Klausimai, kilę po Arvydo Lebeliūno spektaklio „Pabaigos pradžia“
Reklamuojant Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį „Pabaigos pradžia“ buvo pabrėžta, kad po ilgos pertraukos pagrindinius vaidmenis Jaunimo teatro spektaklyje kuria bene didžiausios jo žvaigždės – Vidas Petkevičius, Dalia Brenciūtė, Antanas Šurna, Danutė Kuodytė ir kiti. Iš tiesų įdomu, kad senstančius ir pasiligojusius žmones vaidina aktoriai, jaunystėje kūrę ryškiausius savo vaidmenis tuose spektakliuose, dėl kurių prie kasos nusidriekdavo ilgiausios eilės (kai kurie paklausti, ar matė vieną ar kitą to laikotarpio spektaklį, išpučia akis ir sako: „Žinoma! Tuo metu buvo gėda būti jo nemačius!“).
Prieš keletą metų vienas LMTA studentų kursas turėjo galimybę dalyvauti commedia dell’arte seminare, kurį vedė Milano teatro akademijos dėstytojas. Viena jaunųjų aktorių tada pasakė, kad dirbti buvo nepaprastai sunku, nes teko daryti tai, ko akademijos paskaitose daryti neleidžiama – rodyti, perspausti, juokinti... Lietuvoje su šiuo žanru aktoriams, o juo labiau žiūrovams, susidurti beveik netenka. Todėl labai džiugina Aido Giniočio gebėjimas skoningai statyti Carlo Gozzi pjeses – prieš savaitę „Menų spaustuvėje“ pristatyta „Meilė trims apelsinams“ yra jau trečioji (po „Karaliaus elnio“ ir „Princesės Turandot“). Tačiau svarbiausia čia pasirodė esanti ne commedia dell’arte, bet Aido Giniočio pozicija Lietuvos teatro atžvilgiu, kurią jis išsakė „prisidengdamas“ Gozzi pjese.
