Agnės Gintalaitės paroda „Ne mano ne fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Nostalgija turi keistą savybę – skatinti pajusti ryšį su dalykais, kurių niekada nebūtume patyrę. Ji gali priminti miglotas detales, ką tik prabudus iš sapno, kurias, atrodo, jaučiame ant liežuvio galo. Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“ nostalgija pasireiškia stebint atvaizdus, kurie atrodo kaip niekada neegzistavusių prisiminimų fragmentai.
Bendradarbiaudama su „MidJourney“ programa, autorė žongliruoja žmogaus kūrybiškumo ir dirbtinio intelekto kamuoliukais. Gauti kūriniai atrodo ir pažįstami, ir išgalvoti, skatinantys atidžiau patyrinėti, kaip technologijos veikia tikrovės suvokimą, kiek tai, ką „prisimename“, iš tiesų priklauso mums.
Manau, svarbu pradėti nuo to, kad čia analoginė estetika – ne tik stilistinis Gintalaitės pasirinkimas, bet ir sąmoninga strategija, daranti įtaką atvaizdo ir žiūrovo dialogui. Ji remiasi kolektyviniu analoginės fotografijos supratimu – netobulumu, autentiškumu ir pastovumu, lyginant su skaitmeninėmis medijomis. Analoginės fotografijos išvaizda, primenanti praeitį, beveik įkalina mus nostalgijos jausme. Tačiau parodoje nostalgija nesuteikia paguodžiančio pabėgimo; Gintalaitė tarsi ragina mus nulupti minkštą fokusuotą sluoksnį, kuriuo padengėme savo praeitį.
Pati Gintalaitė šį požiūrį apibūdina kaip sąmoningą sprendimą „užsidaryti mažame kambaryje“, apibrėžtame senosios analoginės fotografijos estetikos, – stiliaus, kuris, kaip ji pripažįsta, šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje tapo kliše, dažnai naudojama praeičiai vaizduoti.[1] Menininkė skatina mus galvoti apie tai, kaip anksčiau buvo archyvuojami prisiminimai: kruopščiai, apčiuopiamai, ir apskritai pats procesas būdavo daug ilgesnis. Dabar įvykius įamžiname per kelias sekundes ir saugome duomenų laikmenose, dažnai rizikuodami prarasti jų svorį ir prasmę.
Agnės Gintalaitės paroda mane „pagauna“ vaizduojamų atpažįstamų dalykų keistumu – savybe, kurią Freudas vadina nejauka (Das Unheimliche arba the uncanny). Kaip kad sapne staiga supranti, jog kažkas ne taip – pažįstami veidai virsta nepažįstamomis formomis; šešėlis ne visada sujuda kartu su tavimi – todėl esi sutrikęs ir abejoji pačios realybės tikrumu. Gintalaitė savo kūriniuose traukioja šią įtampą, suliedama žmogaus ir gyvūno formas, o šis žaidimas skatina mus apmąstyti ne tik tai, ką matome, bet ir tai, kaip matome.
Hibridinės formos – iš dalies žmogaus, iš dalies gyvūno – veda prie šiandieninės tapatybės kintamumo klausimo. Jos atspindi visuomenę, kurioje mūsų savimonę nuolat formuoja persidengiančios kultūrinės, technologinės, asmeninės ir visokios kitokios įtakos. Dviejų pavidalų koegzistencija rodo nuolatines derybas tarp mūsų civilizuoto paviršiaus ir instinktyvių srovių. Gintalaitė įsitraukia į platesnį pokalbį apie tai, kad nebetelpame į tvarkingas kategorijas. Nesvarbu, ar tai būtų mūsų internetinės ir neinternetinės savasties persidengimas, ar tai, kaip kultūrinė, lytinė ir socialinė tapatybė vis labiau prieštarauja binariniams apibrėžimams, šios hibridinės formos tampa mūsų daugiasluoksnės egzistencijos metaforomis. Jos kelia nerimą, nes formų ne(be)įmanoma klasifikuoti, kaip ir daugelio šiuolaikinio gyvenimo aspektų.
Čia į pokalbį įsitraukia posthumanizmas – ne kaip teorija, o kaip patirtis, kurią Gintalaitė pateikia tiesiai prieš mus. Jos darbuose aiškiai jaučiama, kad žmonija ir technologijos nebėra atskiros esybės. Naudodama dirbtinio intelekto programą, menininkė ir tyrinėja hibridinę tapatybės prigimtį, ir ją įkūnija. Tokia bendradarbiavimo forma griauna tradicinę, romantizuotą menininko kaip pavienio genijaus sampratą. Gintalaitės ne fotografijos iliustruoja labiau pasiskirsčiusią kūrybos formą, atspindinčią nuo technologijų priklausomą ir su jomis integruotą gyvenimą. Rezultatas – savotiškas kūrybinis hibridiškumas, jungiantis žmogiškąją intuiciją ir technologinį tikslumą. Dirbtinis intelektas įneša atsitiktinumo elementą, perspektyvą, kuri neatitinka tipiško žmogiško šališkumo ir kuri pertvarko meno kūrinį į tokį, kurio galbūt negalėtų įsivaizduoti vienas menininkas.
Žvelgiant iš kitos perspektyvos, Gintalaitės dirbtinio intelekto naudojimas atskleidžia kultūrinį nerimą ir galimybes, susijusias su dirbtiniu intelektu. Viena vertus, jis iškelia į viešumą susirūpinimą dėl savito žmogaus kūrybiškumo erozijos. Ar mašinos tampa savarankiškos, o jei taip, ką tai reiškia vertei, kurią teikiame unikaliai žmogiškai patirčiai? Kita vertus, bendradarbiavimas su dirbtiniu intelektu suteikia tam tikro optimizmo – tai požiūris į technologijas kaip į ekspansyvią jėgą, galinčią išplėsti mūsų galimybes.
Kartu iškyla ir kita, mažiau maloni, dirbtinio intelekto potekstė – stebėjimo ir kategorizavimo. „MidJourney“ programos naudojimas nėra tik techninis veiksmas; tai stebėjimo sistema, bandanti suprasti, interpretuoti ir atkartoti žmogaus bruožus per savo objektyvą. Sukurti vaizdai atrodo išskaidyti, tarsi atskleidžiantys, kas nutinka algoritmams bandant užfiksuoti žmogaus sudėtingumą. Gautuose vaizduose atsispindi ir pažįstama, ir svetima mūsų versija, rodanti, kaip lengvai mūsų ypatumai gali būti abstrahuoti į duomenų taškus. Mūsų žmogiškumas distiliuojamas iki kažko, ką mašina gali išmokti ir kategorizuoti, o šis procesas iš esmės yra redukuojantis. Taigi, kiek mes leidžiame save formuoti mašinoms, kurios, nepaisant savo galimybių, egzistuoja už žmogiškosios patirties ribų?
Agnės Gintalaitės darbai tarsi palieka mus erdvėje, kurioje žmogus ir mašina vis dar derasi dėl savo ribų. Patraukliausias aspektas – šių derybų nenuspėjamumas: nuolat kintantis, niekada iki galo neišsprendžiamas.
Paroda veikia iki lapkričio 9 d.
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)
[1] Agnė Gintalaitė, „Shoot the past: (re)creating memories with the AI“, 2022 02 18, https://agnegintalaite.lt/2022/07/18/shoot-the-past-recreating-memories-with-the-ai