Menas ir kritika Karibuose

Annalee Davis. "(Up)rooted"

Lapkričio 11-16 d. Barbadose ir Martinikoje vyko 37-asis Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) kongresas ir konferencija rituališkai skambančiu pavadinimu "Repositions - Repossessions".

Yra daugybė būdų papasakoti apie AICA konferenciją ir meninį vietos kontekstą. Galima apsimesti griežta profesionale ir rašyti tik apie konferencijos pranešimus - juk toks ir buvo kelionės tikslas, o ne poilsis po palmėmis, kaip visi linkėjo prieš išvykstant. Galima kalbėti apie daugybę parodų ir susitikimų su menininkais jų dirbtuvėse bei galerijose. Pagaliau viską pamiršus galima valandų valandas pasakoti apie vulkanais ir kriokliais (taip pat romu ir paplūdimiais) garsėjančias Karibų salas, kurių gamta tokia pribloškiančiai sodri šiauriečio žvilgsniui, kad kyla nepadorus klausimas "ar čia dar reikia meno?". Tačiau pasirinkus tik vieną iš jų - konferenciją, meną ar gamtą - suardyčiau intensyvų ir visur prasiskverbiantį vietos ritmą. Taigi bandysiu aprėpti kuo daugiau, o ko nespėsiu - teiraukitės Elonos Lubytės.

Kad esi kitoje klimatinėje zonoje, pajunti vos išlipusi iš lėktuvo. O kad esi kitoje kultūroje - įsėdusi į geltoną mikroautobusą, vežantį į Barbadoso sostinės Bridžtauno centrą. Autobusėlis net linguoja nuo visu garsu leidžiamų Bobo Marley dainų, kurias kiek išgali traukia juodaodžiai barbadosiečiai - vyrai ir moterys, jauni ir seni. Autobusėlis lekia kaip išprotėjęs, bet niekam nė motais - svarbu išlaikyti ritmą ir perrėkti plyštančias kolonėles - tada jokie staigūs posūkiai nebaisūs. Pusvalandį su visais padainavus, konferencijos pranešimai atrodo pernelyg santūrūs. Nors pradžia pranašauja kone šamanišką ritualą. Mat garsus Barbadoso rašytojas Kamau Brathwaite’as bandė priartėti prie afrikietiškų ištakų ne tik vartodamas savotišką vietos anglų kalbą (apeliuodamas į plantacijos vergų šneką), bet ir siekdamas "priartėti prie žodžių paviršiaus" ritualiniais garsais ir judesiais. Vaizdžiai pademonstravo, kaip ant traukinio grindų sugulę vergai, įsiklausę į ratų bildesį, pavertė jį bugi-vugi ritmais. Postkolonijinis diskursas čia nėra tik madinga universitetinė disciplina - kiekviename žingsnyje susiduri su buvusia plantacijų šmėkla ir labai angažuota juodų ir baltų vietos gyventojų pozicija. Tai ne koks nors iliustratyvus "politinis korektiškumas", o noras atrasti tas afrikietiškos kultūros gijas, kurios driekiasi nuo 1627-ųjų, kai į Barbadosą atsikėlė pirmieji britai su vergais. Kamau kalbėjo apie plantaciją, kaip vietą, kur žmonės praranda namus, kaip amžiną kalėjimą, ir apie priklausomybę apskritai.

Kamau pastangoms atgaivinti vietos šneką ir aktualizuoti afrikietišką tradiciją artimi Gladstone’o Yearwoodo Barbadoso gyvenamųjų namų tyrimai. Iki šiol ieškota tik vietinės ir europinės architektūros paralelių, rodančių kolonizatorių skonį. Dabar gilinamasi, kaip tie namai atspindi afrikietiškos statybos tradicijas: jie mobilūs, greitai sumontuojami, ne individualūs, o bendruomeniški. Ta bendruomeniškumo ir komunikabilumo dvasia grindžiamas ir kasdienis bendravimas (užkalbintas barbadosietis visada maloniai atsakys), ir santykiai su mirusiais (yra kapų, apdėtų kriauklėmis - pridedi ausį ir klausaisi ošimo, kalbiesi su mirusiaisiais).

Įdomu dalyvauti konferencijoje, kurios dauguma pranešėjų - ne iš Europos ar JAV, o iš aplinkinių salų ir Centrinės Amerikos. Atsidūrus šioje platumoje keičiasi ne tik klimato ir laiko zonos - keičiasi atskaitos sistemos ir vertinimo kriterijai. Skrendant iš Martinikos į Barbadosą tarpinėje "stotelėje" - St. Lucia saloje - teko ilgokai palaukti vėluojančio lėktuvo. Mergina iš Grenados paklausė, kiek gyventojų gyvena "mūsų saloje". Mums vandens apsupta salelė su palme vidury yra baisiausia egzotika, o jiems - paprasčiausias matavimo vienetas, koordinačių sistemos pradžia.

Konferencija buvo padalyta į tris teminius blokus: "Viešasis menas/populiarusis menas", "Mažų/besivystančių bendruomenių meno plėtotė" ir "Institucijos - kuratorius - kritikas". Daug sužinojome apie viešojo meno projektus Panamoje, Kuboje, Barbadose, Martinkoje, Puerto Rike. Mes su Elona Lubyte patekome į kalbančiųjų apie politinį viešąjį meną, arba meno viešumoje politiką, draugiją, kurioje įdomų pranešimą apie protesto akcijas buvusioje Jugoslavijoje skaitė Milanka Todič iš Belgrado, o jamaikietė Veerle Poupeye analizavo kontroversišką "Išsivadavimo" paminklą Jamaikoje. Pasirodo, reprezentacinio meno problemos panašios net ir labai skirtingų kultūrų šalyse. Skulptorės Lauros Facey sukurtas paminklas iki šiol kelia diskusijas ir yra mėgstamas karikatūristų objektas. Pirmiausia visiems pristigo aiškių atpažinimo ženklų - kur sutraukytos grandinės ir kita vergovės simbolika? Neoklaiskinės stilistikos kompozicija vaizduoja greta stovinčius nuogą vyrą ir moterį, žvelgiančius į dangų. Be abejo, komiksų kūrėjai paskubėjo viršuje pripiešti skraidančią lėkštę. Bet dar blogesnis dalykas - nuogas kūnas, nes juodaodžių mene tokia nuo natūros nenutolusi nuogo kūno traktuotė yra nepriimtina. Publika iki šiol stebisi kai kurių kūno dalių dydžiu ir kitomis detalėmis. Galiausiai dar viena problema - rasė. Laura Facey - baltoji skulptorė, nors ir jamaikietė. Paskubėta čia įžvelgti ir politinio nekorektiškumo, nors ji lygiomis teisėmis su kitais dalyvavo konkurse, kur darbai buvo atrenkami atsižvelgiant į meninę vertę ir profesionalumą. Galima būtų dar ilgai kalbėti apie visas paminklą lydinčias peripetijas. Nepaisant visko - tai vienas iš populiariausių Jamaikos viešojo meno pavyzdžių, dažnai reprodukuojamas turistų vadovuose bei atvirukuose.

Madelaine Norris. "Kapitonas Kirkas"

Įspūdingai šiuolaikinį viešojo meno projektą Panamoje pristatė garsus kritikas ir kuratorius iš Kubos Gerardo Mosquera savo pranešime "Miestas kaip protagonistas". Iš tiesų tarptautinė menininkų komanda puikiai pasinaudojo Panamos specifika. Ne tik simbolinį ir ekonominį krūvį turinčiu kanalu, bet ir greta egzistuojančiais skirtingos kultūros sluoksniais. Prie pat senojo miesto išaugo naujas modernus dangoraižių miškas su verslo centrais ir 150 bankų, o tik išvažiavus už miesto prasideda džiunglės, kuriose dar gyvena kone akmens amžiaus gentelės. Ir tai - tik pusvalandis kelio nuo centro! Nepaisant specifinio konteksto, kai kurios viešojo meno strategijos galioja visur. Pavyzdžiui, antivartotojiškos nuostatos. Ant reklamos skydo priešais "Mc Donald’s" restoraną buvo pakabintas milžiniškas plakatas "Jei mažiau valgai, maistas teikia didesnį malonumą", o frazė "La cose esta dura" (apytikriai - sunkūs laikai) buvo užrašyta ant tuščių reklamos stendų ir išspausdinta kaip reklaminis plakatas laikraštyje.

Žinoma, buvo ir daugiau įdomių pranešimų - visų nesuminėsi. Karibų kontekste ypač aktualiai nuskambėjo Larso Saari iš Suomijos pranešimas apie supaprastintas dailės istorijos konstrukcijas - kaip šaltojo karo retorika grįstas kanonas atrodo po Rugsėjo 11-osios. Ne mažiau provokuojančiai pasisakė ir suomė Taava Koskinen: ji pasikeitusį centro ir periferijos modelį (dabar tai veikiau periferija vs periferija) iliustravo ir nūnai madingo juodaodžio kuratoriaus Okwui Enwezoro pavyzdine karjera.

Tačiau ne viskas juk telpa konferencijos salėje! (Nors kartais atrodė, kad organizatoriai nusprendė "nužudyti" kritikus jų pačiu ginklu, marinuodami juos uždaroje patalpoje su daugybe kritinių tekstų.) Tačiau viską atpirkdavo vakariniai parodų atidarymai ir susitikimai su menininkais, neretai virstantys performansais. Vienas iš įdomesnių projektų - Allison Thompson kuruota populiaraus meno paroda "Open". Barbadoso muziejuje buvo eksponuoti šešių vietos ir Guyanos menininkų darbai, kurie savo prigimtimi būtų artimesni gatvės ar tam tikros bendruomenės kultūrai. Kai kurie iš menininkų iki tol iš viso nebuvo rodyti muziejuose ar galerijose. Kuratorei pavyko išplėsti čia gana statišką muziejinio meno suvokimą nenuslystant į etnografinių objektų prezentaciją ar turistinį "folklorą". Tai buvo rimta ir gerai paruošta paroda, atskleidusi savitą Karibų popmeno ir naiviojo meno viziją. Be įspūdingų tapybos darbų, į akis krito Madelaine Norris (1997-aisiais mirusi garsi Barbadoso muzikė ir dailininkė) "Kapitonas Kirkas" - milžiniška marionetė su judančiomis galūnėmis, kažkuo panaši į Vytauto Kalinausko "Hampelmanus" ir kartu visiškai kitokia. Kalinauskui svarbu buvo parodyti lėlių sąlygiškumą - tai, kad atvaizdas tėra žaidimų objektas. O Norris darbas labiau primena pastangas atgaivinti personažą, suteikiant jam kuo daugiau panašumo į gyvą sutvėrimą.

Nepaisant intensyvios galerijų ir studijų lankymo programos, vietos meninis kontekstas patirtas tik paviršutiniškai, todėl neverta daryti svaigių apibendrinimų. Ir nors afrikietiškųjų šaknų ieškojimas dabar itin aktualus, matyti šiuolaikinio meno pavyzdžiai rodo, kad menininkai puikiai operuoja europietiškojo ir amerikietiškojo modernizmo formomis. Tačiau visada įdomu rasti šiuolaikiškai išreikštų lokalinės patirties atspindžių - ne kokios nors egzotikos, o gyvo ir asmeniško meno. Vienas iš įdomiausių susitikimų buvo menininkės Annalee Davis name-dirbtuvėje. Jos darbuose susipina daugybė kultūrinių tradicijų - afrikietiškoji, indiškoji, vietinė - su šiuolaikinio meno problematika bei plastika. Savo asmeniškas, moterišką ikonografiją naudojančias instaliacijas menininkė jungia su specialiai jos projektams kuriama muzika. Davis kūryba neatsiejama nuo jos biografijos ir ryškios asmenybės - menininkė, ratu susodinusi tarptautinę kritikų komandą, paskaitė paskaitą apie savo kūrybą, iliustruodama ją pačios įrašyta muzika ir tekstais. Menininkės laikysena ir išraiškingi juvelyrikos dirbiniai kažkuo priminė Fridą Kahlo, tik be aklo pasišventimo Diego Riverai ir socialistinėms idėjoms. Tačiau Annalee darbuose mažiau asmeninio skausmo ir siurrealistinių transformacijų - daugiau fragmentiškumo ir rituališkumo. Gal dėl to, kad erdvė ir muzika jai yra nepaprastai svarbios.

Nors ir bandžiau nebūti "popierine" dailės kritike, nuostabiai Karibų gamtai taip ir neliko vietos. Bet gal keliautojos užrašai geriau tinka turistiniams leidiniams. Tokioje aplinkoje viskas gali būti menas, ir kiekvienas yra menininkas. Na, bet tai sužinoti galima ir nenuvykus į Karibus.