7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vidinio perdegimo variklis

„Nuepiko“ šokio spektaklis „Perdegimas“

Tautvydas Urbelis
Nr. 39 (1318), 2019-11-29
Šokis
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.

Šiandien žmogus sugeba išlaikyti dėmesį 8 sekundes (2000-aisiais – 12 s), jūros lygis nuo 1930-ųjų iki 2017-ųjų pakilo 7,5 cm, 2015-aisiais 7,8 procento vaikų Amerikoje turėjo aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, 2018-aisiais žmogus online praleidžia 6,8 valandos per dieną.

 

Kai kurie iš šių faktų tikri, kiti išsigalvoti, treti gali būti įrašyti kažkur tarp šių sunkiai apčiuopiamų priešpriešų. Vieniems jie kelia siaubą, kitiems – mazochistinį pasitenkinimą pajutus artėjančios apokalipsės dvelksmą, o treti dėl negrįžtamai sunykusio gebėjimo koncentruoti dėmesį tik perbėgo akimis raides, kurios taip ir nesusijungė į vientisą tekstą. Kad ir kaip būtų, esame nuolatinėje informacijos tėkmėje ir vis dažniau kyla noras pasiduoti ir plūduriuoti šioje visa apimančioje būsenoje. Šokio trupės „Nuepiko“ trijulė – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė – savo naujausiame darbe „Perdegimas“ siūlo choreografinę šio amžiaus iššūkių interpretaciją, per pasirodymą tampančią nerimo amžiaus simptomu.

 

„Perdegimas“ žymi tematinį šuolį nuo pastarojo maskaradiško „Nuepiko“ pasirodymo „(g)round zero“. Šį kartą ne Michaelas Jacksonas, „Mortal Kombat“ ar „Backstreet Boys“, o Renesanso tapytojas Hieronymus Boschas ir norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas tapo pagrindiniais įkvėpimo šaltiniais. Pastarasis atstovauja Zygmunto Baumano minties tradicijai, kurios ištakos – metanostalgijos atsidusimas ir entuziazmo stokojantis kvietimas susimąstyti. O pirmojo įtaka buvo aiškiai juntama jau pačioje spektaklio pradžioje, dar renkantis žiūrovams, vienam iš šokėjų (Paplauskas) po sceną nervingai tampant suglebusį savo partnerį (Pinigis). Dviejų pusnuogių kūnų sąveika nuosekliai intensyvėjo – vienas vis labiau panašėjo į atletišką lavoną, o ant kito ryškėjo pirmieji prakaito lašai. Karštligiškiems judesiams besipriešinanti suglebusio kūno statika scenoje virto nuolatine frikcija. Kaip ir Boscho paveiksluose, Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje kūnai ištrūko iš įprastų žmogiškos laikysenos pančių ir paniro į animalistinį plastiką. Tiesa, kitaip nei Boscho apokaliptinėse vizijose, šiandienos pragare nėra nusidėjėlius svilinančių liepsnų ar šiurpulingų demonų. Šiandienos pragaras yra apšviestas dienos šviesos LED’ų, o pasmerktieji vilki nebrangius kostiumus. Šiandien makabriški ritualai vyksta bendradarbystės (coworking) erdvėse, tarškant šimtams klaviatūrų ir tolumoje caksint stalo teniso kamuoliukui. Nusidėjėlius kankina ne derva ir įkaitinti metaliniai strypai, o neblėstantis produktyvumo fetišas. Ir net pasidavęs, suglebęs, o galbūt paprasčiausiai miręs kūnas nepaliekamas ramybėje – jį tempia, purto ir velka į kostiumą, kol jis galiausiai antiklimatiškai sugrįžta į gyvenimą.

 

O kas laukia „prisikėlusio“ kūno, net nėra taip svarbu. Tiek pasirodyme, tiek ką tik aprašytame šiuolaikiniame pragare ne įvykiai, o jų nebuvimas žymi laiko tėkmę. Choreografija kurį laiką funkcionuoja kaip erdvės užpildas, pabrėždama judėjimo betiksliškumą. Kaip ir šimtai judesių, kuriuos atliekame „nuo aštuonių iki penkių“, prarandančių savo prasmę pridėtinės vertės svaigulyje.

 

Tačiau kas užpildo likusias valandas, skirtas tam, kad atsitrauktume nuo gniuždantį tempą diktuojančios darbo erdvės? „Nuepiko“ atsakymas aiškus – „technūškė“. Tiksliau, asociacijų tinklas, kurį turėtų aktyvuoti besikartojantis šokių muzikos ritmas. Scenoje pusnuogiai kūnai pasiduoda mechaniškiems ritmams, jų akys godžiai ryja raudoną šviesą ir abejonių čia jau nekyla: prieš mūsų akis – hedonizmas par excellence. Akivaizdu, kad 150 dūžių per minutę tempas ir stroboskopo šviesos suteikia tik laikiną iliuziją bėgantiems nuo beprotiško pasaulio tempo. Per pasirodymą noras beatodairiškai nerti į greičio ir akceleracijos sūkurį sulaukia tiesmukų kritikos kirčių. „Perdegime“ šie trumpalaikiai troškimai – tik dar viena greitėjančio pasaulio grimasa.

 

Priešpaskutinėje pasirodymo dalyje panaudoti juodi odiniai batai ir juodos plastiku padengtos sodininko pirštinės tapo stipriausiais, deja, neišnaudotais, pasirodymo akcentais. Apatiniais, batais ir pirštinėmis mūvintys trys vyrai pradėjo lėtą ritualą. Tačiau vietoj jaudinančių nuorodų į geidulingas perversijas, BDSM šiurpuliukus ir hedonizmo vakarėlius žiūrovai išvydo išsikvėpusį trijų vyrų brandos ritualą. Šokėjai grūmėsi, vargo ir siekė įtvirtinti savo dominavimą scenoje. Tai, ko gero, asmeniškiausia pasirodymo dalis, kurioje minėti simboliai pranyko savianalizės seanse. (Per)degimas virto vos rusenančia liepsna, o ši – vargiai įžiūrimomis žarijomis.

 

Melancholiška pasirodymo pabaiga įžiebė paradoksalią viltį, kad galbūt tikras ir aistringas perdegimas iš tiesų yra mūsų išsigelbėjimas. Nauja žmogaus generuojama energijos forma, kuri galiausiai sustyguos pakrikusį klimatą ir atitolins neišvengiamą planetos galą. Įkaitę, liepsnojantys žmonių kūnai generuos energiją, kraus elektromobilius ir tieks elektrą duomenų saugojimo bokštams. Žaižaruojantys kūnai nušvies dangų ir kolektyvinę sąmonę. Galiausiai suanglėjusius kūnus atidžiai nagrinės ateities archeologai, mėgindami įminti trumpą, bet audringą prieš tai buvusios civilizacijos gyvavimą. Nors „Nuepiko“ stengėsi kritiškai pažvelgti į perdegimo fenomeną, šokėjų judesiuose, jų žvilgsniuose ir alsavime buvo galima įskaityti, kad perdegimo patirtis turi daugiau potencialo, negu pasirodymas mums atskleidė. Būtent šis potencialas ir kurstė vaizduotę.

 

Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.