Autorius: Santa Lingevičiūtė

Santa Lingevičiūtė

Tarptautinio Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kasmet vykstantis Kluže-Napokoje, traukia ne tik spalvinga programa, kurią sudaro per šimtas keturiasdešimt filmų, bet pirmiausia Rumunijos kino dienomis. Kaip Gdynės kino festivalyje galima vienoje vietoje pamatyti naujausius bei įdomiausius lenkų filmus, taip Kluže – naujausią rumunišką produkciją. Be pagrindinės konkursinės programos „Rumunijos dienos“, festivalio svečiams skirtuose uždaruose seansuose buvo galima pamatyti dar niekur nerodytų filmų, kurių premjeros turėtų vykti šių metų Lokarno, Venecijos ir kituose festivaliuose. Teko pamatyti didžiausius festivalius skambiai apkeliavusio filmo „Kruliko kelias anapus“ režisierės Ancos Damian naująjį, šįkart vaidybinį filmą „Labai permaininga vasara“ („O vară foarte instabilă“). Kol neįvyko tarptautinė premjera, kol kas tik galiu parašyti, kad režisierė orientavosi į žiūroviškesnį kiną, ir užsiminti, jog dokumentines juostas jai sekasi kurti daug geriau. Nors buvo parodytas tik darbinis filmo variantas, abejoju, ar galutinis bus geresnis. Užtat naujame Corneliu Porumboiu filme „Metabolizmas, arba kai vakarėja Bukarešte“ („Metabolism sau Cand se lasa seara peste Bucuresti“), kurio premjera numatyta Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, apstu šmaikščių dialogų, labai stipri ir pagrindinių aktorių vaidyba. Deja, režisierius taip pat prašė iki oficialios premjeros filmo recenzijų nerašyti.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Angelų dalis“

 Keno Loacho kūryba susidomėjau tik studijuodama Londone. Kai mokėmės britų kino kursą, šis režisierius mus aplankė, kad papasakotų apie britų kino istoriją, vis vengdamas atviriau pakalbėti apie savąją kūrybą. Kuklus žilaplaukis paliko stiprų įspūdį. Ir visai ne todėl, kad postringavo apie savo filmus, o todėl, kad jei ir imdavo apie juos kalbėti, vengė tokio paprasto žodelio kaip „aš“. Turbūt Loachas puikiai žino tą rusišką posakį: „ja“ – paskutinė rusų alfabeto raidė. Dažnas britų kritikas Keną Loachą vadina neegoistiškiausiu režisieriumi. Ir dabar prisimenu, kaip Loachas apibūdino savo kūrybą, o tai skambėjo maždaug taip: „Neapsakomai gerbiu rašytojus, nesu tas, kurį analizuotų autorinio kino teoretikai, tad atsiprašau, jei jus nuvilsiu, nes kurdamas filmą visai nenoriu būti autoriumi. Filmas man – tai bendradarbiavimas su puikiais rašytojais, aktoriais, operatoriais ir pan. Filmas yra visų mūsų produktas. O svarbiausias dėmesys, mano nuomone, turėtų būti skiriamas

Santa Lingevičiūtė

Rumunų kinas iš arčiau

Gruodžio 15 d. 16.20 programą pradės Silviu Purcarete drama „Kažkur Paliluloje“ („Undeva la Palilula“, 2012). Purcarete – garsus teatro režisierius, tad jo naują kūrinį labiau galima vadinti spektaklio ekranizacija su juodosios komedijos ir absurdo teatro elementais. Be to, filmo premjera Rumunijoje įvyko ne kino, o dramos teatruose. „Kažkur Paliluloje“ taip pat buvo įtrauktas į Karlovi Varų konkursinę programą „From East to West“. Istorija nukelia į komunistinės Rumunijos laikus. Jaunas daktaras Serafimas atvyksta dirbti į neegzistuojantį miestą Palilulą. Jis – vaikų gydytojas, tačiau vaikai šiame keistame mieste negimsta.

Santa Lingevičiūtė

Bendradarbiaudamas su Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje ir nepriklausomomis Čekijos kompanijomis, „ARTscape“ projektas pristato Čekijos filmų savaitę. Ji vyks spalio 12–16 dienomis. Programa supažindins su jaunosios kartos režisierių filmais, juos dominančių temų įvairove.

Spalio 12 d. (19 val.) programą pradės Bohdano Slćmos („Laikas būti laimingam“) komiška drama „Kaimo mokytojas“ („Venkovskō učitel“, 2008). Veiksmas nukelia į Čekijos pietuose įsikūrusį kaimą. Į jį atvyksta biologijos mokytojas, metęs darbą vienoje Prahos gimnazijų. Niekas nežino, kodėl jis tai padarė, bet niekas ir nesiaiškina. Net mokyklos direktoriui tai nesvarbu, nes, jo nuomone, Petras čia ištvers ilgiausiai pusę metų. Mokytojas apsigyvena pas močiutę, kuri negali užmigti be įjungto televizoriaus, o siena tarp jų „kambarių" – marga užuolaida. Kartą atsibudęs ant suspaustų šiaudų krūvos, mokytojas susipažįsta su jų savininke – inteligente Mari ir jos gražuoliu sūnumi Lada, kuriam dar tik kalasi ūseliai. Neilgai trukus Petras ir Mari susibičiuliauja, kalbasi apie paprastus dalykus, kartu skina vyšnias, veža šieną... Mokytojas kuklus, supratingas, jautrus, tad Mari juo susižavi. Vieną popietę ant šiaudų ji pabando Petrą...

Santa Lingevičiūtė

Rugpjūčio kino žemėlapis

Beveik po pusės metų pertraukos „ARTscape“ projektui bendradarbiaujant su Izraelio kino centru bus pristatyti penki vaidybiniai filmai. Jų tema – Izraelio ir Palestinos konfliktas.

Anot kino kritikės Amy Kronish, prieš įkuriant Izraelio Valstybę, filmuose arabai buvo vaizduojami kaip jodinėjantys ant asilų egzotiški ir laukiniai žmonės – visiška priešingybė moderniems žydų pionieriams. Tačiau 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai ėmė keistis politinės realijos, pradėti kurti filmai, kritiškiau žvelgiantys į konfliktą. Žinoma, kai kurie Izraelio režisierių filmai susilaukė nemažai kritikos iš Izraelio valdžios.

Vienas tokių filmų rugpjūčio 6 d. (17 val.) ir pradės „ARTscape“ Izraelio programą. Tai Danielio Wachsmanno drama „Rytų vėjas“ („Hamsin“, 1982). Ši juosta laikoma viena pirmųjų, kur nuoširdžiai ir atvirai bandoma pažvelgti į konfliktinę žydų ir palestiniečių situaciją bei joje atsidūrusius žmones. Istorija nukelia į Galilėjos regioną, kur gyvena jaunas ūkininkas žydas. Jam dirba jaunas arabas. Jis ūkininkui kaip brolis, nes abu kartu užaugo. Kad arabo tėvas išvengtų pažeminimo, nes iš jo ketinama atimti žemę, žydas pasiūlo ją perpirkti, o pelną, kurį gaus, dalintis pusiau. Pasak režisieriaus, toks filmas labiau reikalingas Izraelio visuomenei, turinčiai stiprių etninių ir politinių nusistatymų prieš arabus. Šios juostos stiprybė ta, kad Wachsmannas neverčia simpatizuoti nė vienam personažui. Nėra didvyrio, nėra „blogiuko“ – visi tik žmonės, tapę konflikto aukomis.