Lietuvos nacionalinis muziejus tęsia ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą, kuriuo siekia supažindinti visuomenę su 1863–1864 metų sukilimu ir jo dalyviais. Artimiausio vakaro metu istorikė Vida Girininkienė pasakos apie dailininkus ir poetus, kurių 1863–1864 metų sukilime netrūko. Tiesa, daugelis jų žuvo kautynėse ar mirė tremtyje.
Anot istorikės, paskaitoje bus prisimenami tie, kurie buvo labiausiai susiję su Lietuva ir savo kūryboje įprasmino ne tik to meto nuotaikas ir vaizdus, bet ir laisvės viltis.
Penkioliktą kartą Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengiami žymiausiai lietuvių archeologei, daugelio knygų ir straipsnių autorei prof. Marijai Gimbutienei (1921–1994) skirti skaitymai.
„Šioje tęstinėje konferencijoje kviečiame dalyvauti visus besidominčius Lietuvos priešistore ir istoriniais laikais, norinčius sužinoti daugiau. Nuo vasario iki balandžio dvylika pranešėjų per šešis vakarus supažindins su naujausiais archeologiniais tyrinėjimais ir atradimais Lietuvoje“, – pristatydamas naujojo sezono skaitymų vakarus sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Gediminas Petrauskas.
Pirmajame skaitymų vakare, vasario 21 d. (trečiadienį), bus kalbama apie seniausius medžiagų perdirbimo atvejus ir išskirtinius naujųjų laikų dirbinius. Humanitarinių mokslų daktarė Agnė Čivilytė klausytojus supažindins su medžiagų perdirbimo archeologija, pristatys tūkstantmečius menančius perdirbimo būdus ir priežastis. Pranešėja papasakos apie tai, kaip medžiagų perdirbimas, šiandien neatsiejamas nuo dėmesio aplinkai ir ekologijai, praeityje turėjo daugelį reikšmių: ekonominių, kultūrinių ir net psichologinių.
Archeologė Skaistė Ardavičiūtė-Ramanauskienė pranešime „Šaukštai su apaštalų figūromis“ pristatys Lietuvoje retą, tačiau itin puošnų naujųjų laikų stalo įrankių tipą. Autorė apžvelgs šaukštų su apaštalų figūromis radimo aplinkybes, konkretaus apaštalo pasirinkimo reikšmę šaukšto šeimininkui, kels klausimą apie tokių šaukštų sąsajas su kūdikių krikštynomis.
Penkioliktus metus rengiami Marijos Gimbutienės skaitymai šiemet prasidės vasario 21 d. ir baigsis balandžio 11 d. Renginiai vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos ekspozicijoje, Arsenalo g. 3. Įėjimas – nemokamas.
Lietuvos nacionalinis muziejus, siekdamas supažindinti visuomenę su 1863–1864 metų sukilimu ir jo dalyviais, kviečia į ketvirtadienio kultūros istorijos vakarus, kurių metu istorikai, archeologai, menotyrininkai, antropologai į tą patį istorinį įvykį pažvelgs iš skirtingų žiūros taškų.
Per vienuolika Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyksiančių ketvirtadienio vakarų – nuo lapkričio 30 d. iki balandžio 5 d. – supažindinsime Jus su naujausiais carinės tvirtovės ant Gedimino kalno tyrinėjimais, su dramatiškais įvykiais Lukiškių aikštėje bei sukilimo vadų – Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko – asmenybėmis. Istorikai, gilinęsi į archyvinę medžiagą, aptars, ką byloja sukilėlių tardymo dokumentai ir kaip juos vertinti, kaip pilietinis visuomenės pasipriešinimas atsispindi Lietuvos dailininkų paveiksluose.
„Grįžtame prie ištakų, kurias buvome pamiršę Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atvėrus duris į pasaulį, – šiandien sveikindama tarptautinės mokslinės konferencijos „Tautinis kostiumas šiandien“ dalyvius sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Ji pasidžiaugė, kad Lietuvos nacionalinis muziejus vienintelis Lietuvoje turi tautinio kostiumo ekspoziciją. Priminta, kad renginio išvakarėse Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje atidaryta nacionalinio atgimimo istorijai svarbi zanavykų tradicinės aprangos ekspozicija.
B. Kulnytė atkreipė dėmesį, kad tautinis kostiumas yra labai svarbus tautinei savimonei. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės nuomone, šiandien tautinis kostiumas nebevilkimas kaip XIX amžiuje, jo modernumo nereikėtų derinti su kiču.
Šiandien Lietuvos nacionaliniame muziejuje prasidėjusi tarptautinė konferencija skirta tautinio kostiumo gamybos, įsigijimo, susijusių amatų išsaugojimo klausimams aptarti ir Tautinio kostiumo metams paminėti.
Lietuvos nacionalinis muziejus tęsia ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą. Lapkričio 24 d. 17 val. muziejaus parodų salėje, antrame aukšte, Arsenalo g. 1, vyks menotyrininko dr. Mindaugo Paknio paskaita „Vilniaus miestiečių prievolė priimti svečius XVI–XVII a.“.
Lapkričio 16 d. 16 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks knygos „Pinigai Lietuvoje“ pristatymas.
Renginyje dalyvaus knygos autoriai Dalia Grimalauskaitė, Eduardas Remecas, recenzentai dr. Gintautas Zabiela, dr. Linas Kvizikevičius, Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjas Vidmantas Laurinavičius, numizmatas Zenonas Duksa.
Lapkričio 16 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1) įvyks Etninės kultūros vakaras „Į tautos tapatybę Motiejaus Valančiaus pramintu taku“.
Vakaras skirtas didžiojo liaudies švietėjo 215-ųjų gimimo metinėms paminėti. Apie Motiejaus Valančiaus nuopelnus lietuvių kultūrai kalbės prof. Libertas Klimka. Dr. Elvyda Lazauskaitė primins rašytinio palikimo svarbą liaudies menui pažinti ir supažindins su advokato dr. Jauniaus Gumbio surinktų dailės kūrinių paroda „Surinkta ir išsaugota“.
Lietuvos nacionalinis muziejus tęsia ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą. Lapkričio 10 d. 17 val. muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, vyks Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus paskaita „Nepagražintas senasis Vilnius: mitologija ir istoriniai faktai“.
Senąjį Vilnių dažniausiai suvokiame kaip legendinį lietuvišką miestą, ikikrikščioniškais laikais valdytą kunigaikščių lietuviškais vardais ir apsuptą kaimelių lietuviškais pavadinimais. Vėlesnis Vilnius įsivaizduojamas kaip margaspalvis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didmiestis, kuriame gyvenantys įvairių tautybių ir konfesijų miestiečiai taip puikiai sutarė, kad XVI a. Vilnius šiandien vadinamas net Europos tolerancijos sostine. Sakoma, kad visos kultūros čia klestėjo iki pat XVIII a. pabaigos, tad lenkai miestą vadino „Mūsų Vilniumi“, o žydai – „Šiaurės Jeruzale“ arba „Lietuvos Jeruzale“.
Birželio 9 d. Naujajame arsenale atidaroma paroda „Mes be Tėvynės“. Paroda skiriama skaudžiai masinių trėmimų pradžiai prisiminti. Joje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, laiškai, tremtinių ir politinių kalinių pasigaminti buities daiktai, rankdarbiai – autentiški kasdienio tremtinių gyvenimo, jų pastangų oriai išgyventi, išsaugoti tautinę tapatybę, išlaikyti tėvų įdiegtą tikėjimą liudininkai. Dauguma daiktinių eksponatų yra Lietuvos nacionalinio muziejaus nuosavybė, pavieniai pasiskolinti iš privačių asmenų. Ikonografinė ir dokumentinė parodos dalis papildyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Tauragės krašto muziejaus ir privačių asmenų medžiaga. Parodą galima aplankyti iki rugsėjo 4 dienos.
Politinės represijos, kurias patyrė 1940-ųjų birželį Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos gyventojai, tebėra skaudi, užmarščiai nepasiduodanti tema. Iškart po okupacijos prasidėję areštai, tardymai, kratos ilgainiui tapo gyvenimo kasdienybe, tačiau 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjusi trėmimo akcija, kai iš namų ir Tėvynės imtos vežti žemdirbių, mokytojų, tarnautojų šeimos, buvo didžiausias sukrėtimas, ištikęs tautą po nepriklausomybės praradimo. Niekas nesitikėjo tokio masinio ir brutalaus susidorojimo su niekuo nenusikaltusiais taikiais gyventojais. Juoda diena birželio 14-ąją pavadino amžininkai, Juoduoju birželiu tos dramatiškos tremties dienos Lietuvoje vadinamos iki šiol.




Gegužės 5 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, atidaroma paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė atmintis Napoleono Ordos architektūriniuose peizažuose“. Parodą galima aplankyti iki liepos 17 dienos.
Napoleonas Orda (1807–1883), dailininkas ir kompozitorius, gyveno ir kūrė XIX amžiuje, kuomet po 1795 m. įvykdyto Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Lietuva jau buvo tapusi Rusijos imperijos sudėtine dalimi, išbraukta iš pasaulio žemėlapio ir pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu. Būdamas senos Ordų giminės, žinomos politiniame ir visuomeniniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime, palikuonis, jis niekada neužmiršo garbingos savojo krašto praeities.



