Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) išleido knygą „Virgilijaus Noreikos dainavimo mokykla: pagrindai, ištakos, tradicijų sąveikos“. Tai LMTA doc. dr. Tamaros Vainauskienės parengta monografija, kurioje pirmą kartą aptariama įžymaus operos solisto pedagoginė veikla ir ją grindžiantys principai.
Knygoje gilinamasi į Virgilijaus Noreikos vokalinę kultūrą, jos susiformavimo prielaidas, ryškiausias solisto specializacijos sritis. Monografijos autorė šiuolaikinio mokslo požiūriu analizuoja V. Noreikos kaip pedagogo dainavimo mokymo sistemą, atskleidžia jo mokymo metodus.
Tekstinę dalį papildo schemos, parodančios dainavimo mokyklos ištakas, tradicijas ir jų sąveiką. Kartu parodoma ir lietuvių akademinės vokalinės kultūros prigimtis. Virgilijaus Noreikos dainavimo mokyklos genealogijos žinynas patvirtina gilias tradicijas (ištakos siekia XVII a. vidurio Neapolio mokyklą) ir ryšius su iškiliausiais Europos dainininkais ir pedagogais.
Katerinos Tretyakovos rečitalio Nacionalinėje filharmonijoje įspūdžiai
Operos pasaulis – lyg niekad nevėstanti lava, vis išmetanti ugninių purslų. Antai neseniai paskelbtos citatos iš naujos, dar rengiamos išleisti knygos apie Vaclovą Daunorą sukėlė tikrą vietinės reikšmės „bufonų karą“. Regis, nemažai metų praėjo nuo to laiko, kai knygos herojus ir jos veikėjai stovėjo Vilniaus operos scenoje, o konfliktas – tiesa, netiesioginis – įsismarkavo visu šiuolaikinės internetinių komentarų kultūros nuožmumu. Tiesa, daugiausia iečių laužoma dėl, man regis, beprasmio klausimo – kuris iš konflikto epicentre atsidūrusių legendinių solistų geriau dainavo.
Anie Vaclovo Daunoro, Virgilijaus Noreikos, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, Irenos Milkevičiūtės (galima būtų vardinti daug garsių pavardžių) laikai operos gerbėjų atminty ir širdyse iš tiesų paliko neištrinamą pėdsaką. O kokia gi dabartis?
2017 metų sausio 7 dieną žymus lietuvių kompozitorius, pianistas, pedagogas Julius Andrejevas būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Deja, garbus menininkas šios sukakties nesulaukė – lapkričio 29 d. po sunkios ligos iškeliavo į amžinybę. Tačiau gausus būrys jo kolegų ir mokinių Juliaus Andrejevo gimimo dieną sumanė pagerbti garsaus muziko atminimą. Sausio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Didžiojoje salėje vyks vakaras, skirtas profesoriui Juliui Andrejevui (1942–2016) atminti.
Drauge su Lietuvos kompozitorių sąjunga rengiamo koncerto programoje skambės Juliaus Andrejevo kūriniai ir jo buvusių studentų interpretuojami klasikos opusai. Šitaip bus atspindėti du bene svarbiausi J. Andrejevo veiklos barai – muzikos kūryba ir pedagogika.
Po išvykos į JAV ir koncertinių gastrolių Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, po to Prahoje ir Antverpene jau šį penktadienį Lietuvoje koncertuos įžymusis fortepijono maestro Pierre’as-Laurent’as Aimard’as. Asmeniškai pažinojusio daugelį legendinių XX a. kūrėjų garsiojo Prancūzijos pianisto rečitalis pirmą kartą rengiamas Vilniuje. Spalio 25 d. planuotas P.–L. Aimard‘o koncertas Vilniuje dėl pianisto ligos perkeltas į gruodžio 16 dieną ir pagaliau – jau visai netrukus – įvyks Nacionalinėje filharmonijoje.
Nuo Bacho iki Boulezo, nuo „Grammy“ iki „iTunes“ dažniausiai siunčiamų albumų laurų – toks platus kūrybinių interesų ir pasiekimų diapazonas tik iš dalies apibūdina šią pasaulinę fortepijono įžymybę. „Tai išties išskirtinė interpretacija: nuostabi patirtis – susitikti su stulbinama Aimard’o technika, nenumaldoma energija ir fanatišku užsidegimu“, – šių metų balandį rašė „The Times“ kritikas. „Aimard’as, regis, ne tiek atlieka muziką, kiek ja gyvena... Paskutinės jo išgaunamos frazės krenta į nuščiuvusią tylą ir, atrodo, tęsiasi amžinai, kol nepradeda griaudėti plojimai“, – savo įspūdžius dėstė „The Guardian“ apžvalgininkas. Tokie epitetai, kaip „pasišventimo ir gilaus nuoširdumo derinys“, „užimantis kvapą“ atlikimas, išryškinantis kompozitoriaus muzikoje užkoduotą jausmingumą, ir panašūs, nuolat lydi P.–L. Aimard’o koncertus.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksta Baleto savaitė, skirta choreografo, LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro jubiliejui. Savaitės renginiuose – baleto spektakliuose ir šventiniame gala koncerte – iki gruodžio 18 d. pasirodys Lietuvos ir užsienio baleto žvaigždės.
Visame pasaulyje šokanti Maskvos didžiojo teatro ir „La Scala“ baleto trupės žvaigždė Svetlana Zacharova bei jos partneris Michailas Lobuchinas, Londono karališkojo „Covent Garden“ baleto primarijai Marianela Núñez ir Vadimas Muntagirovas, Olandijos nacionalinio baleto pagrindinė solistė Igone De Jongh ir Štutgarto baleto primarijus Danielius Camargo, Lenkijos nacionalinio baleto atstovai Yuka Ebihara ir Dawidas Trzensimiechas greta Lietuvos scenos pažibų – Anastasijos Čumakovos, Olgos Konošenko, Kristinos Gudžiūnaitės, Genadijaus Žukovskio, Martyno Rimeikio, Gretos Gylytės, Eligijaus Butkaus ir kitų solistų – Vilniuje sveikins vieną iškiliausių Europos choreografų jubiliejaus proga.
(1939–2016)
Šių metų lapkričio 27 dieną eidama 78-uosius metus mirė garsi Lietuvos operos dainininkė, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Ambrazaitytė (1939–2016).
„Jos kelias – nuo Sibiro tremtinės iki vienos ryškiausių Lietuvos operos žvaigždžių“, – apie Nijolę Ambrazaitytę rašė muzikologas Jonas Bruveris.
N. Ambrazaitytė gimė 1939 metų vasario 21 dieną Lazdijų rajone, Burakavo kaime. 1948–1957 metais gyveno tremtyje Igarkoje (Rusija).






Šiuolaikinė klasika su egzotiškais Azijos ir Australijos čiabuvių kultūros elementais Filharmonijos scenoje – tokį neįprastą ir intriguojantį derinį žada 26-ojo aktualios muzikos festivalio „Gaida“ viešnia, bene garsiausia šiandienos Australijos kompozitorė Liza Lim. Jos kūrinys simfoniniam orkestrui „Perlamutras, ochra, plaukų virvelė“, įkvėptas vieno iš Australijos čiabuvių iniciacijos ritualų, nuskambės spalio 21 d. 19 val. „Gaidos“ atidarymo koncerte Nacionalinės filharmonijos salėje.
Į lietuviškąją savo kūrinio premjerą atvyks ir pati autorė – šiemet 50-metį švenčianti viena įdomiausių šių dienų muzikos kūrėjų pasaulyje Liza Lim.
Lizos Lim muzikai būdinga intuityvi energija ir virpantis spalvingumas, ji dažnai naudoja ritualines formas ir atlikimo estetiką, būdingą Azijos ir Australijos čiabuvių kultūrai. Jos kūriniuose neretos yra ekstatiškos transformacijos būsenos: nuo paslaptingumo pereinama prie atvirų emocijų, nuo įtūžio – prie susitaikymo.
Pianisto Roberto Lozinskio benefisas ir Arvydo Malcio kūrinio premjera
Yra toks filmas „Le Concert“ („Koncertas“, pas mus rodytas pavadinimu „Apsišaukėlių orkestras“) apie tarybinės sistemos sužlugdytą – bet ne iki galo – dirigentą, kuris ankstyvaisiais posovietiniais metais atsitiktinai sužinojo apie Paryžiaus „Châtelet“ teatre rengiamą Maskvos didžiojo teatro orkestro koncertą: nepranešęs šios žinios vis dar tarybinio tvaiko persmelkto teatro vadovybei, subūrė prieš 20 metų išvaikyto savo orkestro muzikantus – žydus – ir apsišaukę „Maskvos didžiojo teatro orkestru“ jie išvažiavo koncertuoti į Paryžių. Tai komedija, bet ji puikiai parodo, aišku, su didele fantazijos doze, kad orkestras yra skirtingų likimų ir gyvenimų žmonių sambūris, kuris susivienija dėl muzikos.
Klausydamasi Tarptautinei muzikos dienai skirto spalio 1 d. koncerto Nacionalinėje filharmonijoje ir žiūrėdama į scenoje muzikuojantį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą irgi nenorom pagalvojau apie tai, kad orkestras yra tarsi mikrovisata, kurioje kiekvienas yra ne tik konkretaus instrumento atlikėjas – pirmųjų ar antrųjų smuikų grupės smuikininkas, o gal ir koncertmeisteris, fleitininkas, violončelininkas ir t. t., pagaliau dirigentas, bet ir tos mikrovisatos dalis, organiškai papildanti ir kurianti skambančią visumą – publikos girdimą kūrinį. Aišku, orkestrantas, kaip asmenybė, yra daugiau nei tik savo instrumento profesionalas: anapus orkestro yra gyvenimas, pomėgiai ir pan., bet kartais tasai „anapus“ būna labai artimai susijęs su pačiu orkestru.





Stulbinama technika ir netikėtomis programomis visame pasaulyje garsėjantis pianistų duetas „GrauSchumacher Piano Duo“ (Vokietija) spalio 29 d. surengs išskirtinį pasirodymą Vilniuje. Kongresų rūmuose drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru garsenybių duetas skambins net 2 Koncertus dviem fortepijonams ir orkestrui.
„Savo stulbinančiais įrašais Andreasas Grau ir Götzas Schumacheris įsitvirtino kaip vienas fortepijonų duetų lyderių pasaulyje; jį galima būtų palyginti nebent su legendiniais broliais Kontarsky. Tačiau akivaizdu, „GrauSchumacher“ dueto interpretaciniai įgūdžiai gerokai pranoksta pirmtakus“, – apie dinamiškąjį duetą rašo pagrindinis Vokietijos klasikos ir džiazo muzikos žurnalas „Fonoforum“.
