Autorius: LNM inf.

LNM inf.

„Įtampos tikrai buvo. Dirbome ir kai lijo, ir kai snigo, ir kai gruntas čiuožė. Dirbom tikrai ekstremaliomis sąlygomis. Kartais tyrimus tekdavo stabdyti dėl saugos reikalavimų“, – pasakoja archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje skaitysianti paskaitą apie Gedimino kalno šlaituose vykdytus archeologinius tyrimus.

Kol viena archeologų grupė kasinėjo Gedimino kalno aikštelę, kurioje buvo rasti 1863 metų sukilimo dalyvių palaikai, kita tyrinėjo kalno šlaitus. Tyrimai užtruko daugiau nei metus ir nebuvo lengvi, prisipažįsta archeologė D. Baltramiejūnaitė.

„Gedimino kalno šlaitai labai statūs. Bendravome su laipiotojais, jie pamokė, kaip tinkamai ir saugiai naudotis virvėmis. Kiekvienas archeologinis objektas turi savitą tyrimų specifiką, o ši tikrai buvo išskirtinė. Pavyzdžiui, gyvenvietę ar kapinyną tyrinėtume visai kitaip. O čia – nestabilūs šlaitai, kuriuose gali susidaryti nuošliaužos. Įtampos tikrai buvo“, – įspūdžiais dalijosi archeologė.

Tyrimus vykdė dviem etapais
Gedimino kalnas yra kultūros paveldo objektas, todėl vykdant darbus, kurių metu yra kasama žemė, turi dalyvauti ir archeologai.

„Tyrimų eigą diktavo nuošliaužos. Susidarius naujai nuošliaužai ar jai jau nuslinkus, turėdavome būti toje vietoje dar prieš pasirodant darbininkams arba kartu su jais. Juk iš tikrųjų nežinome, kas glūdi po žeme. Paviršiuje atrodo, kad nieko nėra išlikę, bet gal ten slypi kultūrinių sluoksnių likučiai, mūrai ar kiti archeologijai vertingi objektai, radiniai. Juk ne visi Vilniaus miesto planai, ne visi rašytiniai šaltiniai rodo, kas skirtingais amžiais galėjo būti ant Gedimino kalno. Archeologams buvo privalu prižiūrėti, kad nebūtų pažeista kas nors vertingo“, – pasakoja D. Baltramiejūnaitė.

Archeologiniai tyrimai Gedimino kalno aikštelėje vyko dviem etapais: vieni buvo vykdomi šlaituose, o kiti – specialioje grunto saugojimo aikštelėje, į kurią vežė nuošliaužų gruntą. „Aikštelėje gruntą sijojome, tikrinome metalo ieškikliu. Pirminiais duomenimis, pertikrinome apie 6 tūkst. kubinių metrų grunto“, – skaičius pateikia archeologė.

Radinių įvairovė
Po metus trukusių tyrimų dabar D. Baltramiejūnaitė gali pasakyti, kad ne visi kalno šlaitai buvo turtingi radinių. Kai kurie šlaitai pažeisti laiko ir nepalankių gamtos sąlygų, kiti – nuošliaužų.
„Tyrinėdami pastebėjome, kad kai kurie šlaitai stipriai pažeisti nuolatinės erozijos, – toks yra pietrytinis šlaitas, geologiniai paviršiai čia – visai negiliai, pietiniame šlaite esančioje įgriuvoje greičiausiai susikaupę pietinio bokšto griuvenų sluoksniai. Daugiausia radinių pateikė šiaurės vakarų šlaitas, ten aptikome ilgos Gedimino kalno istorijos pėdsakų. Apskritai visi archeologiniai radiniai labai pasiskirstę laike ir datuojami nuo V iki XX amžiaus“, – pasakojo archeologė.

Tarp ankstyviausių radinių – klajoklių genčių strėlių trisparniai antgaliai; archeologams pavyko rasti ir viduramžius bei kovas su kryžiuočiais menančių radinių: lanko ir arbaleto strėlių antgalių, sviedinių. Bene didžiausią visų radinių dalį sudaro gilzės, šoviniai, šovinių degikliai, kulkos. Kaip unikalų radinį archeologė įvardija XIII amžiaus pradžia datuojamą centrinėje Prancūzijoje buvusiose Limožo dirbtuvėse pagamintą relikvijoriaus apkalą.

Šlaituose rado ir mūrų fragmentų, ir žmonių kapaviečių
„Šlaituose radome ir skirtingo laikotarpio žmonių palaidojimų. Pagrindinė rastų kapų dalis siejama su XVII amžiaus viduriu, kuomet vyko karai su Maskva. Antropologai nustatė, kad tai 20–40 metų vyrai. Iš tų kapų, kurie išliko nepažeisti, matyti, kad žmonės palaidoti tvarkingai, tačiau be įkapių. Tik prie kelių iš jų rastos karstų vinys. Prie vieno rasta moneta. Vis dėlto prie palaikų aptikti radiniai nebūtinai su jais susiję, dėl nuošliaužų kai kas galėjo ir susimaišyti. Radome ir vieną vaiko kapą, greičiausiai jis buvo laidotas sėdom. Dar neišsiaiškinome, kokiam laikotarpiui priskirti šiuos palaikus“, – įsimintiniausius atradimus apibūdino archeologė.

D. Baltramiejūnaitė išskiria ir kitą radinių grupę – mūrų liekanas. Vieni iš jų – pietrytiniame šlaite – galėtų būti Algirdo laikų (XIV amžius), o kiti – šiauriniame šlaite – Vytauto laikų (XV amžius).
Archeologės teigimu, Gedimino kalno raida yra labai ilga ir sudėtinga, apima laikotarpius tarp I tūkstantmečio prieš Kristų iki pat šių dienų, ir turimi šaltiniai dar neatskleidžia visų istorinių periodų. Pavyzdžiui, negalima tvirtai teigti, kad kalnas buvo naudojamas VIII–XII amžiuje, taip pat nėra galutinai aišku, kada statyti ir kaip atrodė pirmieji kalno mūrai. Tyrinėti dar tikrai yra ką.
Ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras – „Gedimino kalno šlaitų archeologiniai tyrimai“ – įvyks sausio 17 d., ketvirtadienį, 17 val. 30 min. Lietuvos nacionalinio muziejaus, Arsenalo g. 3, salėje. Bilieto kaina 0,60 euro.

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

Kontaktinė informacija:
Arminas Šileikis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas
+370-673-04145
[email protected]

LNM inf.

Ketvirtadienį, gruodžio 20 d., Lietuvos nacionaliniame muziejuje architektūrologė Jūratė Markevičienė skaitys paskaitą apie Misionierių vienuolyną ant Išganytojo kalvos Vilniuje. Architektūrologė pristatys unikalaus ansamblio istoriją, misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) veiklą ir likimą.

Anot J. Markevičienės, Misionierių pastatų ansamblio kompozicija iki šiol priminė skrendantį paukštį: centrinėje ašyje išlaki dominantė bažnyčia bei už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaukščiai fligeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje baroko bokštais.

Tačiau šiandien šis unikalusis ansamblis panėšėja į paukštį nukirstu sparnu – vienoje pusėje, sodų vietoje, statomi penki daugiabučiai keliaaukščiai gyvenamieji namai.

Paskaitoje bus kalbama apie šio barokinio ansamblio meninę vertę Vilniaus istoriniam kraštovaizdžiui. Taip pat klausytojai susipažins su nepagrįstai nutylima arba klaidingai aiškinama misionierių ir šaričių istorija Vilniuje.

Menkai nušviesta misionierių ir šaričių veikla
Misionierių ansamblis neatsiejamas nuo jį kūrusios misionierių vienuolijos, ypač nusipelniusios Vilniaus menui, dvasiškumui ir kultūrai. Misionieriai garsėjo švietimu, jų vienuolyne veikė kunigų seminarija ir viena didžiausių bibliotekų iš visų Vilniaus vienuolynų.

Tačiau svarbiausia misionierių veiklos sritis buvo steigti ir valdyti ligonines, kuriomis rūpinosi moteriškoji Šv. Vincento kongregacija – šaritės, garsėjusios savo slauga. Vilniuje jos turėjo ketverius namus-ligonines, tarp jų: Savičiaus, Vaikelio Jėzaus prie misionierių vienuolyno, Šv. Jokūbo ir Pilypo buvusiame dominikonų vienuolyne.

Bendra misionierių ir šaričių vieningos tarnystės paskirtis – rūpintis vargstančiais, priglobti ir šviesti. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, ištisus miestelius, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems.

Ši misionierių ir šaričių bendrystė, labdaringa ir švietėjiška veikla, gyvenimo tradicijos Vilniuje, pasak J. Markevičienės, menkai nušviestos.

Kaip susiklostė šaričių likimas po 1831–1832 m. ir 1863–1864 m. sukilimų? Kas nutiko su misionieriais? Kokios negandos užklupo sovietmečiu? Paskaitoje architektūrologė J. Markevičienė kalbės apie unikalios istorinės atminties saugojimą, apie tikruosius istorinius faktus ir apie tai, kaip svarbu, saugant paveldą, nemanipuliuoti istorija ir remtis išsamiais moksliniais tyrimais, kurie vieninteliai gali atskleisti mums tikrąsias Vilniaus gyvenimo istorijas.

Ketvirtasis ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras „Misionierių vienuolynas ant Išganytojo kalvos: ansamblio istorija ir likimas“ įvyks gruodžio 20 d, ketvirtadienį, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, pradžia 17 val. 30 min. Bilieto kaina 0,60 euro.

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

Kontaktinė informacija:
Arminas Šileikis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas
+370-673-04145
[email protected]

LNM inf.

Gruodžio 13 d., ketvirtadienį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje Kultūros istorijos vakaruose architektė Violeta Bruzgelevičiūtė skaitys paskaitą „Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios istorijos vingiais“. O apie tai, kas pastaruoju metu vyksta šioje teritorijoje plačiau papasakos visuomenininkė Rasa Kalinauskaitė.

Kultūros paveldo centro Urbanizuotų vietovių poskyrio vedėja architektė V. Bruzgelevičiūtė pateiks trumpą Lukiškių priemiesčio istorijos apžvalgą nuo XVI a. iki XIX a. pradžios, aptars viešos Šv. Jokūbo ligoninės įsteigimą ir raidą, atskleis ligoninės ir dominikonų vienuolyno sąsajas nuo XVIII a. iki XXI a. pradžios. Architektė kalbės apie ligoninės svarbą gyventojams, medicinos mokslui, pristatys žymiausius gydytojus, dirbusius Šv. Jokūbo ligoninėje.

Antroje vakaro dalyje pasisakys Lietuvos Respublikos Seimo nario Naglio Puteikio padėjėja-sekretorė ir asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė Rasa Kalinauskaitė, kuriai verslininkai buvo iškėlę 50 000 eurų ieškinį dėl kritiškos nuomonės apie dabartinę paveldo apsaugos sistemą ir projektą, planuotą įgyvendinti prie Lukiškių dominikonų ansamblio su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, bet vėliau patys to ieškinio atsisakė.

R. Kalinauskaitė pasidalins mintimis apie tai, kokius klausimus kelia ši istorija. Ko iš jos galime pasimokyti? Ką ji sako apie mus visus – visuomenininkus, verslininkus, atsakingus valstybės ir savivaldos institucijų tarnautojus? Kodėl Vilnių tenka ginti nuo savęs pačių? Kokios yra urbanistinio karo priežastys? Ką daryti, kad išsaugotume miesto unikalumą? Ar tai įmanoma, jei kalbėsimės tik su bendraminčiais? Kokios sąlygos būtinos, kad miesto ateitį kurtų skirtingai mąstančių žmonių pokalbis, o ne iš jėgos pozicijų nulemtų valdžia ir pinigai? Ko norėtume palinkėti Lukiškių dominikonų ansambliui jo 400 metų sukakčiai – kurios nemažai iš mūsų dar galime sulaukti, jei skaičiuotume nuo 1642 m., kai Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius skyrė lėšų bažnyčios ir vienuolyno statybai Lukiškių kapinėse?

Trečiasis naujojo sezono ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras – „Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios istorijos vingiais“– įvyks lapkričio 29 d., ketvirtadienį, 17 val. 30 min. Lietuvos nacionalinio muziejaus, Arsenalo g. 3, salėje. Bilieto kaina 0,60 euro.

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

Kontaktinė informacija:
Arminas Šileikis
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viešųjų ryšių specialistas
+370-673-04145
[email protected]

LNM inf.

Lapkričio 29 d., ketvirtadienį, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia į antrąjį Ketvirtadienio kultūros istorijos vakarą. Šis vakaras bus skirtas dvarelio Žygimantų g. 12 ir jo aplinkos archeologiniams ir urbanistiniams tyrimams pristatyti. Pranešėjai archeologas Robertas Žukovskis ir architektūrologė, Vilniaus urbanistinės raidos tyrinėtoja Jūratė Markevičienė.

Archeologas Robertas Žukovskis pristatys dvarelio Žygimantų g. 12A detaliuosius archeologinius tyrimus. Tyrimų metu buvo atkastos trijų, 2017 m. nugriautų pastatų, pamatinės dalys, iškuopti griuvenomis ir buitinėmis šiukšlėmis užversti rūsiai. Pastatų pamatai datuotini XIX a. II puse–XX a. pradžia. Sklypo teritorijoje aptikti XVII–XIX a. archeologiniai radiniai: buitinės keramikos, plokštinių koklių, metalinių dirbinių fragmentai, monetos.

Šiaurinėje sklypo dalyje atkasti akmenų grindinio fragmentai. Virš jų rasti XVII–XIX a. radiniai. Tikėtina, jog iš smulkių akmenų suplūktas grindinys yra rytų-vakarų kryptimi, nuo Žemutinės pilies Žaliojo tilto link XVII a. ar XVIII a. nutiesto kelio liekanos.

Pranešėjas sudarys galimybę apžiūrėti ir pačiupinėti keramikos ir koklių radinius.

Architektūrologė Jūratė Markevičienė ketvirtadienio vakarą kalbės apie teritorijos, anksčiau vadintos Puškarnia, raidą, kaitą ir vertę.

Pasak architektūrologės J. Markevičienės, Puškarnios teritorijoje iki šiol matyti skirtingos urbanistinės sandaros tradicijos: dideli gynybinio ir reprezentacinio pobūdžio kompleksai, nedidelės užmiesčio rezidencijos, Vilniaus senųjų gatvių, XIX a. pab. – XX a. pirmųjų dešimtmečių daugiabučiai nuomojami namai ir kiti istorizmo laikotarpio bei kiek vėlesni statiniai; Sovietinio laikotarpio statiniai.

Kviečiame į susitikimą ir prašome pasidalinti šią informacija su visais, kam ji gali būti aktuali.

LNM inf.

„Vilniaus Didžioji sinagoga nebuvo tik vienas pastatas. Tai – visas kompleksas, kurį sudarė Didžioji sinagoga, kelios mažesnės sinagogos, pirčių pastatas, biblioteka, net mažas kalėjimas“, – teigia archeologas Justinas Račas, ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatysiantis naujausius atradimus, užfiksuotus tiriant teritoriją, kur stovėjo Vilniaus Didžioji sinagoga.

Ypatingos reikšmės statinys

Šią vasarą J. Račui, dirbant kartu su tarptautine archeologų komanda, buvusioje Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje pavyko aptikti nemažai radinių: „Karo metais sinagoga buvo sudeginta vokiečių, po to keturiolikai metų ji buvo palikta likimo valiai. Dar vėliau, visi aplinkiniai pastatai buvo sulyginti su žeme ir galiausiai jos vietoje buvo pastatytas vaikų darželis. Ankstesnių archeologinių tyrimų metu buvo tyrinėta erdvė, esanti po žeme šalia darželio pastato. O šią vasarą atlikome archeologinius tyrimus po pačiu vaikų darželiu. Apsidžiaugėme aptikę išlikusius bimos (centrinės pakylos nuo kurios skaitoma Tora) fragmentus ir sinagogos grindis. Taip pat radome grindinio tarp sinagogos ir pirčių komplekso dalį. Per beveik mėnesį trukusius archeologinius tyrinėjimus baigėme tirti pirčių komplekse esančią mikvą (baseiną, skirtą ritualiniam apsiplovimui)“, – pasakoja archeologas J. Račas.

J. Račo teigimu, Vilniaus Didžioji sinagoga žydų gyvenime buvo išskirtinė visą jos gyvavimo laiką, tai buvo edukacijos, švietimo centras, tikinčių žmonių susibūrimo vieta.

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Didžioji sinagoga dydžiu ir puošnumu pranoko visus Abiejų Tautų respublikoje pastatytus žydų maldos namus. Minima, ir tai, kad į sinagogą galėjo tilpti nuo 3 iki 5 tūkst. žmonių, tačiau J. Račas po atliktų archeologinių tyrimų atskleidžia kitus skaičius: „Didžioji sinagoga buvo vienaukštė, joje buvo bendra didžiulė erdvė, tačiau iš išorės ji atrodė tarsi trijų ar keturių aukštų pastatas, galėjęs sutalpinti nuo 500 iki 600 žmonių. Į šią sinagogą iš skirtingų šalių traukė daugybė tikinčiųjų, visi joje jautėsi saugūs ir laukiami, nepaisant socialinio statuso“, – detales atskleidė archeologas.

Vilniaus Didžioji sinagoga ir jos teritorija per pastaruosius metus kasinėta keletą kartų: 2011, 2015–2017 m. ir 2018-ųjų vasara. Naujausius archeologinių tyrimų duomenis lapkričio 15 d. archeologas J. Račas pristatys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Paskaitose - didžiausio visuomenės dėmesio sulaukę Vilniaus senamiesčio objektai
Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia į naująjį ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų sezoną. Naujojo paskaitų ciklo tema – „Vilniaus praeities aktualijos: naujausi tyrimai ir problemos“.
Ketvirtadienio kultūros istorijos vakarai šį sezoną išskirti į dvi kryptis. Pirmoji kryptis – Vilniaus tyrimų aktualijos. Pranešėjai kalbės apie sostinėje esančius objektus, dėl kurių šiuo metu verda didžiausios aistros ir vyksta įvairūs teisminiai ginčai. Tai Misionierių bažnyčia ant Išganytojo kalvos ir šioje teritorijoje vykdomi statybos darbai, ligoninė prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, dvarelis Žygimantų g. 12.

Kita kultūros istorijos vakarų paskaitų dalis skirta tebevykstantiems Vilniaus Aukštutinės pilies tyrimams. Klausytojai turės galimybę išgirsti skirtingų specialistų – archeologų ir geologų – vertinimus, sužinoti apie Gedimino kalno gelmėse slypinčias paslaptis. Birutė Rūta Vitkauskienė pristatys iki šiol netyrinėtą prof. Mariano Moreliovskio rankraštį apie Aukštutinę pilį.
Ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą sudarys dešimt paskaitų, kurios prasidės lapkričio 15 dieną ir truks iki kovo 14 dienos. Renginiai vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3), paskaitų pradžia 17 val. 30 min. Bilieto kaina – 0,60 euro.

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

LNM inf.

„Senosios knygos išskirtinės ir išore, ir turiniu, paliečiančiu beveik visas gyvenimo sritis. Jose galime rasti ne tik istorinę, religinę, teisinę, bet ir geografinę Lietuvą. Kolekcijos knygos – tai religinės ir pasaulietinės tematikos meno kūriniai, kurie leidžia simboliškai, iš naujo, specifiškai ir intelektualiai atrasti Lietuvos istoriją“, – pasakoja teisės mokslų daktaras Jaunius Gumbis, į Lietuvą sugrąžinęs vertingus leidinius ir juos pristatantis Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje.
Išlikusios knygos – pagrindas didžiuotis savo valstybe

J. Gumbio teigimu, senos ir retos knygos per karus ir okupacijas buvo išgrobstytos, tad beveik 90 procentų visų kolekcijos knygų, – kurių dalį išvys parodos lankytojai, – įsigyta užsienyje. „Lietuviškų ar su Lietuva susijusių knygų yra visur – Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose. Pavyzdžiui, knygos, kuriose yra Sapiegų šeimos ar Platelių dvaro ekslibrisas, Vilniaus universiteto spaudas. Jaučiu pareigą tokias knygas sugrąžinti. Žmonės turi matyti, kad šie leidiniai egzistuoja, istorikams turi būti suteikta galimybė šias knygas skaityti ir tyrinėti. Tik išnagrinėję visus šaltinius turėsime išsamią Lietuvos istoriją, kuria galėtume vertai didžiuotis.“

Didžioji parodos „Advokato J. Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis“ dalis – žymių Lietuvos autorių veikalai, parengti ir išspausdinti Lietuvos ar kituose Europos miestuose. Taip pat eksponuojami užsienio autorių veikalai, kuriuose yra istorinių duomenų apie Lietuvą. Chronologinės parodos ribos – nuo XV a. pabaigos, ankstyvojo spaudos periodo, iki 1904 metų, kai buvo panaikintas Rusijos valdžios įvestas lietuviškos spaudos draudimas.

Anot J. Gumbio, parodoje eksponuojami leidiniai leidžia pažvelgti į šalies istoriją ne tik iš šiandienos taško, bet ir iš praeities – to laiko – perspektyvos. Kiekviena parodoje pristatoma knyga – unikali informacijos apie savo epochą saugotoja ir skleidėja. „Knygose atspindėta Lietuvos istorija mums sukuria tikrą, neišgalvotą, faktinį pagrindą didžiuotis savo valstybe. Mes turime išties puikių lietuvių, kurie kūrė karo meną, fortus, rašė pasaulinio lygio poemas, teisinius veikalus. Pavyzdžiui, europinio masto asmenybė – Lietuvos bajoras Kazimieras Semenavičius, kurio veikalas apie didįjį artilerijos meną dar kelis šimtus metų buvo pagrindinis artilerijos mokslo pirminis šaltinis, pranokęs visus to meto tokio pobūdžio leidinius. Pats autorius raketų aprašymuose neturėjo lygių beveik iki pat XIX amžiaus. Žvelgiant į kolekcijos senųjų knygų įvairovę, galima drąsiai teigti, kad Lietuvos istorijoje knygos vaidmuo kuriant visuomenę ir išsaugant tautinį tapatumą yra neabejotinai fundamentalus.“

Parodoje – vertingiausios ir rečiausios knygos
Parodos lankytojai galės išvysti vieną pirmųjų spausdintų Lietuvos istorijos šaltinių – Hartmano Šedelio „Kronikų knygą“, vokiečių kalba išleistą 1496 metais. Taip pat bus pristatyti minėto Kazimiero Semenavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ leidimai net keturiomis kalbomis. Parodoje ir vieno žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Lietuvos ir Europos baroko epochos poetų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos rinkinys „Keturios lyrikos knygos“. Svarbiausia iš eksponuojamų senųjų knygų lietuvių kalba – žymaus lietuvių raštijos kūrėjo, Karaliaučiaus klebono Jono Bretkūno pamokslų rinkinys „Postilė“.

J. Gumbio teigimu, konkurencija tarp knygų kolekcininkų šiuo metu milžiniška. Mūsų kaimynės – Baltarusija, Rusija, Ukraina ir Lenkija – tokiu būdu kovoja, kam atiteks svarbiausias istorinis vaidmuo. „Pasigendu mūsų kovojimo už Lietuvos istoriją. Mes kaunamės už Lietuvą, bet Lietuvos istorijos, iki 1918 metų, neginame. Jei nuvažiuotumėte į Baltarusiją, ten apie didikus Radvilas jie kalba kaip apie jų – ir niekieno kito. Todėl istorinis, vienas iš kelių pasaulyje išlikusių egzempliorių, portretų albumas „Kunigaikščių Radvilų šeimos atvaizdai“ yra tarsi vienas iš parodos akcentų, bylojantis, kad ir mes turime saugoti Lietuvos istoriją. Nacionalinės pareigos idėja skatina mus į savo valstybės istoriją žiūrėti su pagarba, pasididžiavimu ir jautrumu.“

„Greičiausiai žmogus, atėjęs į parodą ir už stiklo pamatęs seną knygą, kurios negalės pavartyti, daug nesužinos, bet svarbiausia, kad jis pajustų, jog gali didžiuotis valstybe, kurioje gyvena. Kad turistai, užėję pažiūrėti parodos, suprastų, jog jų lankoma šalis – Lietuva – turi turtingą, plačią, spalvingą istoriją. Ir šios šalies žmonės turi kuo didžiuotis“, – sako senų ir itin retų leidinių globėjas J. Gumbis.

Parodos metu ir edukaciniai užsiėmimai
Parodos „Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis“ metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje bus rengiamos edukacinės ekskursijos: vienos skirtos šeimoms, kitos – moksleiviams ir mokytojams.

„Parodos laikotarpiu ketvirtų–penktų klasių moksleivius kviečiame dalyvauti edukaciniame užsiėmime „Knygos istorija“. Vaikai galės patys pasigaminti knygą, sužinoti jos atsiradimo istoriją, pamatyti pačias vertingiausias knygas“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Ekskursijų ir edukacijos skyriaus vedėja Birutė Kazlauskienė.

Spalio 6 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyksiančiame edukaciniame užsiėmime laukiami 7–12 metų vaikai ir jų tėveliai.

„Kartu su knygrišiu Rimu Supranavičiumi vaikai kurs rankų darbo knygą. Odinį knygos viršelį ornamentuosime Renesanso laikotarpio spaudais. Į šią ekskursiją prašome registruotis iš anksto, nes vietų skaičius ribotas“, – kviečia muziejininkė B. Kazlauskienė.
Paroda „Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyks nuo rugsėjo 13 iki spalio 21 dienos. Parodos laikotarpiu Lietuvos nacionalinis muziejus pristatys ir to paties pavadinimo albumą, supažindinantį su J. Gumbio senųjų knygų kolekcija.

LNM inf.

Lietuvos nacionalinis muziejus pristato Lietuvos dainų šventei „Vardan tos...“ ir kartu Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui skirtą lietuvių tradicinių muzikos instrumentų parodą, kurioje bus galima pamatyti visus dainų šventėje skambančius muzikos instrumentus ir susipažinti su jų raida bei paplitimu įvairiose Lietuvos vietose.

„Tikimės, kad tokiu būdu gaivindami ir saugodami instrumentinio muzikavimo tradiciją, paskatinsime meistrus daryti senuosius instrumentus, o folkloro ansamblius, tradicinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėjus – jais groti. Juk lietuvių tradiciniais muzikos instrumentais atliekama muzika yra įvairiapusė ir vertinga tautos kultūros paveldo dalis“, – pasakoja parodos kuratorė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresn. muziejininkė Lina Bukauskienė.

Parodos rengėjai žada, kad įkvėpimo šioje parodoje tikrai netrūks, nes eksponuojant lietuvių tradicinius muzikos instrumentus bus stengiamasi atskleisti ir jų gamybos bei gyvavimo tradicijas.
 „Atrinkome eksponatus, liudijančius šios tradicijos gyvybingumą ir paplitimą įvairiose terpėse. Parodos lankytojai galės išvysti tiek vaikų ir piemenų pačių pasidarytus paprasčiausius, tiek įgudusių meistrų dirbtuvėse arba gamyklose padarytus sudėtingus pučiamuosius, styginius, mušamuosius, saviskambius ir dumplinius liaudies muzikos instrumentus“, – sako parodos kuratorė.
Paprašyta papasakoti apie muzikos instrumentų vietą valstiečių kasdienybėje parodos kuratorė pripažįsta, kad dabar tradiciniais lietuvių muzikos instrumentais laikomų instrumentų pirminė paskirtis dažnai nebuvo išskirtinai muzikinė.

„Įdomu pažymėti tai, kad pučiamieji instrumentai, pvz. mediniai ir rago trimitai, ožragiai, dūdmaišiai, lamzdeliai, švilpos, birbynės, švilpynės, molinukai, viliokliai, ubikai, iš pradžių naudoti ganant gyvulius, medžiojant ar atliekant šventines apeigas ir tik vėliau tapo muzikos instrumentais. Tas pats galioja ir mušamiesiems, ypač saviskambiams muzikos instrumentams. Džingulis, kleketas, terkšlės, skrabalai, žvanguliai buvo žinios, kvietimo į sueigas perdavimo priemonė, advento, Užgavėnių, Velykų, vestuvių, piemenų apeigų atributai ir ganymo įrankiai“, – pasakoja muziejininkė.
XIX a. pab. – XX a. pr. lietuviai jau naudojo ne tik savus, bet ir perimtus iš svetur instrumentus. Taip tradicinius instrumentus ėmė keisti armonikos, variniai pučiamieji, klarnetai, o Lietuvoje paplito mandolina, gitara, balalaika, vienaeilė ir dvieilė bei Peterburgo armonikos, lūpinė armonikėlė, koncertina, bandonija.

„Po Antrojo pasaulinio karo vakaronės, šventės, pasilinksminimai jau buvo neįsivaizduojami be rusiškos dvieilės diatoninės armonikos, kurios į antrą planą nustūmė senesnius muzikos instrumentus“, – trumpą muzikos instrumentų raidos apžvalgą užbaigia muziejininkė Bukauskienė.

Atminties institucijos saugo gausų muzikos instrumentų palikimą

Muziejininkai žada, kad apsilankę parodoje lankytojai turės neeilinę galimybę pažinti Lietuvos nacionalinio muziejaus muzikos instrumentų rinkinį, kuriame saugomi išskirtiniai autentiški eksponatai.

„Seniausi jų yra perimti iš Stepono Batoro universiteto Etnografijos muziejaus, Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų. Rinkinį papildė kraštotyrininkų būrelių, bažnyčių, pavienių asmenų dovanos. Dalis instrumentų gauta nuosekliai dirbant muziejinį darbą – rengiant ekspedicijas, parodas, lankant muges“, – Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė.
Norint atspindėti visą tradicinių muzikos instrumentų įvairovę, buvo kreiptasi pagalbos ir į kitus muziejus, įstaigas, privačius asmenis. Parodą taip pat papildo istorinės nuotraukos.

„To padaryti nebūtų pavykę be daugybės žmonių supratingumo ir nuoširdžios pagalbos. Rengiant parodą eksponatais ir nuotraukomis padėjo kolegos muziejininkai ir muzikologai iš Biržų Sėlos, Kauno miesto, Kupiškio etnografijos, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Panevėžio kraštotyros, Raseinių krašto istorijos, Vytauto Didžiojo karo, Žemaičių Alkos muziejų, Kintų Vydūno kultūros centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos nacionalinio kultūros centro; prisidėjo muzikantai, meistrai ir fotografai – Gintaras Andrijauskas, Albertas Bartašius, Jonas Bugailiškis, Arūnas Lunys, Alfredas Mickus, Gražvydas Paliulis, Birutė Panumienė, Antanas Sutkus, Egidijus Virbašius“, – dėkinga parodos kuratorė L. Bukauskienė.

Paroda „Lietuvių tradiciniai muzikos instrumentai“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilniuje) veiks nuo birželio 28 iki rugpjūčio 26 d.

Parodos kuratorė – Lina Bukauskienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresn. muziejininkė, el. p.: [email protected], tel.: 8 5 231 4660

LNM inf.

Balandžio 12 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta retrospektyvinė skulptoriaus Algirdo Boso mažosios plastikos ir medalių paroda. Ekspozicija pristatoma kaip vienas iš muziejaus inicijuotų tęstinės serijos „Istorija ir dailininkas“ renginių, kuriame akcentuojamas modernių menininkų santykis su istorinio naratyvo siužetais ir jų interpretacijomis.

Algirdas Bosas – jau beveik penkis dešimtmečius kuriantis Lietuvos menininkas. Jo moderni meninė raiška, atsispindinti tiek abstrakčiose kompozicijose, tiek monumentaliuose paminkluose ar istorinės tematikos kūriniuose, vienija skulptoriaus kūrybą nuo XX a. 8 dešimtmečio iki šių dienų. Daugelio parodų ir simpoziumų dalyvio Algirdo Boso darbai puošia Klaipėdos, Kėdainių, Telšių, Gargždų ir kitų Lietuvos miestų pastatus, parkus bei aikštes. Skulptoriaus kūryba įvairialypė, jis lieja ir kaldina medalius, plaketes, monetas, drožia ir kala skulptūras, memorialines lentas, dekoratyvinius pano ir kita. Menininko universalumas atsiskleidžia ne tik formų ir siužetų įvairove, bet ir gebėjimu dirbti su skirtingomis medžiagomis bei technikomis: medžiu, metalu, akmeniu, ledu ir kt. Algirdas Bosas intensyviai kuria ir dabar, išlaikydamas savo meninės estetikos principus. Derindamas juvelyrišką techniką tiek su konceptualiais, tiek su istoriniais siužetais, menininkas tęsia savo jau klasika tapusią kūrybą.

Būdamas vienas iš 8–9 dešimtmečiais vykusio modernios skulptūros sąjūdžio dalyvių, Algirdas Bosas gilinosi į abstrakčią ir konceptualią kūrybą. Parodoje galima susipažinti su šio laikotarpio kūriniais, tokiais kaip „Rytas“, „Bundanti mūza“, „Augimas“ ir kt. Tuo pačiu metu skulptorius pradėjo domėtis ir istorine tematika bei jos interpretacijomis skulptūroje ir medaliuose. Pirmaisiais tokiais kūriniais galima laikyti Salomėjai Nėriai skirtą memorialinę lentą Panevėžyje (1974) ir medalį Martynui Mažvydui (1976), vėliau transformuotą į skulptūrą Klaipėdos skulptūrų parke (1980). Ekspozicijoje pristatoma ir menininko medalių kolekcija, kurioje daugiausia įamžintos kūrybos sferos asmenybės: rašytojai ir poetai (Antanas Vienažindys, 1983; Vytautas Mačernis, 1986; Marius Katiliškis, 1998; Ieva Simonaitytė, 2012; Antanas Škėma, 2015), dailininkai (Stasys Krasauskas, 1982; Stasys Ušinskas, 1983; Vladimiras Dubeneckis, 1988; Petras Repšys, 1987; Antanas Gudaitis, 2012), kiti kultūros žmonės (kompozitorius Mikas Petrauskas, 1983; kalbininkas Juozas Balčikonis, 1987; istorikas Jurgis Lebedys, 1987). Šiose kompozicijose perteikiamas ne tik vaizduojamų asmenų indėlis į Lietuvos kultūrą, bet ir taikliai užčiuoptas jautrus emocinis dėmuo. Didelis skulptoriaus nuopelnas įamžinant svarbiausius Lietuvos istorijos momentus – 2009–2010 m. kartu su bendraautoriais išleista kolekcinių medalių serija „Lemtingiausi Lietuvos istorijos įvykiai“, kuri taip pat pristatoma ekspozicijoje.

Parodoje eksponuojami kelių monumentalių paminklų: kunigaikščiui Jonušui Radvilai skirto paminklo „Skrynia“ Kėdainiuose (2006) ir kompozicijos Durbės mūšiui Telšiuose (2016) pirminiai modeliai, taip pat jau įgyvendintų kūrinių nuotraukos. Rodomas daktaro Jono Basanavičiaus paminklo eskizinis maketas, parengtas pagal 1925 m. Rapolo Jakimavičiaus sukurtą skulptūrą. Didžioji parodos dalis sudaryta iš skulptoriui Algirdui Bosui priklausančių mažosios plastikos kūrinių, medalių ir nuotraukų. Ekspozicija papildyta darbais iš privačių Romano Raulynaičio, Alvydo Varžinsko ir Visvaldo Varžinsko kolekcijų, taip pat Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio.
Paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikia nuo balandžio 12 d. iki birželio 17 d.

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/

LNM inf.

2017 metais Gedimino kalno aikštelėje, vykdant kalno tvarkybos darbus, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikti septyniolikos asmenų palaikai. Daryta prielaida, jog tai gali būti 1863–1864 metų sukilėlių palaikai.

Šis atradimas sustiprino poreikį supažindinti visuomenę su šiuo sukilimu ir jo dalyviais bei nulėmė Lietuvos nacionalinio muziejaus tradiciškai rengiamų ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklo temą. Paskutinės šių metų ciklo paskaitos metu bus pristatyti naujausi palaikų antropologinių tyrimų duomenys ir jų identifikavimo eiga.

LNM inf.

Lietuvos nacionalinio muziejaus rengiami ketvirtadienio kultūros istorijos vakarai siekia supažindinti visuomenę su 1863–1864 metų sukilimu ir jo dalyviais. Tokią temą nulėmė radiniai Gedimino kalne. Artimiausio vakaro metu Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė supažindins su Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomais įvairaus pobūdžio dokumentais apie 1863–1864 metų sukilimo vadą Konstantiną Kalinauską.

1864 m. kovo 22 d. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo pakartas Konstantinas Kalinauskas. Tai buvo paskutinė M. Muravjovo teroro ir egzekucijų auka nuslopinus 1863–1864 metų sukilimą. Jis buvo ne tik vienas iš svarbiausių sukilimo vadų, bet ir, anot Juozo Kajetono Janovskio (1832–1914), Varšuvos  sukilimo organizacijos ir Tautinės  Vyriausybės nario, „vienas iš kilniausių Lietuvos vyrų: doras, pilnas drąsos, proto ir energijos...“

Pasak pranešėjos, visa labai trumpo, bet turiningo K. Kalinausko gyvenimo istorija paskaitoje bus pasakojama remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentais. Taip pat bus pristatoma jo giminės ir šeimos istorija. Pirminiai, dažniausiai niekur neskelbti archyviniai šaltiniai padeda atskleisti K. Kalinausko kaip iškilios asmenybės, sukilimo vado ir publicisto talentus.