7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bandant praverti uždarą kambarį

Arūnės Tornau paroda „Donorai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Tautvydas Petrauskas
Nr. 8 (1329), 2020-02-28
Dailė
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas

„Tokiu būdu buvo stengiamasi iš miško paimti viską, kas yra įmanoma, ne tik medieną, bet ir medžių „kraują“, – girdžiu atidarydamas galerijos salės duris. Per garso aparatūrą sklinda gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus pasakojimas apie Labanoro girią. Ekspozicijos viduryje ant grindų – apie šimtą surūdijusių nedidelių kūginių piltuvėlių. Juos supa tapytojos Arūnės Tornau abstraktūs kūriniai ir kelios medinės lentelės iš miško, jose – skaičiai, žymintys miško plotų numeracijas. Ant palangės – nuotraukos su žmogaus nuniokoto miško vaizdais. Nors patalpą užpildantis pasakotojo balsas ramus, o beveiksmiai tapybos darbai skatina susikaupti, parodoje galima pajusti niūrumą, kylantį iš pusę amžiaus siekiančios istorijos apie žmogaus išnaudojamą gamtą.

Arūnės Tornau instaliacijos bei tapybos kūrinių paroda „Donorai“ galerijoje „Kairė–dešinė“ pasakoja istoriją apie miško plotą Labanoro girioje su nusakintomis, nudžiūvusiomis ir supuvusiomis pušimis. Labanoro giria – antras pagal plotą Lietuvos miškų masyvas (pirmasis – Dainavos giria). Joje vaikštant, autorės teigimu, galima rasti mažų metalinių kūgių, kurie būdavo naudojami sakams iš pušų surinkti – į juos subėgdavo sakai, tekantys iš daugelio medžio kamiene atliktų įpjovimų.

Piltuvėliai girioje ar paliktos „tatuiruotės“ medžių kamienuose yra senos naujienos. Tačiau praeities įvykių kontekstas skamba aktualiai šiandien kylančiose diskusijose. Menininkės veiksmas bent trumpam sukuria terpę diskusijai apie tai, ko (ne)reikėtų užmiršti apmąstant mūsų santykį su gamta. Šiuolaikinis menas – paveiki terpė diskusijoms, klimato aktyvizmo temos vis labiau įsigali ne tik kasdieniame pasaulio diskurse, bet ir reikšminguose meno renginiuose, o šiltnamio efektas buvo 2019-ųjų Venecijos bienalėje vyravusi tema. Dabar pats laikas kalbėti apie medžių kirtimą bei niokojimą paverčiant juos donorais. Gaila, kad į parodas eina ne tiek daug žmonių, kiek reikėtų reikšmingesniam pokyčiui.

Arūnės Tornau paroda „Donorai“ – ne pirmoji, kurioje skleidžiasi atminties tema. Didelėje parodoje Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre „Ištirpusios formos“ (2018) ir „Titanike“ vykusioje parodoje „Netvarios būsenos“ (2019) buvo galima matyti, jog menininkė atmintį saugo ir įsiuvimo būdu – motinai atminti, jos kurtus nėrinius prisiuvo prie didelių „laiko kapsulių“.

Parodoje „Donorai“ svarbus ne tik atminties aspektas. Eksponuojami abstraktūs tapybos kūriniai – daugiasluoksniai, plataus niuansuoto kolorito. Tai tapymas lėtai, kaip lėtai vyksta ir vaizduojami procesai – rūdijimas, pelkėjimas, miško nykimas. Lėtumą atliepia ir drobių formalieji aspektai – autorei privalu laukti, kol išdžius paviršiniai sluoksniai, kad vis leistųsi būti padengiami papildomais, taip sukuriant begalės atspalvių gylį plokštumoje. Dalyje kūrinių paviršius dar papildomas daugybe kantriai atliekamų vertikalių štrichų (pieštuku?), kas dar subtiliau išskaido matomą plokštumą panaikinant staigumo, impulsyvaus atlikimo dėmenį. Taip artėjama prie gamtos ne tik spalvomis, bet ir įvedant laiko svarbą.

 

Socialiai aktyvi paroda „Donorai“ įtraukta į meno pažinimą skatinančio renginio „Sumenėk“ programą, dėl to apie lėtus procesus bei (ne)užmiršimo svarbą kalbančią parodą pamatys daugiau nei įprastai žmonių. „Kodėl lietuviai naikina mišką? Todėl, kad gali“, – girdisi parodoje iš įrašyto Gaidamavičiaus pasakojimo. Dėl tos pat priežasties surengta ir ši Arūnės Tornau paroda, nors, ko gero, šiuo atveju galėjimas vienaip ar kitaip sumišęs su pareiga, kylančia iš neabejingumo tam, kas užima nei daug, nei mažai – trečdalį šalies ploto.

 

Paroda veikia iki vasario 29 d.

Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas