAV ir Austrijos, kurie buvo artimi menininkėms, kartu dirbo ar išsamiai tyrinėjo Louise Bourgeois, Maria Lassnig ir Maria Helena Vieira da Silva kūrybą.
Joana Baião - mokslų daktarė, atliekanti tyrimus Lisabonos Nova universiteto meno istorijos institute ir Paryžiaus École Normale supérieure. Ji yra monografijos „Vieira da Silva" (2010) autorė. Mark Setteducati - rašytojas, magas ir magijos, iliuzijų, žaidimų bei galvosūkių kūrėjas. Jis buvo ilgametis Louise Bourgeois padėjėjas ir artimas draugas. Hans Werner Poschauko - menininkas, kuratorius, buvęs Maria Lassnig studentas, kuris vėliau tapo ilgamečiu padėjėju ir prisidėjo prie jos kūrybos. Jis yra Maria Lassnig fondo valdybos narys.
Pokalbis vyks anglų kalba Šiuolaikinio meno centro skaitykloje (Vokiečių g. 2, Vilnius).
Dalyvavimas pokalbyje ir parodos lankymas yra laisvas ir nemokamas.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Generaliniai parodos rėmėjai Eugenija ir Saulius Sutkai, António Gomes de Pinho
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Hotel PACAI, NOVOTEL hotel, ACM informacija miestui, Visionaire hotel, Clear Channel
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Dėkojame Šiuolaikinio meno centrui, Vilnius; Louise Bourgeois Studio, Niujorkas; Maria Lassnig Foundation, Viena; Foundation Arpad Szenes - Vieira da Silva, Lisabona
Galerijos „Vartai“ inf.
Louise Bourgeois, Marijos Lassnig ir Marijos Helena Vieira da Silva paroda „Moi, non-moi“
2018 m. birželio 5–liepos 27 d.
Louise Bourgeois (1911–2010, Prancūzija)
Maria Lassnig (1919–2014, Austrija)
Maria Helena Vieira da Silva (1908–1992, Portugalija)
Kuratorius Amer Abbas
Galerija „Vartai“ su dideliu džiaugsmu pristato Baltijos šalyse niekuomet neeksponuotų pasaulinio garso menininkių Louise Bourgeois, Maria Lassnig ir Maria Helena Vieira da Silva parodą „Moi, non-moi“. Šios menininkės laikomos vienomis didžiausią įtaką XX a. meno raidai padariusių kūrėjų, o jų darbai įtraukti į svarbiausių pasaulio muziejų kolekcijas ir aprašomi meno istorijos knygose.
Parodą, rengiamą bendradarbiaujant su Maria Lassnig fondu (Viena), Louise Bourgeois studio (Niujorkas) ir Árpád Szenes-Vieira da Silva fondu (Lisabona), sudarys daugiau nei 50 menininkių kūrinių. Nors visos trys kūrėjos labiausiai pagarsėjo savo tapybos darbais (M. Lassnig ir M. Vieira da Silva), skulptūromis ar instaliacijomis (L. Bourgeois), parodos kuratorius iš Austrijos Amer Abbas šį kartą siūlo sutelkti dėmesį į menininkių piešinius. Ši medija menininkėms buvo ne tik formali tapybos ar skulptūros darbų tąsa, tačiau ir asmeninės, išlaisvintos kalbos gestas, visoms trims kūrėjoms tarnavęs kaip būdas išreikšti intymiausias mintis bei jausmus.
Parodos pavadinimas – „Moi, non-moi“ – „Aš, ne aš”. Tai sąvoka, sukurta lietuvių kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino, kuris siekė apibūdinti žmogaus būseną, kai esama savimi, bet tuo pat metu nurodama ir į tam tikrą asmenybės netapatumą. Piešiniai sukuria erdvę išreikšti performatyvųjį „ne aš”, juose susiduria artistiškasis menininkių „aš“ ir tiesiog „aš“. Galimybė piešti visur ir visada piešiniui leido funkcionuoti kaip vizualiam dienoraščiui, kuriame atsiskleisdavo tiek menininkių kūrybinės vizijos ir ambicijos, tiek asmeninės patirtys. L. Bourgeois yra pasakiusi: „Piešiu naktimis, atsirėmusi į pagalvę. Kartais grodavo muzika. Kitais atvejais aš tiesiog klausydavausi automobilių triukšmo gatvėje. Labai saugau savo pieštus dienoraščius. Jie padeda man atsipalaiduoti ir greičiau užmigti. <...> Piešiniai yra „idėjos-plunksnos” – ore sklandančios mintys, kurias perkeliu ant popieriaus. Visos mano mintys yra vizualios.“
Piešinys šioms menininkėms buvo tiesioginis ir spontaniškas menas, todėl juose neliko vietos prisitaikymui ir savikontrolei, nebuvo prasmės meluoti sau, o dabar ir žiūrovui, kuris gali išvysti ir pajusti tai, kuo iš tikrųjų gyveno šios kūrėjos. L. Bourgeois, M. Lassnig ir M. Helena Vieira da Silva pasitelkia tą pačią kalbą – paprastą liniją, kad pasakotų skirtingas, tačiau vienodai svarbias istorijas. Ši kalba, atspindinti unikalius menininkių mąstymo ir kūrybos principus, padėjo joms tapti vienomis garsiausių pasaulio menininkių bei itin stipriai prisidėjo prie moterų meno emancipacijos ir raidos pasaulyje.
Maria Helena Vieira da Silva – Portugalijos–Prancūzijos tapytoja, laikoma viena iš abstrakčiosios tapybos puoselėtojų, padėjusių panaikinti ribą tarp vaizduojamosios ir abstrakčiosios tapybos. M. Vieira da Silva tapo pirmąja moterimi, apdovanota Nacionaliniu Prancūzijos meno ir literatūros prizu 1966 m., o 1979 m. menininkei buvo įteiktas Prancūzijos Garbės legiono ordinas. M. Vieira da Silva rengė parodas Guggenheim muziejuje, Kunsthalle Basel, Museo Civico, Turine ar Musée national d’art moderne, Paryžiuje ir kituose garsiuose muziejuose.
Maria Lassnig kūrybinis kelias buvo itin sudėtingas. Jos kūriniai pripažinimo sulaukė tik pačioje jos gyvenimo pabaigoje. M. Lassnig paliko pėdsaką daugelyje meninių judėjimų ir yra laikoma viena iš art informel pradininkių Austrijoje bei moterų emancipacijos pioniere meno pasaulyje, kuriame iki tol dominavo tik vyrai. Vizionieriški jos kūriniai padarė didelę įtaką vėlesnei menininkų kartai. Menininkė yra rengusi asmenines parodas MoMA PS1, Pompidou centre, Stedelijk Museum ir daugybėje kitų muziejų bei galerijų. Didžiulį rezonansą, kurį sukėlė M. Lassnig kūryba, taip pat atspindi jai suteiktas Roswitha Haftmann prizas 2002 m. ir Austrijos Mokslo ir meno Garbės ženklas 2005 m. Žinoma, svarbiausias menininkės įvertinimas buvo 2013 m. Venecijos bienalėje įteiktas „Auksinio liūto“ apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.
Panašiai kaip ir M. Lassnig, prancūzė Louise Bourgeois tarptautinio pripažinimo sulaukė tik 8-ajame savo gyvenimo dešimtmetyje. Dabar ji laikoma viena garsiausių menininkių pasaulyje. Pasitelkdama kūną kaip pirminę formą, L. Bourgeois tyrinėjo ištisą žmogaus būsenų spektrą. Atminties, seksualumo, meilės ir atstūmimo temos sudaro jos kūrybos esmę. L. Bourgeois kūriniai yra įtraukti į institucines ir privačias kolekcijas visame pasaulyje, ji taip pat yra atstovavusi JAV Venecijos bienalėje, apdovanota JAV nacionaliniu meno medaliu, „Auksiniu liūtu“, Prancūzijos Garbės legiono ordinu, jos skulptūros eksponuojamos Tate Modern galerijoje, Bilbao, Niujorko Guggenheim muziejuje, Ermitaže Sankt Peterburge ir kitur.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Generaliniai parodos rėmėjai Eugenija ir Saulius Sutkai, António Gomes de Pinho
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Hotel PACAI, NOVOTEL hotel, ACM informacija miestui, Visionaire hotel, Clear Channel
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
Dėkojame Louise Bourgeois Studio, Niujorkas; Maria Lassnig Foundation, Viena;
Foundation Arpad Szenes - Vieira da Silva, Lisabona
Galerijos „Vartai“ inf.
Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“
2018 balandžio 12 d. – gegužės 18 d.
Balandžio 12 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma asmeninė skulptoriaus Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“, kurioje bus eksponuojamos naujausios šio menininko skulptūros ir instaliacijos.
Vytauto Viržbicko vaizduotė yra nykstanti rūšis – kaip ir pasakos, žygdarbiai bei žmonės be mobiliųjų telefonų. Metaforiškas, literatūriškas ir savarankiškas mąstymas, atrodo, galėtų vesti tiesiai prie abstrakcijos, bet gimdo konkrečias ir griozdiškas vizualines chimeras. Gyvenimiškas pesimizmas virsta liūdna fabula, papasakota teliką žiūrinčio piliečio balsu. Iliustracija, kičas, nė motais tie epitetai – tai estetika, kuri atsisako būti aktuali, nes jai labiau reikia nenuskęsti, atsigerti ir kitaip gelbėtis, laikyti alyvuotas rankas toliau nuo svečio kostiumo.
Šitas rekvizitų sandėlis, kuriame esate, yra tūkstantis ir viena mirtis. Mirtis, sušalus ant suolo (Suolas benamiui), mirtis Ofelijos, kuriai nedviprasmiškai ir nekultūringai pasakyta: kalė tu esi (Ofelija. To Go with the Flow). Mirtis valdovo, paliekančio seną juokdarį ir naują septynerių metų karalių su visa ta banalia įtampa, kuri sutvirtina jų pozicijas (Kad nenupūstų. Septynerių metų karalius). Mirtis, išsėmus visą galimą buitį ir susisukus savo sekcijoje, palikus porą žodžių ir plastiką, taip nėkart ir nesusimąsčius, kad jei išsivalysi spintą, nebereikės karsto (Viskas. Beveik. Bajeris sau).
Senos istorijos, abejotini archetipai, bandymas išsemti orą ir erdvę – viskas, ko griebiasi tiek žmogus, tiek šuo, įstrigęs mirtinose mintyse (Sumuštinis su pastangomis iš abiejų pusių). Labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama, – koks griozdiškas yra Pokyčių vėjelis, perpučiantis gerą skonį ir primenantis apie kito egzistenciją už mūsų, fainulkų, pasaulio ribų. Ten, kur mes neiname nei melstis, nei švęsti naujako, žmonės tostams kelia sunkias ir juodas gertuves. Jų klajokliškas kalėjimas – nepralaužiamas, nors ir pintas iš šiaudų, nupurkštų pasenusia kapitalizmo svajone (Pora gurkšnių). Sakytum, bjauroka – bet tai virš jų, o ne mūsų, bučiuojasi debesys.
V. Viržbicko kūryba tiek pat elegantiška, kiek susidūrimas su kirviu ar dešra, kiek desperatiškas pasiuntimas velniop, kad galėtum ramia sąžine dirbti. Bet šiurkščiai atstumti kitą, siekiant apsaugoti nuo savęs, yra nepaprastai išdidu ir gracinga. Šio menininko grakštumas slypi tuose veiksmuose, kurių jis renkasi neatlikti, gerbdamas teorinio pasaulio ribas ir atsisakydamas pretenzijos paslaugų. Nes jos negelbėja, kai gali tiktai gerti ir verkti, kai neturi su kuo šokti, kai reikia pačiam susikalti stakles ir staigiai kraustytis iš studijos, kuri tuoj virs ne namais, o nekilnojamuoju turtu. Skaidriau už stiklą yra nebent liūdesys ir ramybė. Jų sąjunga beveik erotiška – kaip sena padanga, išsiraičiusi į garbaną, kurios nebegali nubraukti nuo kaklo.
Monika Kalinauskaitė
Vytautas Viržbickas (g. 1987) baigė skulptūros bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs asmenines parodas ir pristatymus Panevėžio miesto dailės galerijoje (2010), LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“ Vilniuje (2012), Le Magasin šiuolaikinio meno muziejuje Grenoblyje (2014), Si:said galerijoje Klaipėdoje (2015), viennacontemporary Vienoje (2016), Artissima art Fair Turine (2017). Kūrėjas taip pat dalyvavo grupinėse parodose: 9 kombinacijos, projektas, Panevėžys (2010), Šachmatų miesto kvartalai, projektas, Nidos meno kolonija (2012), Viennacontemporary, Viena (2015), Artissima, Turinas (2015), Žilvitis, Galerija Vartai, Vilnius (2016), Kūnas ir tamsa, Galerija Vartai, Vilnius (2017).
Vytauto Viržbicko darbų yra įsigiję Servais Family collection (Belgija), Mo muziejus (Lietuva) bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Austrijoje ir Egipte.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“ Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
