Autorius: LDM inf.

LDM inf.

Spalio 2 d., trečiadienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaroma šiuolaikinio slovakų stiklo ir keramikos dizaino paroda  „Daugiau yra daugiau II“ (veiks iki lapkričio 24 d.).

Parodos atidaryme dalyvaus Slovakijos Respublikos ambasadorius J. E. ponas Ladislav Babčan, Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo studijos vadovas, parodos kuratorius doc. Patrikas Illo, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė.

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus. Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė –  ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.

Autorinis dizainas yra palyginti naujas reiškinys Slovakijos dizaino scenoje. Jis susiformavo natūraliai, kaip reakcija menkstant keramikos ir stiklo pramonei (porceliano pramonė Slovakijoje faktiškai neegzistuoja, bet yra du stiklo gaminių fabrikai). Dizaineriai savo studijose ir dirbtuvėse dažnai naudoja keramiką ar porcelianą, tam tikros technologijos ir medžiagos pasirenkamos intymioms istorijoms išreikšti. Stiklo gamybos technologijos sudėtingesnės ir brangesnės, tad tokiems dirbiniams būtina tam tikra infrastruktūra. Todėl autoriai kuria pačiuose stiklo fabrikuose Slovakijoje, Lenkijoje, o dažniausiai Čekijos Respublikoje – mat čia esama atitinkamoms technologijoms pritaikytų patalpų. Šiems darbams būdinga pramoninio gaminio estetika, kurios siekiama sąmoningai.

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ atskleidžia įvairius menininkų žvilgsnius bei technologinius eksperimentus. Požiūrių įvairovė ir originalumas turbūt geriausiai charakterizuoja šiuolaikinį Slovakijos stiklo ir keramikos dizainą. Kiekvienas autorius siekia pasukti savo išradimų keliu. Kūrybos esmė pirmiausia ir yra malonumas atrasti tai, ką įmanu padaryti.

Parodoje rodomi Peter Ďuriš, Patrik Illo, Simona Janišová, Michaela Stanová Koprdová, Igor Kováč, Lucia Betinská Kováčiková, Petra Molnárová, Markéta Nováková, Ľubomír Ontkóc, Mira Podmanická, Rudolf Rusňák, Aleksandra Stencel, Zuzana Svatik, Linda Viková kūriniai.

Informaciją apie parodą teikia Ilona Mažeikienė mob. 8 611 13012.
Informacija internete www.ldm.lt
LDM Ryšių su visuomene skyrius tel. 85 262 18 83, mob. 8 674 94 104

LDM inf.

Rugsėjo 26 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaroma Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklo „Vilniaus gatvės“ antroji paroda „Didžioji gatvė“ (veiks iki 2020 m. sausio 12 d.).
SPAUDOS KONFERENCIJA – rugsėjo 26 d., ketvirtadienį, 11 val. Joje dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, projekto vadovė dr. Margarita Matulytė, parodos kuratoriai Justina Augustytė ir Donatas Snarskis, moksleivių parodos kuratorė Bartė Kuolytė.

Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe. Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Kaip formavosi ši senoji gatvė, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jos gyventojus – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti ikonografijoje, artefaktuose, archyviniuose dokumentuose.

Legendinės ir kasdienės praeities liudijimai
Didžiosios gatvės savitumą atskleidžia ekspozicinės temos: „Laisvas oras“, „Tikra tiesa“, „Mėlynas kraujas“, „Parnaso kalnas“. Vaizdinius gatvės pasakojimus parodoje perteikia Jono Rustemo, Juozapo Peškos, Jurgio Hopeno, Zigmunto Čaikovskio, Justino Vienožinskio, Adolfo Valeškos ir kitų dailininkų kūriniai. Tarp jų – Nacionalinio muziejaus Varšuvoje parodai deponuotas įspūdingas Martyno Zaleskio paveikslas „Vilniaus rotušė“, atkuriantis XIX a. vidurio svarbios miesto aikštės vaizdą. Socialinio, ekonominio ir teisinio miesto gyvenimo centras tapo pagrindiniu „laisvo oro“ laiduotoju ir terpe. Tai patvirtina unikalus parodos eksponatas – rotušėje 1511–1654 m. pildyta Vilniaus miesto magistrato aktų ir dekretų knyga. Mėlyno kraujo metafora nurodo į prestižinėje miesto gatvėje rezidavusias aristokratų šeimas – čia gyveno Radvilos, Pacai, Chodkevičiai, Tyzenhauzai, Goštautai, Plateriai. Vienas jų prabangaus gyvenimo liudijimų yra austrių geldelės – gurmaniškų patiekalų liekanos, archeologų rastos Pacų rūmų teritorijoje. Ekspozicijos puošmena – vaistinės gulbė, kuri ne vienai vilniečių kartai tapo nostalgišku senojo Vilniaus simboliu. Gatvės polikonfesiškumą atspindi ikonografija, o vienas originalus istorinis dokumentas įrodo, kad Didžiojoje gatvėje greta katalikų, stačiatikių, reformatų šventovių 1897 m. įkurta Margaret Hakodeš sinagoga. Didžioji gatvė tapo ir Vilniaus kultūrinio gyvenimo centru – čia veikė miesto teatras, kūrėsi kino teatrai, Tallat-Kelpšos muzikos mokykla, Vilniaus modelių namai, Lietuvos dailės muziejus, fotoateljė, dailininkų dirbtuvės. Atskira salė skirta tapytojo Algimanto Jono Kuro studijoje vykusiems bičiuliškiems susitikimams – čia kolegos portretus kūrė Augustinas Savickas, psichodeliškai eskizavo Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Dalia Kasčiūnaitė, Henrikas Natalevičius, dailininko savadarbiu lanku šaudė dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, o džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas užbėgdavo palošti kortomis.

Įspūdžiai iš pirmų lūpų
Parodoje miesto gatvė, kaip kultūros reiškinys, tampa muziejinės ekspozicijos objektu, kuris atskleidžiamas, pasitelkiant įvairias medijas. Ką dailininkė Veronika Šleivytė kalbėjo per savo parodos Ateizmo muziejuje atidarymą, kur pokariu filosofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas prie „buržuikos“ arbatą gėrė, kodėl tapytojas Pranas Gudynas tapo restauratoriumi, kaip skamba poetės Birutės Pukelevičiūtės ir rašytojo Kazio Borutos balsai – galimybę patirti tokius įspūdžius suteikia interaktyvus garso žemėlapis (autorius Marius Juknevičius). Socialinę ir urbanistinę panoramą išplečia archyvinė kino kronika – nuo 1919 m. iki nepriklausomybės atkūrimo kintančių gatvės vaizdų kaleidoskopas (montažo autorė Julija Matulytė). Tęsiant Jano Bulhako tikslingą Vilniaus architektūros fotografavimą, vykdomas nuoseklus šiandienos gyvenimo fiksavimas (fotografas Tomas Kapočius), kuris jungiamas į parodoje demonstruojamą gatvės fotokroniką. Pirmą kartą Lietuvos muziejų praktikoje yra kaupiamas gatvių autentiško garso archyvas – įrašomi gatvės kasdienybės, įvykių, atmosferos garsai ir jų pagrindu kuriami garso koliažai (autorius Marius Juknevičius).

Chodkevičių rūmų paslaptys
Gatvės istorijai skirtos ekskursijos (autorius Jurgis Atroškevičius) jau tapo šio parodų ciklo tradicija. Didžiosios gatvės maršrutas ekspozicines sales jungia su natūra ir ne tik pasakoja apie ryškius paveldo objektus, bet atskleidžia ir mažai žinomus, intriguojančius faktus (kur gyveno ir dirbo režisierius Šarūnas Bartas, kurdamas savo pirmąjį vaidybinį filmą „Trys dienos“, ir kt.). Savarankiškai ekskursijai sukurtas pieštinis gatvės sociotopografinis žemėlapis (dailininkas Žilvinas Jagėla) bei jį papildantis internetinis puslapis (sprendimo autorius Arnoldas Urbelis).
Specialus ekskursas veda po Chodkevičių rūmus – Lietuvos dailės muziejaus būstinę. Lokali ekskursija supažindina su rūmų istorija ir gyventojais iki XX a. Nuo XVII a. čia rezidavo Chodkevičių šeima, 1812 m. buvo įsikūrusi besitraukianti Napoleono kariuomenė, 1834 m. įrengtas Medicinos-chirurgijos akademijos studentų bendrabutis, o nuo 1919 m. rūmuose gyveno Vilniaus universiteto dėstytojai. Čia buvo „lito tėvu“ vadinamo ekonomisto Vlado Jurgučio, filosofo Vosyliaus Sezemano, poeto Kazio Binkio, rašytojo Kazio Borutos, teatrologės Irenos Veisaitės ir kitų ryškių mokslo, meno, kultūros žmonių butai. Didžiausia staigmena – Levo Karsavino slėptuvė, kurią 1944 m. filosofo šeima įsirengė rūmų rūsiuose.
Informacija apie ekskursijas internete https://www.ldm.lt/vpg/  Registracija: tel. +370 687 71586 ir el. paštu: [email protected]

Tai ir mūsų istorija!
Pagrindinę ekspoziciją lydi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos moksleivių paroda „Didžioji gatvė: gatvės istorijos“ (kuratorė Bartė Kuolytė, mokytojai doc. dr. Audrius Novickas, Valdas Aničas, Ona Grigaitė, Linas Augutis). Ši netradicinė pop-up paroda yra tarptautinio projekto „REvivEU“, kurio devizas – „Tai ir mūsų istorija!“, dalis. Dešimtyje Europos šalių (Nyderlanduose, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Kipre, Lietuvoje) bendradarbiaujant su vietos muziejais ir bendruomenėmis rengiamos parodos, skirtos Europos kultūros įvairovei ir europiečius vienijančiam paveldui, istorijai, vertybėms pažymėti. Vilniaus moksleivių pieštos, lipdytos, animuotos gatvės legendos įtraukia vienos seniausių sostinės gatvių gyvenimą į bendrą neformaliąją Europos istoriją.

Pranciškaus Skorinos ūsai ir kitos vaikų pramogos
Jauniausių parodos lankytojų laukia spalvinimui skirti piešiniai (dailininkas Žilvinas Jagėla). Spalvindami asmenybių portretus vaikai susipažins su Didžiosios gatvės herojais: knygų leidėju Pranciškumi Skorina, kuris Didžiojoje gatvėje 1522 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje spaustuvę, pirmąja Lietuvos rašytoja moterimi Sofija de Šuazel-Gufjė, kuri 1812 m. susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I ir Napoleonu Bonapartu, fotografu Stanislovu Filibertu Fleriu, kuris Didžiojoje gatvėje įsteigė fotoateljė ir 1908 m. čia įamžino Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, ir kitomis istorinėmis personalijomis. Įvairaus amžiaus moksleiviams parengta diferencijuota gatvės pažinimo edukacinė programa (grafikė Jolanta Sereikaitė).
Informacija apie edukacinių užsiėmimų temas internete - https://www.ldm.lt/vpg/ Registracija: tel. 8 659 58056 ir el. paštu: [email protected]

Pasaulinė gyvūnų diena muziejuje
Gatvės fenomenui skirtos parodos kontekste muziejus organizuoja vienos dienos akciją „Švęskime Pasaulinę gyvūnų dieną muziejuje!“. Pirmą kartą Lietuvos muziejų istorijoje į ekspozicines erdves kviečiami lankytojai su savo draugiškais augintiniais. Jie turės galimybę drauge pasivaikščioti „Didžiąja gatve“, dalyvauti gatvės įvykiuose, patirti nuotykių, pasidžiaugti gera kompanija. Spalio 4 d. didikų Chodkevičių rūmai plačiai atvers duris gyvūnams – jiems įėjimas nemokamas.
Informaciją apie parodos lankymo su augintiniais sąlygas teikia Ryšių su visuomene skyrius: tel. (8 5)  262 18 83 ir el. paštu: [email protected]

Pagrindiniai partneriai:
Lietuvos nacionalinis muziejus
Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla

Partneriai:
Algimantas Jonas Kuras
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“
Kino studija „Kinema“
Kretingos muziejus
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus
Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Rokiškio krašto muziejus
„Skalvijos“ kino centras
Šiaulių „Aušros“ muziejus
Tarptautinis fotografijos paveldo konsorciumas „Photoconsortium“
Varšuvos nacionalinis muziejus
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Vilniaus universiteto biblioteka
Vilniaus universiteto Zoologijos muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“

Rėmėjai:
Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje
BTA Baltic Insurance Company
UAB „Ekspobalta“
UAB „Media Traffic“
UAB „Vilko apetitas“

LDM inf.

Rugsėjo 5 d., ketvirtadienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaroma garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės ir Rolando Helmerio kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ (veiks iki lapkričio 17 d.).
Parodos atidaryme dalyvaus dailinininkai Ingryda Suokaitė ir Rolandas Helmeris, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė.

Spaudos konferencija –  rugsėjo 5 d. 11 val.
Garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu – geometriška – konkretu“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius autoriai dovanoja Lietuvos dailės muziejui, taip papildydami išeivijos dailės rinkinius išties vertingais šiuolaikinio meno darbais.

LDM inf.

Rugpjūčio 30 – rugsėjo 1 dienomis Nacionalinės dailės galerijos lankytojai turės paskutinę galimybę aplankyti besibaigiančią parodą „Saldus ateities prakaitas”. Šia proga NDG parengė svetingojo savaitgalio programą ir kviečia įsigyti muziejaus bilietą tik už 20 centų.

Svetingo savaitgalio programa:
Rugpjūčio 30 d., penktadienis:

17 val. – atvira diskusija parodoje „Parodai užsidarant: analizė ir kritika“. Diskusijoje dalyvauja parodos „Saldus ateities prakaitas“ kuratorė Eglė Mikalajūnė, menininkas Deimantas Narkevičius, kuratorė Ūla Tornau, kuratorė ir kritikė Dovilė Tumpytė, kuratorė Justina Zubaitė, moderatorė Goda Aksamitauskaitė.

Rugpjūčio 31 d., šeštadienis:
12 val. – kūrybinės dirbtuvės 6-10 m. vaikams „Ar ledų valgymas yra performansas?“  su menininke Jurga Juodyte. Į kūrybines dirbtuves prašome registruotis el. paštu: [email protected]

16.00 val. – ekskursija po parodą su kuratore Ieva Mazūraite-Novickiene. Į ekskursiją prašome registruotis el. paštu: [email protected]

17.00 val. – susitikimas parodoje su filmo „Tas saldus žodis ...“ (1977) bendraautoriumi Dominyku Velička.

17.30 val. – susitikimas parodoje su video kūrinio „Vandenynas“ (2017) autore Akvile Anglickaite.

Rugsėjo 1 d., sekmadienis:
12.00 val. – ekskursija po parodą su kuratore Agne Narušyte. Į ekskursiją prašome registruotis el. paštu: [email protected]

13.00 val. – susitikimas parodoje su menininke, skulptūros „Kraštovaizdžio partizanas. Castor Fiber (projektas tęsiamas nuo 2012 m.) autore Aurelija Maknyte.

13:30 val. – susitikimas parodoje su menininke, tapybos ciklo „Europa“ (2009-2010) autore Egle Ridikaite.

Visi renginiai nemokami. Informacija: tel. +370 5 212 29 97; www.ndg.lt, www.ldm.lt
Iliustracija: parodos „Saldus ateities prakaitas“ ekspozicijos fragmentas. Fotografė Gintarė Grigėnaitė.

LDM inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje rugpjūčio 23 d. 18 val. minint Baltijos kelio 30-metį vyks vokiečio Alexanderio Pehlemanno paskaita „Magnetinių juostelių pogrindis DDR. Kasetės, triukšmas ir menas subkultūrose iki sugriūvant sienai“.

Šaltojo karo metais abiejose geležinės uždangos pusėse susikūrė aktyvios nepriklausomos muzikos scenos, įkvėptos pankų ir postpankų kultūros ir gyvuojančios cirkuliuojant perrašomoms garso kasetėms. Vakaruose tai buvo „pasidaryk pats“ euforijos dalis, o Rytuose subkultūros paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo – čia netgi pats perrašymo veiksmas vedė į nelegalios veiklos zoną.

Rytinėje sienos pusėje jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje menininkai eksperimentavo su kalba, medijomis ar performanso menu. Tačiau užgimusi pankų kultūra radikalizavo šiuos procesus, siekdama įvaldyti naujausias meno kryptis DDR režimo sąlygomis. Šios scenos veikėjai be skrupulų maišė žanrus, šokinėjo nuo vieno stiliaus prie kito, atsiribodami nuo valstybės ir visuomenės tiek išoriškai, tiek iš vidaus. Stumiami visuotinio nuobodulio, turėdami marias laiko ir laisvi nuo ekonominių įsipareigojimų (ar galimybių), jie dirbo be tikslo sukurti galutinį produktą, o jų muzika beveik niekuomet netapdavo leidybiniu projektu. Valstybės gyvavimo pabaigoje sienoms pradėjus vertis, situacija pasikeitė. Sienai sugriuvus, šios scenos dalyviai pasuko skirtingais keliais, kurie nuvedė į „Rammstein“, „Raster-Noton“, „To Rococo Rot“, „Tarwater“ ir kitas grupes.

Paskaitą, kurioje bus muzikos, filmų ir vaizdų, skaitys Alexanderis Pehlemannas, žurnalo „Zonic“ ir „Zonic Special“ leidyklos Leipcige redaktorius. „Zonic“ žurnalai ir knygos yra skirti anapus geležinės uždangos egzistavusioms subkultūroms.  

Reginį remia Goethe’s institutas.

Renginys nemokamas, išankstinė registracija nereikalinga.
Paskaita vyks anglų kalba.

Daugiau informacijos tel. (85) 2122997.

LDM inf.

Liepos 25 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į Lietuvos dailės muziejaus Pamario galeriją (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa), kurioje bus atidaroma paroda „Tarpukario mada kurorte (1918–1938)“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

Pavargęs nuo gyvenimiškų rūpesčių šiuolaikinis žmogus dažnai traukia į paplūdimį, kad galėtų pasidžiaugti saule ir jūra. Tačiau kaip atskira grupė paplūdimio drabužiai atsirado visai neseniai, vos prieš 100 metų. Senovėje žmonės maudėsi nuogi, nesidrovėdami nei savo kūno, nei įdegio, nors tokių įrengtų paplūdimių, kokius žinome, nebuvo. Krikščioniškoji moralė smerkė nuogą kūną ir viską, kas kūniška. Mada maudytis Europą pasiekė gerokai vėliau. Ji atkeliavo iš Artimųjų Rytų Kryžiaus žygių laikais, ir tam įtakos turėjo turkiška pirtis. O štai, pavyzdžiui, Rusijoje žmonės maudėsi vilkėdami apatinius marškinius ir dažniau brido ne į jūrą, o į upes ar ežerus. Maudynėmis jūroje žmonės ėmė domėtis tik antrojoje XVIII a. pusėje, kuomet pradėtos rengti atskiros maudyklos narsuoliams. Gydomoji maudynių jūroje nauda atrasta tik XIX a. Maudėsi tik vyrai, tuo tarpu mamos vaikštinėdavo paplūdimiu, kvėpuodavo gydomuoju jūros oru. Be to, jos baiminosi įdegio – juk įrudusi oda buvo prastuolių požymis. Bet štai karalienės Viktorijos laikų Anglijoje prasideda judėjimas už maudynes. Antrojoje XIX a. pusėje ima plisti pirmieji maudymosi kostiumai. Tai buvo itin uždari ir gana sunkūs kombinezonus primenantys mėlynos vilnos maudymosi kostiumai su pūstais pantalonais. Juos damos vilkdavosi specialiose kabinose. Maudymosi kabinos arkliais būdavo nuvežamos į jūrą, ant seklumos. Vežėjas palikdavo kabiną vandenyje, apsivilkusi maudymosi kostiumą ir kepuraitę dama plaukiodavo, o vėliau vėl persivilkdavo, tad šių maudymosi kostiumų beveik niekas neišvysdavo.

LDM inf.

Liepos 10 d., trečiadienį, 11 val. Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) auditorijoje rengiama spaudos konferencija, kurioje bus pristatyta galerijos veiklos dešimtmečiui skirta parodų programa: atnaujinta XX a. II pusės–XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija ir paroda „Saldus ateities prakaitas“. Spaudos konferencijoje dalyvaus parodų kuratorės: NDG vadovė Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Eglė Mikalajūnė ir Agnė Narušytė. Atidarymas vyks liepos 10 d. 18 val.

Jau dešimt metų Nacionalinė dailės galerija rengia keliones laiku. Liepos 10 dieną įvyks reikšmingas stabtelėjimas tarpinėje stotelėje, minint veiklos dešimtmetį. Šia svarbia darbų ir perspektyvų įvertinimo proga NDG kviečia žiūrovus į išskirtinę kelionę, paženklintą šūkiu „Atgal į ateitį. 10“. Ją sudaro atnaujinta XX a. II pusės–XXI a. modernaus ir šiuolaikinio Lietuvos meno ekspozicija ir jos tęsinys – paroda „Saldus ateities prakaitas“.

Atnaujintoje ekspozicijoje modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas pristatomas sudėtingų XX a. II pusės–XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime, dailės kūriniuose ir transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Daugiaplanis pasakojimas atspindi kontrastų ir netolygumų kupiną dailės gyvenimo raidą, suskirstytą į teminius skyrius: „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“.

Rodoma daugiau kaip 150 įvairių kartų žymiausių Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių. Atnaujintos ekspozicijos kuratorės: dr. Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir dr. Agnė Narušytė. Ekspozicijos architektai – Ona Lozuraitytė ir Petras Išora.

Projekto mecenatas – Lewben Group. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, JCDecaux, UAB Exterus. Informaciniai rėmėjai: LRT, lrytas.lt, Žinių radijas.  

Nuolatinės ekspozicijos atnaujinimą lydi paroda „Saldus ateities prakaitas“. Didžiojoje parodų salėje rodoma pastarųjų 40 metų Lietuvos dailė, pradedant aštunto dešimtmečio pabaiga–devinto dešimtmečio pradžia – prieš pat didžiąsias permainas.

Kartais pasirenkame ryžtingai lieti savo ar kitų prakaitą dėl saldesnės ateities, o kartais, atvirkščiai, atsisakydami pretenzijų įrodyti savo galią, uodžiame salsvą, iš ateities sklindantį kvapą, kurį išskiria vis labiau šylančios Žemės liaukos. Parodoje pristatomos šios ir kitos įžvalgos ateities akivaizdoje. Kai kuriuose kūriniuose sąmoningai apmąstoma ateitis ar ją kuriančios jėgos, kitų autoriai, patys to nežinodami, tampa artėjančios ateities pranašais. Parodos kuratorės: Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, Eglė Mikalajūnė, Agnė Narušytė. Parodos architektės: Ieva Cicėnaitė ir Julija Reklaitė.

Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.

Parodos partneriai: Lietuvos kino centras, Lewben Art Foundation, Meno kūrinių kapinės, Valdo Ozarinsko fondas, Vilniaus Mažasis teatras, Utenos Krašuonos progimnazija, Vilniaus Taikos progimnazija. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, JCDecaux, UAB Exterus. Informaciniai rėmėjai: LRT, Žinių radijas, lrytas.lt.

Informacija: tel. +370 5 212 29 97; www.ndg.lt, www.ldm.lt

LDM inf.

Lietuvos dailės muziejus birželio 1 d., 16 val. kviečia į Eglės Čėjauskaitės-Gintalės ir Martyno Gintalo parodos atidarymą Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17, Palanga).

Lietuvos dailės muziejaus padalinio Palangos gintaro muziejaus viena iš strateginių programų – „Gintaro dizaino tradicijų aktualizavimas“. Tęstinis projektas, pradėtas Felikso Daukanto retrospektyvos paroda, pristatė Kazimiero Simanonio ir Petro Balčiaus juvelyriką bei metalo plastiką. Visi trys projektai, aktualizuojantys Lietuvos juvelyrikos dizaino ištakas ir raidą, buvo skirti vyresnės kartos menininkams. Ši paroda kitokia: ja norima perteikti juvelyrikos dizaino tradicijų perimamumą, XXI amžiuje suskambantį labai moderniai, tačiau atsigręžiantį į tautos savastį ir Žemaitijos etninio paveldo išskirtinumą.

Birželio 1 dieną, 16 val. Palangos gintaro muziejuje bus pristatoma Eglės Čėjauskaitės-Gintalės autorinės juvelyrikos paroda „Atsivėrimas“, kurioje juvelyrines inspiracijas papildys Martyno Gintalo kompiuterinė grafika ir videomenas, o ši dermė lankytojui padės geriau pajausti ir išgyventi kūrėjos perduodamą žinią. Projektas ruošiamas išskirtinai Gintaro muziejaus parodinei erdvei, kurios nuotaiką diktuoja buvusios Tiškevičių giminės koplyčios sakralumas ir vitrinos, autorei sukeliančios atsiveriančių senovinių veidrodžių vaizdinius. Parodos idėjų inspiracijos šaltinis – senosios lietuvių, žemaičių folkloro dainos, sutartinės ir jutiminės patirtys, atėjusios jų klausant bei dainuojant. Autoriai lankytojams siūlys atsigręžti į savo vidų, pajungti asmeninę patirtį, išgyvenimus. Per šiuolaikinio dizaino prizmę pristatant gintarą kaip nuo lietuvių tautinio identiteto neatsiejamą medžiagą, atsiranda galimybė prikelti praeities reliktus naujam gyvenimui, perteikti tiek regionuose įsišaknijusių pasaulėžiūrų variacijas, tiek jas vienijančius pradus, o per juos ir lietuvių tautinės kultūros savitumą.
Abu menininkai atstovauja jaunųjų Lietuvos kūrėjų kartai. E. Čėjauskaitė-Gintalė –  viena ryškiausių Lietuvos juvelyrikos meną puoselėjančių asmenybių. Jos pripažinimą liudija personalinės parodos, aktyvus dalyvavimas grupinėse parodose, simpoziumuose, kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje bei daugelyje užsienio šalių. Šių metų gegužės mėnesį juvelyrė savo darbus pristatė Japonijoje.
Martynas Gintalas kūryboje derina savitą mąstymą su jam paklūstančiomis informacinėmis technologijomis. Menininkas yra surengęs keletą personalinių parodų, aktyviai dirba spaudos dizaino srityje. Kūrybinės idėjos ir sumanymai perteikiami pasitelkiant grafinį dizainą, video ir foto grafiką.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda vyks 2019 birželio 1 – gruodžio 31 d.
Informaciją apie parodą teikia Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė, projektų koordinatorė Regina Makauskienė tel. 8 460 30313; 8687 78641, el. p. [email protected]
Informacija internete – www.ldm.lt

LDM Ryšių su visuomene skyrius
85 262 18 83, 86 74 94 104

LDM inf.

Gegužės 7 d., antradienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaroma paroda „Orų dienoraščiai“ (veiks iki rugsėjo 8 d.). 16 val. vyks diskusija „Tvari mada – poveikį aplinkai mažinanti socialiai angažuota industrija“.

Spaudos konferencija – 11 val. Dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, ,,The Nordic House“ Reikjavike (Islandija) atstovė Kristín Ingvarsdóttir, dailininkė Steinunn Sigurdardottir (Islandija), menininkių dueto Guðrun & Guðrun atstovė Guðrun Rógvadóttir (Farerų salos).

Paroda ,,Orų dienoraščiai“ sukurta bendradarbiaujant su menininkių kuratorių duetu Sarah Cooper (g. 1974, JAV) ir Nina Gorfer (g. 1979, Austrija), kurios per dvejus metus aplankė Islandiją, Grenlandiją ir Farerų salas tam, kad ištirtų, kaip salų aplinka, kultūrinė tapatybė ir tradicijos veikia vietinių menininkų ir dizainerių kūrybiškumą. Skirtingai nuo tradicinių antropologų, tyrinėjančių vietines bendruomenes, mokslinio požiūrio, Cooper ir Gorfer savo stebėjimus transformuoja į fotoaparato objektyvu pagautas poetiškas istorijas. Jų patirtis perteikiama per portretus, pilnus simbolikos, spalvų sluoksnių ir tekstūrų.

Paroda, pristatanti dešimt islandų, grenlandų ir fareriečių mados dizainerių, nutolsta nuo tradicinio mados pasaulio ir jo sezoninių madų. Vietoj to akcentuojamas kūrybiškumas ir jį veikiantys faktoriai: kultūrinė tapatybė, tradicijos, gamta, kraštovaizdis, oras, taip pat inovatyvus Šiaurės šalių požiūris į tvarios mados iš vietinių išteklių kūrimą. Parodą papildys pokalbiai su dizaineriais, jų metu keletas kūrėjų pasidalins savo mintimis apie dizainerių vaidmenį kuriant tvarią madą.

Parodą užsakė ir parengė ,,The Nordic House“ Reikjavike (Islandija), o pirmąsyk ji parodyta 2014 m. Taikomosios dailės muziejuje Frankfurte (Vokietija) kaip pagrindinė trečiosios Šiaurės šalių mados bienalės dalis. Nuo to laiko paroda eksponuota Danijoje, Nyderlanduose, Farerų salose, Islandijoje, JAV, Kinijoje, Švedijoje, Grenlandijoje. 2019 m. paroda vyksta Baltijos šalyse.

Parodoje pristatoma dešimt kūrėjų ir mados dizainerių:
Barbara Í Gongini, Guðrun ir Guðrun (Farerų salos);
Bibi Chemnitz, Nikolaj Kristensen, Najannguaq Lennert (Grenlandija);
STEINUNN / Steinunn Sigurðardóttir, JÖR / Guðmundur Jörundsson, Kría, Mundi, Shoplifter / a.k.a. Hrafnhildur Arnardóttir (Islandija).

Parodą Vilniuje organizuoja Lietuvos dailės muziejus ir Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje
Parodos partneriai: Lietuvos dizaino forumas ir Vilniaus dailės akademija
Parodą finansuoja: Šiaurės ministrų taryba, ,,The Nordics“, Danijos kultūros institutas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, Islandijos švietimo, mokslo ir kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Parodą remia: JCDecaux, viešbutis „Narutis“, DSV Global Transport and Logistics, UAB „Plungės šaltis“, Manage Ltd

Informaciją apie parodą teikia Evaldas Stankevičius mob. 8 614 64373
Informacija internete: www.ldm.lt, https://www.facebook.com/dailesmuziejus/
Parodos anonsas: https://youtu.be/YEGFGmcWIY0

LDM Ryšių su visuomene skyrius
85 262 18 83, 867 494 104

LDM inf.

2019 m. balandžio 18 d. 11 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) pristatomas vieno žymiausių XIX a. pradžios vilniečių, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus Jono Rustemo paveikslas „Veneros gimimas“ iš Ramučio Petniūno privačios kolekcijos. Dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, kūrinio savininkas kolekcininkas Ramutis Petniūnas, J. Rustemo kūrybos tyrinėtoja dr. (hp) Rūta Janonienė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas), Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius–technologas Tomas Ručys. Renginys bus transliuojamas gyvai Lietuvos dailės muziejaus Facebook paskyroje.

Jonas Rustemas visų pirma žinomas kaip portretistas, tačiau yra nutapęs įvairaus žanro kūrinių, tarp jų – mitologinių kompozicijų. Varšuvos nacionaliniame muziejuje yra saugoma J. Rustemo ankstyvojo kūrybos periodo drobė „Dianos poilsis“. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad Vilniuje buvo J. Rustemo tapytas paveikslas „Veneros gimimas“ (prieš 1820 m. jį kopijavo dailininko mokiniai). Šis kūrinys iki šiol buvo laikomas dingusiu.

Lietuvos dailės istorijos kontekste „Veneros gimimas“ yra įdomus ne tik kaip mitologinio žanro J. Rustemo kūryboje pavyzdys (Lietuvoje daugiau jų neturime), bet ir kaip XIX a. pradžios Vilniuje dar gana retas moters aktas, tikėtina, tapytas iš natūros. J. Rustemas ne kartą piešė ir tapė aktus – tą liudija skirtingo laikotarpio dailininko kūriniai („Vergių pardavimas“, „Mauduolės“ ir kt.). Vilniaus universitete savo mokiniams jis taip pat duodavo piešti gyvą modelį. Tiesa, tuomet universitete aktams pozuodavo tik vyrai. Moterų aktai, kaip ir ankstesniais amžiais, buvo piešiami dailininkų dirbtuvėse, o jiems pozavo dailininkų žmonos ir mylimosios. Taip buvo ir šį kartą.

Dr. (hp) Rūta Janonienė, palyginusi Veneros atvaizdą su J. Rustemo tapytais portretais, pastebėjo jos portretinį panašumą su antrąja dailininko žmona Ona Pučinskaite-Zeidleriene (yra išlikę du jos portretai, vienas iš jų saugomas Lietuvos dailės muziejuje). Našlę O. Zeidlerienę J. Rustemas vedė tik 1826 m., bet su ja artimai bendravo jau XIX a. pirmame dešimtmetyje. Vilniuje vieša paslaptis buvo tai, kad su šia moterimi J. Rustemas susilaukė dviejų vaikų, gimusių dar jos pirmam vyrui esant gyvam.

Paveikslo istorija dar nėra pilnai išaiškinta, tačiau yra pagrindo manyti, kad kūrinys buvo J. Rustemo mokinio Jono Banevičiaus rinkiniuose. Jį kolekcininkas įsigijo iš asmens, gyvenusio Vilniuje, Tilto g. 15 (teigiama, kad paveikslas ten buvo jau karo metais). XX a. pradžioje Tilto g. stovinčiame name, tuomet pažymėtame 19 numeriu, gyveno J. Banevičiaus marti Stefanija Banevičienė, kuri buvo paveldėjusi uošvio sukauptą meno kūrinių kolekciją ir netgi norėjo įkurti muziejų, bet vėliau kolekciją išpardavė.

Iki šių metų gruodžio 31 d. J. Rustemo „Veneros gimimas“ bus eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos XVI salėje greta kitų dailininko kūrinių, kad visi, besidomintys jo kūryba ir XIX a. pradžios Vilniaus kultūriniu gyvenimu, galėtų pamatyti paveikslą.

Informaciją teikia kolekcininkas Ramutis Petniūnas mob. 8 698 153 66.
Informacija internete: www.ldm.lt, https://www.facebook.com/dailesmuziejus
LDM Ryšių su visuomene skyrius  
85 262 18 83, 8 674 94 104