Perfomansas „Superforma“

Kiek kartų sustosi kryžkelėje
Keliaudamas link tiesos
Paleidęs tėkmei
Pririštas naštas
ar
Atsigręši
Kai baimė lips ant kulnų
Grąžindama atgal
Kur būta ir saugu
-
Priminimas paklydusiems ir atradusiems.[1]

Karantino laikotarpis atnešė neišvengiamų pokyčių į mūsų gyvenimus o ypač stipriai atsiliepė kultūros lauke. Laikinai apleisti teatrai, tylios koncertų salės, tuščios galerijos, neįvykę vaidinimai ir skaičiuojami nuostoliai šiam laikotarpiui suteikia melancholijos atspalvių. Tačiau negalima būtų šio laikotarpio pavadinti „kultūros įšalu“, nes daug renginių persikėlė į ekranus video formatu ar gyvomis transliacijomis, įtvirtinant teatro ar kitų kultūros reiškinių ryšį su medijomis. Medijos, jau anksčiau plačiai naudotos teatre dabar atlieka ypač svarbų vaidmenį žiūrovams į namus „pristatant“ jau pastatytus spektaklius ar įrašytus pasirodymus, tačiau ar jos gali padėti pilnai išspręsti problemas, kylančias norint tęsti kūrybinę veiklą, kuriai būtinas tiesioginis kontaktas?

Šios sąlygos atlikėjams bei menininkams iškelia iššūkį, į kurį reaguodami jie gali pasirinkti savo veiklos strategiją: tiesiog laukti kol praeis karantinas, užsiimti retrospektyva, prisitaikyti ir adaptuoti kūrinius virtualiai erdvei arba galbūt net pasinaudoti iškilusiais sunkumais kaip meno proceso katalizatoriumi ir ieškoti naujų formų bei raiškos būdų.

Tai puikus laikas eksperimentinio meno kryptims ir kūrėjams, kurie linkę savo kūryboje ieškoti inovatoriškų sprendimų. Dabar galėtų klestėti tokios sritys kaip postdaminis teatras- išsilaužęs iš „dramos rėmų“- neturintis tradicinės struktūros, nepaklūstantis laiko, vietos ir veiksmo - „įstatymui"[2] atvėręs naujas teatro tyrinėjimo plotmes, kai į spektaklio vyksmo erdvę „įsiveržė tikrovė“[3]. Susiformavusi 7-8 dešimtmetyje ši idėja pasiekė Lietuvą devintajame dešimtmetyje ir per maždaug trisdešimt gyvavimo metų gerokai praplėtė teatro sąvoką. Per tą laiką buvo dekonstruota daugybė nusistovėjusių teatro normų, bandoma žiūrovų kantrybė per provokacijas, griaunama „ketvirta siena“, o pati teatro forma artėjo link hepeningų ir liejosi su performanso menu (geriausias pavyzdys būtų Beno Šarkos kūryba). Tačiau net ir tradicijas laužančiam, „laisvam“, eksperimentiniam teatrui reikia erdvės, čia ypač svarbus kontaktas.

Tad kaip karantino metu kurti meną, kuris reikalauja tiesioginio ryšio, buvimo bendrai, vienoje erdvėje?

Kaip plėsti teatro sąvoką neturint ryšio su žiūrovais?

Šie klausimai skatina ieškoti išeičių ir kurti naujais būdais, o gal net ieškoti naujų teatro ar performanso formų. Vieni iš menininkų, veikiančių postdraminio teatro ir performatyvaus meno kontekste, kurie net karantino metu randa būdą tęsti savo veiklą, tai „sold candy“.

Sold candy- tai dviejų eksperimentatyvių kūrėjų (Karinos Surpinos ir Andrej Novikov) iniciatyva veikianti performatyvaus meno ideologija ir praktika, tarsi tampri plotmė, įtraukianti skirtingus kūrėjus į bendrą performatyvią būtį. Šios būties prasmė atsiskleidžia per netikėtus susikirtimus ir jungtis, kuomet dalyvių „atsineštos“ skirtingos sritys (elektroninė muzika, šiuolaikinis šokis, butoh, įvairios medijos it t.t.) spontaniškai susilieja į bendrą kūrinį, kuris gimsta jo pristatymo metu. Pradėję nuo performansų muzikos ir menų festivaliuose, per dvejus veiklos metus „sold candy“ yra pristatę šešis performansus skirtingose erdvėse: „VDA“ rūsiuose, „5 malūnų“ galerijoje, analoginės fotografijos festivalyje bei privačiuose renginiuose.

Karantino metu, kūrėjai, ieškodami būdų dirbti kartu atranda atsitiktines jungtis skaitmeniniu būdu, o „scena“ ketina paversti žiūrovų ekranus transliuodami gyvą vaizdą iš savo namų. Projekte „SUPERFORMA“ perfomanso dalyviai planuoja nagrinėti artumo temą būdami izoliuoti, neturėdami galimybės patirti „susikirtimų“ fizinėje erdvėje, tačiau jungdamiesi per veiksmą bei artumo būsenos išgyvenimą. Plačiau apie performansą pasakoja Karina ir Andrej.

Kuo ypatingas šis performansas?

K: Šis performansas yra kitoks, nes neturime gyvo kontakto, o ryšys tarp žmonių atsiranda spekuliatyvioje erdvėje.
 

A: Tačiau jis yra kartu ir visiškai toks pat, kaip ir kiti, nes su kiekvienu performansu vyksta naujų išraiškos būdų paieška, yra labai daug nežinomų faktorių ir eksperimentavimo. Kas liečia ryšį tarp žmonių, tai aš net nejaučiu, kad šiuo laikotarpiu jis būtų prarandamas, sakyčiau, kaip tik išryškėja. Mes esame priversti išsiskirstyti po skirtingus kambarius, izoliuotis užsidarydami vieni arba tik su artimiausiais žmonėmis, tačiau ryšys mums nesimatant ir nesiliečiant nedingsta. Kai atimama paviršutiniška ryšio išraiška, tada pajaučiame kas tai iš tiesų yra.
 

K: Taip pat ir performanse artumas lieka mintyje, mes nebūtinai turime matyti ar girdėti vienas kitą performanso metu, bet kas sieja mus, tai būsena, į kurią paneriame tuo pat metu su kitais žmonėmis, kurie nėra fiziškai šalia.
 

A: Žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos, gali pasijusti artimas su žmogumi, kurio tu niekad nesi sutikęs, bet iš vienos jo išraiškos ar to, kaip jis atlieką kažkokį veiksmą, pajunti, kad esate panašūs savo būtimi.

Savo performansų aprašymuose dažnai naudojate žodį „sintezė“, kaip metaforą skirtingų sričių susijungimui bendram kūriniui. Atrodo, tas susijungimas įvyksta kai į sceną ateina keli žmonės ir veikdami tai, kas jiems artima, įsibrauna į kito erdvę. Tačiau jei performansas vyks nuotoliniu būdu, kai dalyviai bus atskirai savo namuose, kaip tuomet įvyks tie susikirtimai?

A: Mums patiems tai yra eksperimentas, mes tikimės, kad susikirtimai įvyks žiūrovo mintyse, interpretacijos plotmėje. Dalyviai gali įsijausti, susisieti būsenomis, tačiau jie, užsiėmę savimi, nematys bendro vaizdo, veiklos neišvengiamai bus individualios, tad jų jungtis šiuo atveju įkūnys žiūrovai.

Jei pilnai atsiduodi kūrybai tuo metu, kai veiki, transliuoji savo būseną, gali atverti duris žiūrovo pajutimui. Tai įvyksta gyvo spektaklio metu, bet klausimas ar įvyks virtualioje erdvėje.

K: Vaizdas bus transliuojamas ir fragmentiškai dėliojamas operatoriaus, kuris yra dar vienas, lygiavertis dalyvis, išreiškiantis save per rodomo vaizdo komponavimą. Jis gali pamatyti tam tikras jungtis, susikirtimus, tačiau tai nepadaro jo performanso režisieriumi, o tik pasiūlo mintį, kad jungtys susikuria žiūrėjimo perspektyvoje.
 

Kokia būtų tokio kūrinio struktūra?

K: Struktūra nėra griežta, ji kuriasi vyksmo metu. Ji kaip kelionė, yra pradžia, yra pabaiga, tačiau veiksmai nėra suplanuoti, tad ir struktūra yra savaime besiformuojanti. Svarbiau yra laikytis idėjos, kad nereikia prisirišti prie išankstinio įsivaizdavimo, nerežisuoti. Reikia turėti išankstinį pagrindą, visa kita - improvizacija. Kai pasineri į artumo būseną, esi pilnai tik dabartyje, tada natūraliai atsiranda veiksmo intensyvumas ir tėkmė.

A: Kuo giliau bandai atrasti prasmę, tuo labiau ji priešinasi atsidavimui ir tuo labiau ji išsisklaido.

Kai bandai ją sukonkretinti ir įdėti ją į konkrečią formą, ji kaip tik pasprunka ir lieka forma. Tad mūsų kūryboje yra ypač svarbus struktūros laisvumas, kad ji neapribotų turinio, atskleidžiančio prasmę.

 „Sold candy“ yra idėja, apimanti daugiau kūrėjų, nei tik jus du. Atliekate performansus kartu su šokėjais, muzikantais bei skirtingais menininkais. Kas šį kartą papildys jūsų gretas?

K: Pakvietėme žmonės, pasižyminčius savitu unikalumu, kurių saviraišką esame pastebėję. Tai ir mažai pažįstami žmonės ir seni draugai, su kuriais dar nesame susitikę kūryboje.

A: Tai pavyzdžiui Andrius Pulkauninkas, kuris buvo mano mokytojas kai aš lankiau VU kinetinį teatrą, žmogus, praplėtęs mano suvokimą apie teatrą ir bendrai apie gyvenimą. Su juo jau turėjau daug performatyvios patirties ir prieš „sold candy“.
 

K: Arba S. Nekrošius, kurio nepažįstame, bet kūrybą seniai sekame. Jis naudoja tai, ką randa, kuria muzikos instrumentus iš keistų, nenaudojamų objektų. Tai labai siejasi su mūsų idėja naudoti tai, ką turime po ranka, ieškoti jungčių ir eksperimentuoti su netikėčiausiais daiktais.

Kalbant apie ryšį su žiūrovais, ar negalvojote daryti interaktyvaus performanso, kad galėtų įsitraukti ir publika?

A: Galvojome, kaip galėtume įnešti interaktyvumo, tačiau tai yra sudėtinga techniškai. Buvo mintis padaryti žaidimo forma, o ne performansą- spektaklį, tačiau kol kas norime išbandyti „superformos“ idėją.

Performansas bus gyvai transliuojamas Gegužės 1d 19h per „youtube“
https://youtu.be/RD5FUhbWYmM