7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Du šokio vakarai

Keturi spektakliai Kaune

Tautvydas Urbelis
Nr. 7 (1286), 2019-02-15
Šokis
Scena iš spektaklio „Tvenkti“. Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Startas“ archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tvenkti“. Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Startas“ archyvo nuotr.

„Tvenkti“

 

Medžio lajos vaizdas užlieja sceną, kurioje du kontrastingi kūnai – juodu kostiumu vilkinti Veronika Tarasevičiūtė ir baltai apsirengęs Adrianas Carlo Bibiano. Juodas kūnas pradeda niūniuoti melodiją, baltas kūnas – judėti. Medžio lapų ir šakų projekcija pasiglemžia šokėją, kurio judesiai įsilieja į, rodos, harmoningą visumą. Tačiau tobula harmonija nesukuriama. Vaizdai projekcijoje keičiasi, po vieno gamtos etiudo eina kitas, tačiau Bibiano šioje kompozicijoje išlieka svetimkūnis. Galbūt kalta projekcija ar pasirinkti judesiai, tačiau greičiausiai tai dar vienas priminimas apie perskyrą, žiojinčią tarp žmogus ir gamtos. Mėginimas rasti bendrus ritmus tik dar aštriau primena, kad vienis ir harmonija nuolatos išsprūsta ir lieka žmogaus fantazijos objektu. Net dulkės ant basų šokėjo pėdų suneštos iš industrinės, o ne miško paklotės.

 

Niūniuojama melodija pamažu tampa lietuvių liaudies dainos motyvu, kuriančiu naują santykį su atliekamu šokiu. Neatitikimai tarp ekrane rodomo vaizdo ir šokio – tarp gamtos ir žmogaus – tampa įtrūkiais judesio sekose. Šie, rodos, tušti momentai leidžia pajusti šokio tęstinumą ir kismą. Tarasevičiūtės atliekamas dainos motyvas juos užpildo ir paverčia garsiniais judesio vienetais, persmelktais ilgesio ir nostalgijos. Vilnijantis garsas skatina tikėjimą laiko susipynimu ir galimybe egzistuoti per kelis laiko registrus įsiterpusioje erdvėje. Tačiau galiausiai liekame ten pat, šiek tiek sujaudinti (ar suerzinti) švelnios nostalgijos garsų apsupto judesio.

 

„X ir ateities X“

 

Ryškiai apšviestoje scenoje Blake’as Seidelas ir Ema Senkuvienė akimirksniu įsitraukia į ekspresyvius judesio mainus. Kintantis ritmas žymi emocinius pokyčius, nestabilumo būsenas ir tvyrančią įtampą. Išsiskyrimai, sugrįžimai ir akcentuotos veido išraiškos nurodo, kad stebime konflikto persmelktą eskizą. Tačiau po kelių ritmo pokyčių kyla klausimas – ką kūnai scenoje nori pasakyti?

 

Šokėjai blaškosi scenoje, jie kupini frustracijos, turintys svarbią žinią, kurią norėtų perduoti, tačiau atrodo, kad kažkas trukdo. Galbūt prieš mūsų akis – brandos ritualas, kupinas nereflektuoto maišto ir vitališko noro išlaisvinti kūnus, leisti jiems kalbėti. Tačiau šių kūnų žodynas ribotas. Ekspresijos troškimas pralenkia galimybes.

 

Pasirodymas baigiasi spindinčioms žvaigždėms pasipylus ant scenos grindų. Atlikėjai visą pasirodymą jas laikė savo burnoje tarsi plastikinius besikaupiančios frustracijos simbolius. Tai buvo maloniai nustebinusi pastanga, kuriai iki galo sužibėti neleido statiškas apšvietimas.

 

„Nailed it“

 

Emos Senkuvienės ir Adriano Carlo Bibiano duetas šoka sklandžią choreografiją, ne tobulą, bet pakankamą maloniai judesio patirčiai. Kintantys ritmai, sinchroniškai judant atsirandantys stabtelėjimai ir atsikvėpimai leidžia žiūrovui laisvai rinktis tarp banguojančios visumos arba emociškai įkrautų detalių. Tačiau pasirodymas pakrypsta (ne)numatyta kryptimi – choreografijos tėkmė stabdoma, įsivyrauja žaismingas šokio dekonstravimas, paremtas klaidos reiškiniu.

 

Senkuvienė įvardija atliekamus judesius – žiūrovai išgirsta komiškus pavadinimus, pašiepiančius šiuolaikinį šokį. Šokėjų taikiniu tampa tai, kas slypi po ambivalentišku ir viliojančiu terminu contemporary (liet. šiuolaikinis). Nors šokio judesių dekonstrukcija ir dekontekstualizacija pirmiausia kelia šypseną, kartu tai nurodo į judesio ir jo prasmės nemotyvuotą (arbitralų) ryšį. Kaip ir kodėl mes tam tikriems judesiams priskiriame vienokį ar kitokį prasminį krūvį? Kitaip tariant, kodėl judėjimas mums yra prasmingas? Šį įdomų momentą galiausiai užgožia šiek tiek negrabi ironija, kuri greičiausia maskuoja stiprų šokėjų troškimą būti priimtiems į contemporary gretas.

 

Antruoju ir paskutiniu (ne)tikėtu posūkiu tampa ant grindų atsidūrusio Bibiano pareiškimas „šokėjas nugriuvo!“. Klaida gali sugriauti pasirodymą, tačiau „Nailed it“ žvelgia į klaidą žaismingai ir kūrybingai. Scenoje skamba šmaikšti nugriuvusio šokėjo išpažintis, kvestionuojanti ribą tarp sėkmės ir klaidos. Kaip pasikeistų pasirodymo suvokimas, jei paaiškėtų, kad matėme ne Pauliaus Prievelio choreografiją, bet šokėjų improvizaciją jiems išties suklydus?

 

Vasario 6 d. Kauno miesto kameriniame teatre parodytas „3 in 1 Šokio vakaras“ sukėlė trys viename jausmą, kuris apima, kai vietoj trijų produktų renkamės vieną ir pažadą, kad šis atstos visus tris. Taip elgiamės skatinami taupumo, apakinti pragmatizmo ar tiesiog baimindamiesi, kad vieno nepakaks, todėl reikia dar poros. Kiekviename pasirodyme buvo momentų, kurie leistų plėtoti choreografiją ir tapti vienu, sau pakankamu pasirodymu. Tačiau šiuo atveju kiekybė nelaimėjo prieš kokybę.

 

„Somaholidays“

 

Vasario 7 d. Kauno miesto kamerinio teatro scenoje projektuojami šokėjų atostogų (tiksliau, meninės rezidencijos) vaizdai nuteikė neramiai. Tai priminė nešiojamųjų vaizdo kamerų aukso amžių, kai valandų valandos draugų atostogų įrašų tapdavo negailestingu kankinimo įrankiu, kartu su ne pirmos taurės vyno sukeltu rūgštumu burnoje liudydami, kad ne visais prisiminimais reikia dalintis. Tačiau šį kartą buvo apsiribota pora minučių fragmentiškų vaizdų, kuriems pasibaigus prasidėjo soma atostogos.

 

Žodžio soma reikšmių įvairovė sufleruoja pasirodymo daugialypumą ir galimas interpretavimo gaires. Senovės graikų kalboje soma reiškia kūną, o Aldousas Huxley savo romane „Puikus naujas pasaulis“ taip pavadino haliucinogeninį narkotiką. Galiausiai tai garsinis žaismas su anglišku žodžiu summer (liet. vasara), žyminčiu palaimingą atostogų laiką, kada atsiplėšiame nuo kasdienybės rutinos ir regeneruojame jėgas, būtinas negailestingiems darbo mėnesiams.

 

Trys šokėjai (Vilma Pitrinaitė, Mantas Stabačinskas ir Darius Algis Stankevičius) scenoje nemėgina atskirti ar išryškinti kurios nors soma reikšmės. Intensyvėjantis šokių muzikos ritmas pasiglemžia juos į nesibaigiančio judesio ritualą. Judesiai, kuriuos galime išvysti savaitgalio klubų prietemoje, scenoje tampa groteskiški. Spektaklyje šokėjai trina ribas tarp pasilinksminimo ir darbo – nuolatinis judėjimas, nenatūraliai perkreipti veidai labiau primena nustekentus darbuotojus, o ne euforijos apimtus šokėjus. Aiškėja, kad pasilinksminimas ar atostogos taip pat yra darbas su savomis normomis ir taisyklėmis. Pagaliau linksmintis ir ilsėtis yra neatsiejama mūsų prievolė, kad atgavę jėgas vėl galėtume produktyviai dirbti. Turime apdovanoti save, kad galėtume iškęsti kasdienybės skausmą.

 

Šokėjai ieško vis naujų judėjimo ir tarpusavio veikimo būdų, bet jie negali visiškai sustoti. Stabtelėjimas reikštų prarastą galimybę, praleistą malonumo akimirką, neišsipildžiusį euforijos pažadą.

 

Tačiau galbūt groteskiškai judantys kūnai apgaulingi? Juk patiriant didelį malonumą sunku valdyti kūno raišką. Orgazmas ar cheminių medžiagų sukelta euforija išlaisvina kūną iš įprastų reprezentacijos rėmų. Tokią kūno kalbą gali suprasti tik kitas kūnas, paniręs į panašias patirtis.

 

Dekontekstualizuotas šokis scenoje išryškina konteksto svarbą ir apgaulingą simuliacijos jėgą. Riba tarp darbo ir laisvalaikio tampa neapčiuopiama, taip į nebūtį nusinešamas tikėjimas nepriklausomu laisvu laiku. Vedami nenumaldomo siekio patirti sėkmę, mes visiškai atsiduodame produktyvumo fetišui, kuris ima diktuoti kiekvieną gyvenimo akimirką. Nė viena sekundė negali būti prarasta. Kaltinimai eskapizmu tarnauja šiai produktyvumo logikai. Negailestingai pašiepiami savaitgalio hedonistai tik išryškina mūsų visų patirtis. Eskapizmu galima vadinti viską – savęs praradimo kupinus savaitgalius, kasmetines atostogas ar kuriamą šeimą. Tačiau galiausiai liekame įkalinti nematomos perskyros tarp prievolės ir palaimos. Išnykę kontūrai kartu panaikina atsitraukimo galimybę – negalime pabėgti iš erdvės, kuri neįprasminta jokiomis ribomis. Belieka judėti ir smerkti judančius kitaip.

Scena iš spektaklio „Tvenkti“. Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Startas“ archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tvenkti“. Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Startas“ archyvo nuotr.
Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Tvenkti“. Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Startas“ archyvo nuotr.
Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Tvenkti“. Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Startas“ archyvo nuotr.
Blake Seidel ir Ema Senkuvienė spektaklyje „X ir ateities X“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Blake Seidel ir Ema Senkuvienė spektaklyje „X ir ateities X“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Blake Seidel spektaklyje „X ir ateities X“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Blake Seidel spektaklyje „X ir ateities X“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Blake Seidel spektaklyje „X ir ateities X“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Blake Seidel spektaklyje „X ir ateities X“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Adrianas Carlo Bibiano ir Ema Senkuvienė spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Adrianas Carlo Bibiano ir Ema Senkuvienė spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Ema Senkuvienė ir Adrianas Carlo Bibiano spektaklyje „Nailed it“. K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Darius Algis Stankevičius, Vilma Pitrinaitė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Algis Stankevičius, Vilma Pitrinaitė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Mantas Stabačinskas, Darius Algis Stankevičius ir Vilma Pitrinaitė spektaklyje „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Mantas Stabačinskas, Darius Algis Stankevičius ir Vilma Pitrinaitė spektaklyje „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Pitrinaitė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Pitrinaitė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Somaholidays“. D. Matvejevo nuotr.