Netrukus prasidės Tarptautinė Leipcigo knygų mugė ir didžiausias literatūrinis Europos festivalis „Leipcigas skaito“. Šiemet organizatoriai rūpinasi daugiau nei 2000 leidyklų, daugiau nei 2900 dalyvių ir 350 skirtingų skaitymo vietų. Tarptautinių kultūros programų centras, bendradarbiaudamas su kultūros atašė Vokietijoje Gabriele Žaidyte ir remiamas LR kultūros ministerijos, Leipcigo knygų mugėje įkurs nacionalinį Lietuvos stendą, kuriame su lietuvių literatūra supažindins įvairūs informaciniai leidiniai, literatūros tekstų rinktinės, lietuvių autorių knygų, išverstų į vokiečių kalbą, ekspozicija.
Pokalbis su režisieriumi Miku Žukausku
Besimokydamas kino režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vienu metu ėmiau kiek praleidinėti paskaitas. Tuomet viena dėstytoja pareiškė, kad jei mano lankomumas bus toks ir toliau, mano ateitis – lėlių teatre. Likimo ironija, tačiau man labai maloni. Čia galima eksperimentuoti, darbuotojai labai palaiko. O į spektaklio premjerą tikrai pakviesiu ir tą dėstytoją. Be pykčio, su džiaugsmu, kurį jaučiu būdamas su lėlininkais. Ir dar norėčiau pridurti: žmonės, manantys, kad Vilniaus teatre „Lėlė“ spektakliai yra kuriami tik su lėlėmis ir tik vaikams, klysta.
Tačiau D. Doiašvilis neišsižadėjo minties statyti spektaklio. Tekstą jam vertė minėtas vertėjas, Tumanišvilio teatro asociacijos įkūrėjas, besirūpinantis gruzinų dramaturgija ir literatūra. „Mano inspiracija vertimui buvo režisieriaus D. Doiašvilio vizija, – teigia M. Antadze. – Man buvo pasiūlyta versti „Makbetą“, tačiau prieš sutikdamas išklausiau labai konkrečią Davido koncepciją. Tai pasirodė taip patrauklu, kad ėmiausi nepaisydamas sunkaus proceso, kuris buvo dar sunkesnis nei baiminausi, tačiau – ir daug įdomesnis.“
Diskusija kūrybinių santykių ir mokyklos klausimais teatre „Lėlė“
Lapkričio 18 d. teatre „Lėlė“ įvykęs scenografijos studijas Liverpulyje baigusios ir Didžiojoje Britanijoje dirbančios jaunos dailininkės Rūtos Stasevičiūtės parodos atidarymas išprovokavo į renginį susirinkusių lėlininkų diskusiją. Ar lėlių teatro scenografų ir aktorių-lėlininkų rengimas Lietuvoje pateisina praktinius lūkesčius? Kokį vaidmenį kuriant spektaklį atlieka lėlių meistras (konstruktorius)? Kuo specifinis dailininko, konstruktoriaus ir aktoriaus bendradarbiavimas? Šiuos klausimus kėlė ir atsakymų ieškojo diskusijoje dalyvavę teatro „Lėlė“ meno vadovas Vilmantas Juškėnas, režisierius Rimas Driežis, teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, lėlių konstruktorė Liljana Janavičienė, dailininkė Giedrė Brazytė bei kiti renginio svečiai.
Kalbamės su režisiere, teatro teoretike ir pedagoge Anna Ivanova-Brašinskaja
Vilniaus teatre „Lėlė“ – paskutinis intensyvių kūrybinių dirbtuvių etapas – spektaklį „Meteo“, pasitelkusi amerikiečių fantasto Ray’aus Bradbury’o novelių elementus, kuria iš Rusijos kilusi, šiuo metu Suomijoje dirbanti režisierė Anna Ivanova-Brašinskaja. Dešimt dienų truksiantis kūrybinis darbas – rimtas išbandymas ir režisierei, taikančiai kolektyvinės kūrybos principą, ir aktoriams, pratusiems prie tradiciškesnio teatro kūrimo modelio. Premjera įvyks lapkričio 8, 9 d. 18.30 Vilniaus teatre „Lėlė“.
Kai kurie dalykai yra labai susiję su konkrečiomis vietomis. Dirbti su natūraliomis tekstūromis tikrąja to žodžio prasme reiškia kurti pasirodymą apie gamtą. Jei gamta yra vienas iš personažų, tai kaip jos būsenas galima pavaizduoti