Autorius: Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Vyriškumas kaip uždavinys, kurį reikia tinkamai atlikti
Apie parodą „Sparta“ Kauno menininkų namuose
Eidama į parodą „Sparta“ (kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė) Kauno menininkų namuose, kaip ir dauguma užaugusi pagal neįmanomus moteriškumo standartus, mąsčiau apie atotrūkį tarp vyriškos ir moteriškos naštos ir keistus veidrodinius atspindžius, kuriuos ji sukuria. Mane mokė stebėti savo kūną, toną, šypseną, ambicijas. Vyrai, regis, mokomi stebėti savo tylą ir tvirtumą.
Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Leidžia sau būti kiekvieną kartą kitaip
Apie Julijos Pociūtės parodą „Pamiškė“ galerijoje „apiece“
Sunku pasakyti, kada medžiaga praranda savo funkciją ir pradeda veikti kaip ženklas. Arba kada ženklas netenka savo reikšmės ir tampa tiesiog paviršiumi. Julijos Pociūtės „Pamiškė“ išsiskiria tuo, kad nesiekia būti nei apie, nei už, – ji veikia paviršiuje, kur prisilietimas pakeičia formą, bet ne jos pavadinimą. Medis lieka medžiu, oda – oda, bet jų paviršiai pakitę, paveikti.
Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Kęstučio Zapkaus paroda „Vėlyvesni sūkuriai“
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) kovo-gegužės mėnesiais veiks Kęstučio Zapkaus paroda „Vėlyvesni sūkuriai“.
Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Mažame kambaryje su dirbtiniu intelektu
Agnės Gintalaitės paroda „Ne mano ne fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Nostalgija turi keistą savybę – skatinti pajusti ryšį su dalykais, kurių niekada nebūtume patyrę. Ji gali priminti miglotas detales, ką tik prabudus iš sapno, kurias, atrodo, jaučiame ant liežuvio galo. Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“ nostalgija pasireiškia stebint atvaizdus, kurie atrodo kaip niekada neegzistavusių prisiminimų fragmentai.
