Vyriškumas kaip uždavinys, kurį reikia tinkamai atlikti

Eidama į parodą „Sparta“ (kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė) Kauno menininkų namuose, kaip ir dauguma užaugusi pagal neįmanomus moteriškumo standartus, mąsčiau apie atotrūkį tarp vyriškos ir moteriškos naštos ir keistus veidrodinius atspindžius, kuriuos ji sukuria. Mane mokė stebėti savo kūną, toną, šypseną, ambicijas. Vyrai, regis, mokomi stebėti savo tylą ir tvirtumą. Lūkesčiai skiriasi, bet juos varanti sistema vienodai negailestinga. Kartais man sunku empatizuoti vyrų padėčiai, ypač kai jie slepiasi po smurto, autoriteto ar valdžios kauke. Tačiau „Sparta“ to manęs neprašo – ji paprasčiausiai pateikia tam tikrą nuopuolį, kurį galiu atpažinti. Vis dar matome gyvenimą, praleistą apsimetinėjant, kad vienintelė priemonė yra stiprybė ir galia.

Ši grupinė paroda – platesnio projekto „Nepadorūs vakarai. BMW“ („BMW pavadinimo dalis remiasi Raimundo Malašausko 2005 m. ŠMC kuruotos Baltijos trienalės pavadinimu Black Market Worlds bei akivaizdžiu iki šiol išlikusiu prestižinio vyriškumo simboliu – automobilio BMW ženklu“) dalis – veikia tarsi kultūrinis magnetinis rezonansas: fiksuoja chronišką susikaustymą ir psichinius randus, paliktus vyriškumo reikalavimų. Paroda išskleidžia specifinio pralaimėjimo anatomiją – tokio, kuris dvelkia prakaitu, perdegusiais varikliais ir paminkštintos automobilio sėdynės vienatve.

Red pill kultūra, nepaisant viso savo toksiškumo, neatsirado iš niekur. Šios internetinės bendruomenės, pavadintos pagal „raudoną piliulę“ iš filmo „Matrica“ (1999), simbolizuojančią tariamą „prabudimą“ į tikrąją socialinę realybę, dažnai prisistato kaip atsakas į vyrų patiriamą socialinį nuvertinimą. Nors jų turinys dažnai grindžiamas mizoginija, sąmokslo teorijomis ir agresyvia retorika, struktūriškai jos funkcionuoja kaip neformali emocinio palaikymo platforma. Jose jauni vyrai gauna aiškias, nors ir žalingas, taisykles, kaip būti „tikru vyru“, kaip vertinti save ir kitus. Jie dalinasi santykių nesėkmėmis, patiriamu atmetimu, darbo problemomis. Šių forumų nariai dažnai neįvardija savo emocinės būsenos kaip sielvarto, tačiau jų dalijimasis patirtimis rodo bendrą negebėjimą susitvarkyti su emociniu pažeidžiamumu. Dėl šios priežasties red pill yra ne tik ideologinis, bet ir psichologinis simptomas – tai vieta, kur pripažįstamos vyrų emocijos, tačiau tuo pat metu jos nukreipiamos į neapykantą ir destrukciją.

Šiandien vyriškumo standartai retai įvardijami tiesiogiai, bet visi supranta, kaip jie veikia. Kalbėti apie emocijas – galima, jei tai dalis optimizacijos proceso. Reflektuoti – irgi leidžiama, jei tai atveda prie produktyvumo. Tapatybė turi tilpti į sistemą, kuri baigiasi vidiniu autoritetu, disciplinuotu grafiku ir kokia nors testosterono versija. Tokioje aplinkoje red pill kalba atsiranda natūraliai. Tie patys principai veikia „Linkedin’o“ įrašuose, vyrų saviugdos tinklalaidėse ir „emocinio intelekto“ dirbtuvėse. Vieni siūlo „efektyviau valdyti vidinius resursus“, kiti – „atsikovoti prigimtines galias“. Tiek vieni, tiek kiti dirba su tuo pačiu karkasu: vyriškumas kaip uždavinys, kurį reikia tinkamai atlikti.

Čia „Sparta“ įgyja savotiško aštrumo. Annos Orbaczewskos piešiniai ant keraminių lėkščių, kaip pusiau privačios ikonos, pasklidę po ekspozicinę erdvę. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo lengvi – beveik juokingi dėl perdėto figūratyvumo ir keistų anatominių iškraipymų. Tačiau jų trapumas – strateginis. Nedidelis formatas skatina priartėti, lyg priverstinai stebėtum kieno nors nejaukumą. Vyrų kūnai paversti karikatūriškais vaizdais, su sutinusiomis kūno dalimis, kabančiais falais, verkiančiais veidais ir pravertomis burnomis, kurios bando prabilti. Tai fragmentiški potraukiai – vaizdai, kuriuose užfiksuotas impulsas kalbėti, verkti, išsilieti. Lėkštės kaip paviršius – neatsitiktinis. Tai valgymo, ritualo, buitinio pasikartojimo paviršius – ir Orbaczewskos rankose jis tampa siurrealistinio pasirodymo scena. Piešinių laisvumas ir humoras nesumažina įtampos, verčiau ją sustiprina, nes skausmą paverčia šiek tiek juokingu. Tai emocinių būsenų portretai: atstūmimo, bejėgiškumo, gėdos.

Adomas Danusevičius tęsia šią strategiją per medžiagiškumą. Jo keraminės skulptūros, išdėstytos ant tamsaus pagrindo, atrodo ir kūniškos, ir abstrakčios. Jų vingiai primena organus, riebalus, raukšles ir savotišką dekoratyvinį perteklių. Vienos lygios ir žvilgančios kaip nupoliruota oda, kitos – matinės, raukšlėtos, lyg nebaigtos. Tai pasibjaurėjimo ir viliojimo mišinys; lyg liestum kažką asmeniško, prie ko niekada nederėjo prisiliesti. Jų vieta ant grindų taip pat gali būti svarbi, skulptūros lieka žemiau akių lygio, pasyvios ir keistai orios.

Gabrielės Černiavskajos parodos architektūra, kaip rašoma anotacijoje, primena tamsų automobilio saloną, o gal net paminkštintos dangos sporto salę, sugeriančią kūrinius į savo klostes. Juodos, įspaustos metalo plokštės ne tik atskiria kūrinius nuo aplinkos, bet ir surenka vizualinę bei garsinę informaciją, tarsi siekdamos izoliuoti ekspoziciją nuo bet kokios perteklinės išraiškos; ekspozicija nėra vieša, o veikiau apsaugota nuo bereikalingo kontakto. Augustės Vickūnaitės instaliacija apgaubia erdvę garso dulkėmis. Garso sluoksnis veikia kaip struktūrinė įtampa: jis palaiko parodos atmosferą per nuolatinį foninį trukdį, išlaikant žiūrovą budrumo būsenos. Takelis burzgia ir skilinėja fone kaip VHS kasetė, rasta palėpėje. Instaliacijoje slypi šioks toks grėsmingumas – ji per daug abstrakti, kad būtų nostalgiška, ir per šiurkšti, kad ramintų.

Atsispirdama nuo antikinės Spartos ideologijos, paroda seka jos atvaizdą suglebusiose ir dviprasmiškose posovietinio vyriškumo formose. Žodžiai apie bailumą ir pilietinę gėdą anotacijoje sklando kaip istorinė liekana, o bailumas atsiskleidžia ne kaip moralinis trūkumas, bet kaip socialinio spaudimo rezultatas. 1990-ieji Lietuvoje reikalavo jėgos, stoicizmo, dominavimo – bet niekas nesvarstė, kaip šios savybės buvo internalizuojamos ar palaikomos. Reikalavimai, iš esmės neturėję emocinės kalbos, vėliau transformavosi į įvairias saviveiklines reakcijas, kurios šiandien pasireiškia ir skaitmeninėse vyrų bendruomenėse.

Jei „Sparta“ ką nors ir siūlo žiūrovui, tai nustoti tikėtis, kad vyrai turi demonstruoti stiprybę, – ir pradėti pastebėti, kaip dažnai jie baudžiami už švelnumą.

Paroda veikia iki gegužės 22 d.

Kauno menininkų namai (V. Putvinskio g. 56, Kaunas)