Šis savaitgalis Vilniuje bus netikėtai karštas: jei orai ir bus žiemiški, tai kūrybinio įkarščio tikrai netruks – tris dienas sostinėje siaus pirmasis tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“.
Festivalis „Vilniaus lapai“ gruodžio 9–11 dienomis pristatys dvylika renginių, skirtų literatūros kūrėjams: jie skaitys tekstus, bendraus su literatūros mylėtojais, dalins autografus. Prie rašytojų ir poetų prisijungs muzikantai, garsais suteiksiantys žodžiui dar daugiau spalvų.
Festivalio rengėjų tikslas – populiarinti viešus literatūros skaitymus, skirtus ne specialistams, o plačiajai visuomenei. Tokie literatūros festivaliai labai populiarūs Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Estijoje. Pagrindiniai trys festivalio vakarai skirti pristatyti tris lietuvių ir užsienio literatūros autorius. Šiemet tai bus Rolandas Rastauskas, Danutė Kalinauskaitė ir islandų rašytojas Hallgrímur Helgason. Susitikimai su jais vyks Nacionaliniame dramos teatre.
Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6)
Gruodžio 9 d. 19:00 val.
Choreografija - Aira Naginevičiūtė
Garso režisūra - Vladas Dieninis ir Gediminas Jakubka
Scenografija - Arūnas Adomaitis
Kostiumai – Laura Darbutaitė
Šviesos – Andrius Matusevičius
Šokis – Erika Vizbaraitė, Goda Laurinavičiūtė, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė
Spektaklio trukmė - 50 min.
Remėjai: Lietuvos kultūros taryba, Menų agentūra ARTSCAPE
Spektaklis „Chimeros karoliai“ – tai šokio, muzikos, ritmo, garso bei scenografijos instaliacijos laboratorijos rezultatas. Jau penketą metų kartu su kompozitoriumi Vladu Dieniniu eksperimentuodama garso ir šokio sandūroje, šiame spektaklyje Aira Naginevičiūtė tęsia judesiu ir šokiu kuriamos muzikos kryptį. Pasitelkdamos įvairias konstrukcijas, objektus, aplinką ir savo kūnus šokėjos kuria garsines skulptūras čia ir dabar. Šokėjai siekia transformuoti akustinius erdvės signalus į optines struktūras, nematomą paversti matomu.
Tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“ kartu su kuratore Shama Khanna kviečia į filmų „Cilaos“ (rež. Camilo Restrepo, Prancūzija, 2016, 12 min.) ir „Öndivatbemutató“ (rež. Tibor Hajas, Vengrija, 1976, 14 min.) peržiūrą bei diskusiją, kuri įvyks Skalvijos kino centre gruodžio 10 d. 18 val.
Lapkričio 25 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centras pristato vieno pirmųjų Lietuvoje konceptualisto Ramūno Paniulaičio (1957−1982) kūrybos retrospektyvą. Tai yra antroji Paniulaičio kūrybos paroda. Pirmoji įvyko 1981 metais Vilniaus vakarinėje suaugusiųjų dailės mokykloje, kartu su Česlovu Lukensku. Po menininko mirties, beveik keturioms dešimtims metų jo kūryba buvo išnykusi iš regos lauko.
Išliko virš šimto Paniulaičio kurtų koliažų ir keletas piešinių tušu. Paniulaitis išvystė „karpymo“ (buvo baigęs kirpėjų kursus) ir koliažų klijavimo kaip savitos performatyvios ideologijos koncepciją. Neretai menininkas netgi „komponuodavo“ atsitiktiniu būdu, arba siūlydavo kokias nors detales komponuoti, klijuoti ar nubraižyti draugams, pažįstamiems. Menininkas sąmoningai pradėjo dirbti su „antrine“ medžiaga – iškarpomis, reprodukcijomis ir neretai jo „invazijos“ į šią medžiagą būdavo minimalios – koks nors nedidelis brūkšnelis, apskritimas ar kokios detalės apvedžiojimas raudonu tušinuku. Kartais užtekdavo tik kokio meno šedevro (reprodukcijos) pasisavinimo fakto – tikrojo autoriaus pavardės užbraukimo ir savo parašo. Galop, menininkas taip radikalizavo pasisavinimo strategiją, jog galėjo priskirti savo autorystę bet kokiems objektams, socialiniams ir kultūriniams reiškiniams – bet kam.
Žiemą Panevėžys tampa tikra kūrybos ir poezijos sostine. Šiais metais čia rengiamas jau tryliktas tarptautinis festivalis „Panevėžio literatūrinė žiema 2016“. Gruodžio 2, 3 dienomis festivalio širdimi taps Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka (Respublikos g. 14, Panevėžys).
Išsiilgtas, surengtas po dviejų metų pertraukos, festivalis šįkart kitoks. Jo programoje kaip niekada gausu dalyvių – įvairių kartų poetų, eseistų, svečių iš užsienio, kultūros leidinių redaktorių ir leidėjų. „Panevėžio literatūrinę žiemą“ atidarys garbės svečias, pasaulinio garso dailininkas Stasys Eidrigevičius, bus pristatyta jo grafikos paroda „Šaknys ir šakos“.
„Laukia stiprūs tarmiški skaitymai su šiaurės aukštaičių tarme parašyta Stasio Eidrigevičiaus poema, tai tarmiškos kūrybos atradimas visai Lietuvai. Festivalį puošia solidūs svečiai iš užsienio. Didelį vaidmenį atliks skaitovė, aktorė Olita Dautartaitė. Baigiamajame renginyje lis prizais, bus teikiama daug įvairių ir netikėtų apdovanojimų“, sako festivalio iniciatorė ir siela poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Labdaros ir paramos fondas „Frida“, prisidėdamas prie pasaulinės akcijos, skirtos atkreipti dėmesį į smurtą lyties pagrindu, lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis Kaune ir Vilniuje organizuoja „Baltojo kaspino” festivalį. Šių metų festivalį atidaryti patikėta Kauno šokio teatrui „Aura“.
Teatro vadovė, choreografė Birutė Letukaitė specialiai festivaliui sukūrė spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų”. Spektaklyje visuomenės skauduliai bus iškalbėti per šokį. Šeima, kuri suvokiama kaip saugiausia erdvė, priebėga nuo pasaulio negandų, deja, vis dažniau tampa didžiausių sužeidimų vieta. Sudaužytos moterų viltys, meilės ir saugumo alkani vaikai, brutaliai ieškoję laimės ir jos nesuradę vyrai. Nesusikalbėjimo uždusinti, smurto sulaužyti gyvenimai, kuriuose laimėtojų ir laimingųjų nėra.
Lapkričio 25 d., (penktadienį), 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje – aktorės Rasos Samuolytės pirmasis kūrybos vakaras.
1998 m. aktorė Rasa Samuolytė pirmą kartą scenoje debiutavo Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal Bernard-Marie Koltes’o „Roberto Zucco”, kuriame sukūrė Mergaitės vaidmenį – vieną ryškiausių atlikėjos kūrybinėje biografijoje. Metai prieš debiutą, 1997 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji įgijo dramos aktoriaus specialybę (kurso vadovas Jonas Vaitkus). Po studijų jaunoji atlikėja drąsiai žengė į profesionalią teatro sceną, žiūrovus ir teatro kritikus stebindama savo vaidmenimis ir įspūdingu talentu.
Gruodžio 9 d. 18 val. Tolerancijos centre (Vilnius, Naugarduko g. 10), įvyks XLV Vilniaus aukcionas. Aukciono ekspoziciją apžiūrėti bus galima gruodžio 7–8 dienomis nuo 10 iki 18 val. bei gruodžio 9 dieną nuo 10 iki 14 val.
XLV Vilniaus aukcione pristatoma 150 kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros bei ikonų. Kūriniai suskirstyti į atskiras rubrikas, „mini ekspozicijas“, žiūrovui siūlančias naujus rakursus ar diskusijas.
Pirmiausia, aukciono rengėjai kviečia atkreipti dėmesį į mažųjų formatų kolekciją. Čia galima atrasti A. Žmuidzinavičiaus, A. Savicko, J.A. Stankevičiaus-Stankaus, J. Čeponio tapybos miniatiūras, A. Petrulio piešinius.




Lapkričio 24 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, III aukšto bendradarbiavimo erdvėje rengiamas kompozitorės Onutės Narbutaitės kūrybos vakaras.
Šie metai yra žymiausios Lietuvos kompozitorės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Onutės Narbutaitės jubiliejiniai metai. Kompozicijos pradmenis ji gavo iš Broniaus Kutavičiaus, o 1979 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. Jos kūrybos diapazonas labai platus – nuo dainelių vaikams iki stambios formos instrumentinių, simfoninių ir vokalinių kūrinių, operos „Kornetas“, muzikos dramos spektakliui „Oidipo mitas“ – iš viso per 70 opusų ir per 30 CD. 2015 m. O. Narbutaitė už operą „Kornetas“ ir kompoziciją kameriniam orkestrui „Was there a butterfly ?“ paskelbta Metų kompozitore.
Pabudus iš sovietmečio nuobodulio ir devyniasdešimtųjų sapno (Francis Fukuyama „The End of History?”), patiriame neužtikrintumą po paskutinės (eilinės) pasaulinės ekonominės krizės ir architekto vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje imame suvokti šiek tiek kitaip. Architektūros laukas tampa vis labiau veikiamas stiprių finansinių, ideologinių, politinių ir kultūrinių veiksnių. Menkstant architektų autoritetui visuomenės intereso atstovavimas keičiamas pozicijomis „doing business" reitinguose, o tai lemia architektų darbo sąlygas, darbo užmokestį, autorinių teisių apsaugą ir jų architektūrinės produkcijos kokybę. Dirbdamas globalinės ekonomikos sąlygomis ir norėdamas daryti įtaką urbanistinei plėtrai architektas negali (o gal niekuomet ir negalėjo?) ignoruoti finansinių sistemų logikos.
Pesimistas pasakytų, kad architektas iš viešojo intelektualo tampa nuo užsakovų priklausomu vykdytoju, kuris nepajėgus būti kritišku aplinkai ir sau. Toks bestuburis kuria ir formuoja nuspėjamą, saugią ir lėkštą aplinką. Bet ar apskirtai egzistuoja nuo pinigų nepriklausomas, į galios žaidimus neįsivėlęs, bet tuo pat metu sėkmingas architektas? Norisi tikėti, kad šiuolaikinis architektas geba konceptualiai integruoti pinigus į architektūros discipliną, o ne tik suteikti formą takiam kapitalui.
