Šėšėlių šalies laikas

"Šešėlių šalis"

Davidas Lynchas neatpažįstamai pakeitė šių dienų kiną, nors kai Kanuose "Auksine palmės šakele" buvo apdovanota jo "Laukinė širdis", manau, ne vienas nustebo ir nesugebėjo laukiniame, barbariška poezija ir neįtikėtinu kino jausmu nustebinusiame filme įžvelgti kelių ateinančių dešimtmečių kinematografo idėjų. Manau, kad būtent už jas Lynchas neseniai "Guardian" buvo išrinktas geriausiu režisieriumi. Iš tikrųjų, juk kinas ir yra idėjų, o ne vaizdų menas. Kino idėja nuolat užbėga į priekį kino galimybėms. Todėl lenktynės neišvengiamos. Tačiau Lynchas nuolat laimi tas lenktynes. Viename interviu režisierius sakė, kad jis netiki manipuliavimu: "Tikiu ištikimybe savo idėjoms. Kai kurios jų gula viena šalia kitos, o aš nežinau, kur tai veda. Taip kuriasi istorijos. Turi būti nuoširdžiai persiėmęs tų idėjų grožiu, kad paskui norėtum į jas įdėti tiek darbo.(…) Pats būnu dažnai nustebintas to, kas atsitinka mano sumanymams, kartais būnu šokiruotas, kad kuris nors personažas pasako vieną ar kitą sakinį ar išsirengia į tam tikrą vietą." Manau, kad taip atsitiko ir su filmu "Malholando kelias" (LTV, 5 d. 22 val.).Vieną minutę, kai žiūrovams pasirodė, kad jiems jau aišku, kas vyksta su blondine ir brunete, režisierius drąsiai žengė paskui savo idėją, leisdamas mums maloniai ir netikėtai pakliūti į jo numegztą tinklą.

Paslaptis, kuri gaubia "Malholando kelio" herojus, neturi būti įminta. Tai didžiausia Lyncho išmintis, nes tradicinės istorijos kine iškart pradeda dvelkti literatūra ir nutolina nuo grynojo kino idėjos. Lynchui literatūra netinka. Jis siekia visai ko kito.

Tačiau kinas negali gyvuoti ne tik be paslapties, bet ir be meilės istorijų. Sekmadienį (7 d. 21 val.) LTV parodys tikrai jaudinančią meilės istoriją "Šešėlių šalis", kurios herojai - realūs žmonės. Pirmiausia tai ir lietuvių skaitytojams žinomas rašytojas, intelektualas, Oksfordo profesorius C.S. Lewisas. Veiksmas nukelia į 1952-uosius, kai auksaburnis anglų literatūros profesorius, religijos žinovas, knygų vaikams, esė, poezijos autorius, vienišius ir moterų katalikių numylėtinis susipažįsta su amerikiečių poete ir rašytoja Joy Gresham.

Iki tol jie susirašinėjo. Susitikimas buvo lemtingas. Bendravimas su moterimi ir jos aštuonerių metų sūnumi ima keisti Lewiso gyvenimą. Santykiai lieka platoniški, tad kai moteris, norėdama likti Anglijoje, paprašo ją vesti, nekyla klausimų. Tačiau netikėtai situacija ima keistis. Lewisas atranda meilę, kurios sąmoningai vengė.

Režisierius Richardas Attenborough neįtikėtinai subtiliai pasakoja apie tai, kas sujungia du žmones - vyrą ir moterį, du intelektualus, seniai praradusius jaunystės iliuzijas, du skirtingų kultūrų žmones - kasdienybės ritualams paklūstantį anglą ir ekscentrišką amerikietę. Gal jei ne juos suvaidinę idealiai vaidmenims tinkantys Anthony Hopkinsas ir Debra Winger, ir filmas būtų visai kitoks? Nežinau. Žinau tik viena - gyvenimas sudėtingesnis ir įdomesnis už visas kūrėjo fantazijos pašnabždėtas istorijas. Man regis, "Šešėlių šalis" tai įrodo kuo puikiausiai.

Tačiau ir "Malholando kelias", ir "Šešėlių šalis" tinka keistai, nervingai Lietuvos atmosferai. Filmai - savotiškas vaistas nuo švelniai užplūstančios žiemos depresijos, kuri ragina pasinerti į sapnus, tuštumos tylą ir vis ilgėjančias naktis. Apie depresiją kalba ir netikėtas, bet ambicingas ispanų režisieriaus Benito Zambrano debiutinis filmas "Vienišos" (LTV, 10 d. 22 val.). Išoriškai jis visai neprimena ispaniškumo etalono Pedro Almodovaro filmų. Filmo herojai - nuo valdingo tėvo į miestą pabėgusi Marija, kuri tenkinasi tarnaitės dalia ir viena laukiasi kūdikio, jos motina, atvykusi į miestą paskui sunkiai sergantį vyrą, keistas Marijos kaimynas - yra bežodžiai, tarsi įkalinti savo vienatvėje.

Pasižiūrėjus "Vienišas", Nikitos Michalkovo 1987 m. italams kurtos "Akys juodosios" (LNK, 11 d. 22.35) pasirodys beveik triukšmingas filmas. Režiserius puikiai suvokia, kaip Antono Čechovo istorijas mato ir jaučia italai. Todėl jis pateikia žiūrovams būtinus rusiškumo atributus - nesuprantamus žmones, spontaniškus jų poelgius ir čigonų dainas. Tačiau kad ir kaip vertintume filmą, atmintyje lieka liūdnos Marcello Mastroianni akys. Ir visai nesvarbu, ar jis vaidina pasimetusį rusą, ar italą.

Kažkoks protingas žmogus paklausė: "Kas jums sakė, kad žmogaus tikslas - būti laimingam?" Holivudo filmams toks klausimas netinka. Jų herojai gyvena tam, kad būtų laimingi. Tačiau Kimberly Peirce filmas "Vaikinai neverkia" (TV3, 9 d. 23 val.), nors kažkur giliai ir sufleruoja teiginį apie laimę, papildo jį tikrai netikėtu atspalviu. Mat filmo herojė gali būti laiminga tik tada, kai yra vaikinas. Filmo pagrindas - reali istorija, tad pasakojimas kuriamas kaip realaus įvykio rekonstrukcija, dar labiau pabrėžianti autentiškumą. Todėl aktorė buvo tokia svarbi . Su Hillary Swank ("Oskaras" už šį vaidmenį) režisierė pataikė tiesiai į dešimtuką. Jautri, nervinga, neįtikėtinai naivi jos herojė nueina trumpą, bet skausmingą išbandymų kelią. Ji žūsta žinodama, kad gali būti savimi.

Jūsų - Jonas Ūbis