Neminimalistinė minimalisto paroda

Galerijoje savo tapybos darbus eksponuojantį Kęstutį Lupeikį vadinti minimalistu ar tiesiog šios raiškos rūšies ekspertu laikyti leidžia dvi priežastys – 2004-iaisiais apginta daktaro disertacija „Minimalistinė forma šiuolaikinėje architektūroje“ bei dvi (2007 ir 2012) publikuotos mokslo monografijos minimalizmo tema. O neminimalistine paroda man atrodo dėl menininko intencijų, įžodintų parodos tekste bei įvaizdintų drobėse.

Nors galerijoje eksponuojamų kūrinių vizualinė raiška gana asketiška: naudojamos elementarios formos, o spalvinis spektras siauras, sudarytas vos iš kelių spalvų, Lupeikis parodos tekste kalba apie visuotinius, globalius įvykius, daugelį aspektų veikiančius reiškinius, juos „surišdamas“ su asmeninėmis pesimistinėmis nuojautomis. Tapytojui neramu dėl socialinių tinklų įtakos, skatinančios atotrūkį nuo realybės, taip pat vertybių nykimo, pabėgėlių krizės, sparčios globalizmo raidos, valstybės (ne)valdymo. Tokios temos perša mintį, jog, norint jas vaizduoti drobėse, reikalingas siužetiškumas, figūratyvinis vaizdavimas ar tekstiniai intarpai, tačiau to jo kūriniuose nerasime.

Lupeikio eksponuojamuose darbuose vyrauja didžiausią energinę įkrovą turinčios spalvos – juoda, balta ir raudona, o pirmosios dominavimą drobėse galima susieti su jau minėtomis, cituojant autorių, „apokaliptinėmis“ nuojautomis. Kūrinyje „Struktūra“ beveik visą drobės plotą dengia juoda spalva, o iš stačiakampio kraštinių vidurio einančios ir viduryje susikertančios tiesės yra tarsi stumiamos iš kampų plintančių tirštai juodų keturkampių. Šioms tiesėms, rodos, lieka vis mažiau ir mažiau erdvės, o turėtą šviesùmą vis labiau pasiglemžia juoduma. Nuojauta kužda, jog visiškas drobės uzurpavimas juoda spalva jau čia pat.

Šio paveikslo atžvilgiu analogiškai interpretuoti būtų galima ir kūrinį „Tinklas“. Darbas atliktas darant daugybę vienodo storio potėpių, teptuką su juodais dažais pakartotinai vis braukiant iš vidurio į šonus visomis kryptimis. Pirmas paveikslo įspūdis – tarsi autorius čia bandė pavaizduoti juodos spalvos, kaip kietosios materijos, sprogimą, tačiau priėjus arčiau drobės ir įsižiūrėjus pasimato giluminiai, pirminiai sluoksniai. Po energingais juodos spalvos potėpiais matomi prieš tai buvę raudonos, mėlynos bei dar keleto spalvų dažai – jie čia buvo įkurdinti pirmiau nei juodieji. Tokiu būdu Lupeikis įvaizdina minėtąsias nuojautas apie viską suvienodinantį bei unikalumą sunaikinantį globalizmą, apie tradicijų ar papročių nykimą. Cituojant autorių, „tai veda į nužmogėjimą, mankurtizmą“.

Darbuose „Socialinis tinklas“ ir „Stebintis“ dominuoja raudona spalva. Beveik visą antrojo kūrinio plotą dengia įvairaus storio raudonų dažų sluoksnis, tačiau yra palikti du balti ovalūs ploteliai, tarsi žymintys akis, ką suponuoja ir kūrinio pavadinimas. Nėra nutapyta nei stebinčiojo veido, nei kūno, rankų ar kojų, menamas stebintysis atlieka tik niekada nenutrūkstančią stebėjimo funkciją. Kitame raudona spalva užvaldytame kūrinyje – iš dešiniojo drobės krašto tarsi išlenda masyvus raudonas plotas, o iš jo pasikartojančiai iki begalybės viršun kyla bei vis mažėja taip pat raudonos dėmės su dviem baltomis dėmėmis, didesne ir mažesne, atitinkamai atstojančiomis burną ir akis (šiuo atveju akį).

Šios viena iš kitos vis išaugančios, tarpusavyje sujungtos raudonos dėmės gana aiškiai primena galvas. Burnoms atstovaujančios baltos dėmės menamose galvose nutapytos tokiomis formomis, kokios susidaro žmogui šaukiant (nesunku prisiminti Edvardo Muncho „Šauksmą“), o menamieji žvilgsniai krypsta į skirtingas puses. Ši drobė tiesmukai, tačiau įtaigiai atliepia vis girdimus negatyvius padarinius, kildinamus iš virtualios plotmės, kurstančius susvetimėjimą, pasireiškiančius rietynėmis socialinių tinklų komentaruose. Abu raudonieji kūriniai perteikia tapytojo mintis apie „saviizoliaciją, patogų egzistavimą internetiniuose tinkluose“.

Viename masyviausių juodųjų kūrinių „Ivanas“, kuris referuoja į, autoriaus teigimu, bene didžiausią kada nors sukurtą atominį ginklą, vaizduojamas horizontaliai šiek tiek pasviręs, kitaip sakant, praradęs stabilumą, baltas plotas juodame fone. Pasvyrimas, destabilizacija kelia grėsmės nuojautą, o kitas kūrinys „Žuvis pūva nuo galvos“ – jau konkrečiai sietinas su niūriu tapytojo požiūriu į valstybės valdytojus.

Trumpa Kęstučio Lupeikio kalba per parodos atidarymą nuteikė gana optimistiškai: tapytojas pašmaikštavo su į jo parodą atėjusiais studentais, kad po parodos kartu su jais vyks į auditoriją (ekspozicijos autorius – VGTU architektūros katedros profesorius) dėstyti numatytos paskaitos. Minėjo, jog jam tiesiog patinka tapybos procesas – tepti dažus, stebėti jų klampumą arba nutekėjimą, užuosti kvapą. Tokie veiksmai gali veikti meditatyviai. Pozityvią atidarymo atmosferą stelbė apokaliptinės, distopinės kūrinių keliamos nuojautos. Kiek viltingiau nuteikia tik kūrinys „Laivas, kuriuo jie išplauks III“, drobė kelia asociacijas su bibline Nojaus arka, per tvaną išgelbėjusia bent dalį gyvybės.

Paroda veikia iki gruodžio 7 d.