"Kremeratos Balticos" dovana Biržų kraštui

Orkestras "Kremerata Baltica"

Lapkričio 29 d. Biržų pilyje koncertavo jaunųjų talentų iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos jungtinis kamerinis orkestras "Kremerata Baltica". Įkurtas 1997 m. žymaus smuiko virtuozo Gidono Kremerio ir jau pripažintas vienu geriausių pasaulyje tarptautinių Europos kamerinių ansamblių, šis kolektyvas tris savaites trukusį turnė po Europą užbaigė Lietuvoje.

"Kremerata Baltica" garsėja intelektualiai pateikiama klasikinės ir šiuolaikinės muzikos retrospektyva. Orkestro repertuare svarbią vietą užima A. Vivaldi, W.A. Mozarto, Ph. Glasso, G. Kancheli, G. Enescu, A. Piazzollos, A. Schnittke’s, S. Gubaidulinos, A. Desiatnikovo, A. Raskatovo ir V. Martynovo kūryba, taip pat Pabaltijo kompozitorių A. Pärto, P. Vasko, O. Balakausko, V. Bartulio kompozicijos. Pasak "Kremerata Baltica" vadybininko Floriano Riemo, koncertų "programos sudaromos labai ypatingu, neįprastu būdu", kai pasirinktais šiuolaikiniais kūriniais savaip "apmąstomas, atspindimas" W.A. Mozarto, F. Schuberto ar J.S. Bacho klasikinis palikimas.

Šį kartą refleksijos taikiniais buvo J.S. Bachas ir F. Schubertas: pirmoje koncerto dalyje skambėjo lengvas, elegantiškas Arvo Pärto "Collage in B-A-C-H", antroje - Vidmanto Bartulio "I like Schubert" styginių orkestrui, atliktas iškilmingai, tarsi mėgaujantis neskubriai tekančiu laiku, dėl atlikėjų meistriškumo taip "suveržtu", kad ilgai tęsiamos natos ne tik neprailgo, bet leido iki valiai gėrėtis pačiu garso grožiu.

Skoningą ir subtilią J.S. Bacho dvibalsių invencijų C-dur bei F-dur, sudariusių dvi kontrastingas laisvos improvizacijos dalis, interpretaciją pateikė ukrainietis Andrejus Puškariovas (vibrafonas). Talentingas 29 metų muzikantas ne tik aranžuoja kūrinius orkestrui, kuriame groja mušamaisiais, bet vis dažniau reiškiasi ir kaip solistas. Šio koncerto metu jis atliko dar du kūrinius solo: A. Piazzollos "Night Club" ir "Oblivion" (bisui).

Argentiniečio kompozitoriaus kūryba užima svarbią vietą "Kremeratos Balticos" repertuare: profesionaliai pritaikyta kameriniam ansambliui ir nuolat jo atliekama, ji (ypač tango) žaibiškai išpopuliarėjo tarp muzikos gerbėjų; beje, šis reiškinys neaplenkė ir Lietuvos. Piazzollai būdinga "saldi nostalgija", rodos, artima ir Puškariovui: jo atlikimo stilius atskleidė rafinuočiausius šios jausmų muzikos atspalvius. Klausantis šio atlikėjo kilo mintis, ko gero, vienintelė galinti taikliai išreikšti šio virtuozo fenomeno esmę, jo jautraus muzikavimo daromą stiprų poveikį: perfrazuojant Nietzschę, Puškariovas - tai "valia jausti" (Wille zur Sentiment) arba "valia mylėti" (Wille zur Liebe).

Daugiaplanė "Kremeratos Balticos" parengta programa sudarė progą pasireikšti ir atskiroms instrumentų grupėms, ir instrumentalistų individualybėms. Vienas "Kremeratos Balticos" bruožų yra šių grupių mobilumas, todėl orkestro sudėtyje esantys trio, kvartetai, kvintetai ir sekstetai daug koncertuoja atskirai, ypač Austrijos Lokenhauzo kamerinės muzikos festivaliuose, taip pat dažnai atlieka specifinį repertuarą (iš lietuvių kompozitorių minėtini M.K. Čiurlionis, V. Barkauskas, A. Jasenka, A. Martinaitis, R. Merkelys, G. Sodeika, M. Urbaitis). Atlikėjų savitarpio supratimas, kolegiškumas ir aukščiausias meistriškumas garantuoja pabrėžtinai laisvą bendravimą "muzikos kalba" ir muzikavimo kartu džiaugsmą. Šias retas savybes ypač aiškiai junta klausytojas, akivaizdžiai įtraukiamas į bendrą kūrybos aktą.

Taigi savo svarų žodį šį vakarą tarė ir kiti solistai: M. Nymano "Trysting Fields" smuikui, altui ir styginiams solo atliko Sandis Steinbergas ir Ūla Ulijona Žebriūnaitė, ansambliniu požiūriu labai sudėtingą, iš atlikėjų daug ištvermės ir kantrybės reikalaujantį 5 dalių (Grave, Allegro, Largo, Vivace, Allegro) P. Locatelli kūrinį "Concerto a imitazione de corni da caccia", parengė Džeraldas Bidva ir Andrejus Valigura (smuikai), Zita Zemovica (altas), Danielis Rubinas (kontrabosas), Reinutas Teppas (klavesinas).

Apskritai "Kremerata Baltica" iš kitų kamerinių orkestrų išsiskiria ne tik trykštančiu entuziazmu, būdingu jaunam kolektyvui arba jauniems vienas kitą puikiai suprantantiems talentingiems muzikantams, kurie degte dega noru pasakyti kažką svarbaus ir naujo (ir tai jiems puikiai pavyksta!); jų atlikimo stilių galima apibūdinti kaip ekspresyvų naratyvą arba naratyvų ekspresionizmą, ir šis išraiškingas, įtaigus kalbėjimas savo gelmes pasiekė centriniame koncerto epizode, kai visas styginių orkestras griežė pamėgtąjį Peterio Vasko "Musica dolorosa". Šis latvių kompozitoriaus kūrinys nusipelno ypač daug dėmesio: čia pavyko harmoningai susieti racionalųjį ir intuityvųjį muzikinės raiškos aspektus, o tai gana reta šiuolaikinėje muzikoje. Kiekvieno aiškiai girdimo instrumento griežiama melodinė linija susipynė į laisvai banguojantį daugiasluoksnį audinį, nenutrūkstamai vedantį į kulminaciją nelyginant cunamio banga. Jos viršūnėje išnyko laiko pojūtis ir liko grynas garsas, kurį tarsi gyvą apnuogintą pulsuojantį nervą įspūdingai išryškino solinė violončelės partija (Erikas Kiršveldas). Čia buvo sukrečiančių atsivėrimų, širdies nerimo ir galingų aistros proveržių. Tai neabejotinas tiek Vasko, tiek "Kremeratos Balticos" kūrybinis laimėjimas.

Koncerto pabaigoje skambėjo W.A. Mozarto "Serenata Notturna", KV 239 (solistai Eva Bindere ir D. Bidva (smuikai), Ū.U. Žebriūnaitė (altas), D. Rubinas (kontrabosas). Puikiai apgalvota programos pabaiga iš dramatinių aukštumų ir gelmių klausytojus nukėlė į saulėtą finalą, kur pasireiškė "kremeriukams" būdingas taupus sąmojis, žavingi pokštai ir linksmi muzikiniai intarpai: paskutinėje dalyje "ne vietoj" pasigirdo D. Rubino kontraboso garsas ir balsas, vietoj lauktos klasikinės kadencijos po fermatos išgirdome Ū.U. Žebriūnaitės "melagingą kadenciją" - čia pat suimprovizuotą lietuvių liaudies dainos "Ant kalno mūrai" trumpą repliką, netikėtą A. Puškariovo timpanų glissando ir nuotaikingą pabaigą. Orkestras iš tikro pademonstravo "XXI amžiaus žvilgsnį į Mozartą", susilaukusį didžiulio publikos pritarimo, tad nenuostabu, kad pernai metais į kompaktinę plokštelę įrašyta Vienos klasiko retrospektyva "After Mozart" buvo įvertinta "Grammy" apdovanojimu.

Visa programa (Pärtas-Locatelli-Bachas-Vaskas-Piazzolla-Bartulis-Nymanas-Mozartas) sukibo į vientisą, darnų monolitą. Monolitiškumo įspūdį sustiprino atlikimo kokybė, kurią geriausiai nusako nelengvai pasiekiamas lydinys: išraiškingas, individualus muzikantų artistiškumas, kurių kiekvieno savitumą dar labiau išryškina sąmoningas, beveik intymus kreipimasis į klausytoją, kai nelieka šansų atsispirti tokiai valingai įtaigai, ir už šio komunikabilaus fasado kone fiziškai juntamas vienmintiškumas, sudarąs svaigų pojūtį, kad mąsto ir groja viena esybė, girdi viena ausis ir jaučia viena širdis.

Koncertas virto dovana ne tik Biržų kraštui. Į pilį suvažiavo gerbėjai iš įvairių Lietuvos miestų: Panevėžio, Pasvalio, Šiaulių, Ukmergės, Rokiškio, Mažeikių… Po koncerto Ū.U. Žebriūnaitė kolektyvo vardu nuoširdžiai padėkojo "už retą publiką", o mes savo ruožtu turėtume dar kartą padėkoti kolektyvo vadovui G. Kremeriui už šį jaunystės, išmonės, idealizmo ir meistriškumo fontaną, gaiva ir grožiu nepaliaujantį stebinti net visko mačiusius muzikos vandenyno banginius.

Džiugino ir tai, kad, F. Riemo žodžiais tariant, "pavyko surengti koncertą provincijoje, o tai yra labai svarbu", nes šiam tikslui dažniausiai neužtenka lėšų, o melomanai čia kaip niekad išsiilgę tokių pasaulinio lygio virtuozų reveranso. "Kremeratai Balticai" belieka palinkėti gero atopūčio: kitų metų vasarį orkestro laukia per 50 koncertų prasidėsiančiose naujose gastrolėse Kinijoje, Taivanyje ir Korėjoje.