Antanas Smolskus (1951-2003)

Antanas Smolskus

Antanai, turbūt nėra tarp mūsų nė vieno, kuris neturėtų ypatingų su tavimi susijusių prisiminimų. Tuose prisiminimuose kiekvienam yra kažkas brangaus, individualaus, bet kartu ir daug bendro. Buvai toks gyvybingas - kaip aš Tau sakydavau - nuolat sklendžiantis lėktuvėlis. Nenuilsdamas sklandei tarp įvairių gyvenimo rifų, dažniausiai smagiai ir elegantiškai. Dabar sunku pasakyti, kiek sąmoningai rizikuodavai dėl šaunaus viražo, bet tą darydavai lengvai, lyg žaisdamas. Pripratome matyti tave nuolat skubantį, nuolat besišypsantį, čiurlenantį neišsenkančiais šmaištavimais. Keliolika sekundžių prasilenkiant su Tavimi Akademijos koridoriuose tarsi dovanodavo palengvėjimo atodūsį, žvalumo impulsą ar skanaus juoko pliūpsnį. Visa savo esybe tarsi teigei, kad gyvenime nėra neišsprendžiamų dalykų, kad ir kas įvyktų - viskas tik į gera. Nejučia įpratome manyti, kad esi sėkmės kūdikis, kuriam kelias po kojomis gėlėtu kilimu klotas.

Pažinome Tave ir kitokį - kai scenoje švelniai ir intymiai suskambėdavo Tavo birbynė. Jaudindavo iki sielos gelmių, ašarų gumulu įstrigdavo gerklėje - lyg visa, apie ką grojai, buvo kartu ir Tavo, ir kiekvieno mūsų išjausta, išgyventa, iškentėta… Kartą susijaudinusi, paklausiau - prisipažink, kam iš klausančiųjų grojai tą adagio? Žvitriai šyptelėjo Tavo akutės ir tuoj pat pamelavai (o gal pasakei tiesą?) - TAU!

Nepamelavai, bet ir tiesos nepasakei - grojai man, sau, kitiems, grojai Kažkam, kas aukščiau mūsų, grojai savo svajonėms ir idealams, kuriuos vargu ar galima išreikšti žodžiais. Muzika buvo Tavo stiprybė, ta stichija, ta Didžioji Meilė, kuri lydėjo Tave visą gyvenimą. Jos vienintelės niekad neišdavei, buvai ištikimiausias iš ištikimiausių.

Arti esantiems nebuvo su Tavimi lengva - bet jie Tave mylėjo. Suprato Tavo paskirtį ir stengėsi Tave apgaubti rūpesčiu, globa ir neįkyria meile, neturėjusia jokių šansų konkuruoti su Muzika. Mylėjome ir tebemylime mes, Tavo draugai, bendražygiai, mokiniai ir klausytojai.

Mes visi šiandien sutrikę. Žvelgiame vienas į kitą ir klausiame - kas atsitiko? Dar negalime patikėti, kad Tu jau išėjai. Lyg būtum pajuokavęs - o mes taip ir nesuprantam, ar jau išties atėjo metas pildytis Tavo troškimui tapti gimtosios Dzūkijos smiltele?..

Aušra Motuzienė