Kodėl žydai neišsibėgiojo iš geto?

Lapkričio 29 d. "Skalvijos" kino teatre įvyko kino filmo "Buvusio Vilniaus geto gyvybės arterija" premjera (scenarijaus autorius - Gerimantas Statinis, konsultantas - žurnalistas Jonas Bulota, režisierius Justinas Lingys, prodiuseris Algirdas Žvinakevičius). Pats filmas silpnas ir neįdomus, tad neverta būtų apie jį ir kalbėti, jei ne J. Bulotos komentarai, skambėję ir pačiame filme, ir po jo.

Filmo kūrėjai, regis, turėjo tokį tikslą: išaiškinti, kodėl ne visi geto gyventojai pasinaudojo galimybe pabėgti iš geto požeminėmis miesto komunikacijomis.

Ar išvis galima taip formuluoti klausimą? Kur vyksta veiksmas? Danijoje, kur atsakydami į žydų geto įsteigimą danai nesusitarę slapčia siuntė žydus į neutralią Švediją ir suspėjo išgelbėti apie 95 procentus savo bendrapiliečių? Ar Lietuvoje, kur žydus daugelyje miestelių ir miestų žudė dar iki ateinant vokiečiams?

Nepriklausomos Lietuvos metais išleista dešimtys knygų apie žydų istoriją ir kultūrą, iš jų žymi dalis skirta Holokaustui. Tačiau visi tie šaltiniai, tarp jų ir mačiusiųjų liudijimai, ir mokslininkų tyrinėjimai, nesudomino J. Bulotos, nes jo atsakymas į šį klausimą paremtas "asmenine patirtimi".

Pasirodo, jis savo akimis matęs, kaip kelių šimtų žydų kolona klusniai ėjo į savo mirties vietą, varoma dviejų vokiečių sargybinių, ir nė vienas iš tų žmonių nebandė pabėgti. Tai štai kas! Buvo pasyvūs ir todėl, pasirodo, neišsibėgiojo iš beveik nesaugomos kolonos, todėl nepasinaudojo požeminėmis komunikacijomis, kad pabėgtų iš geto, nieko nenorėjo padaryti savo pačių išsigelbėjimui! O kalčiausi dėl to, pasak J. Bulotos, rabinai: tai jie įteigė žydams, kad nereikia priešintis nacizmui, okupacijai, sunaikinimui. J. Bulotos nuomone, dargi išeiti iš požemio ir nusigauti pas partizanus žydams padėję lietuvių policininkai, tarnavę naciams.

Žurnalistui į galvą neatėjo, kad nė vienas iš tų kolonoje einančių žmonių, paženklintų geltona žvaigžde ant nugaros, net įsivaizduoti negalėjo, kad yra varomas ne į darbą, o į neišvengiamą mirtį. Jaunuolis, "savo akimis" regėdamas nelaimingųjų koloną, nesuvokė, kad kiekvieno iš jų artimi ir brangūs žmonės pasiliko įkaitais gete ir jeigu jis pamėgintų pabėgti, naciai ir vietiniai jų pagalbininkai sušaudytų gete pasilikusius jo vaikus, tėvus.

J. Bulotos "atsiminimai" - iš tos pačios Hitlerio, Stalino, Gebelso ir pan. itin mėgstamų melagingų antisemitinių prasimanymų kategorijos: žydai patys nenorėję išeiti iš getų, jie patys save suvarę į konclagerius ir dujų kameras, patys klusniai ėję mirti tarytum avys į skerdyklą ir t.t.

Su antisemitu ginčytis neverta: jo neveikia proto argumentai. Jis vadovaujasi vien savo emocijomis. O bandyti užginčyti emocijas beprasmiška. Todėl ne J. Bulotai ir tokiems kaip jis skirtos šios žiūrovo pastabos, o tiems, kurie jau žiūrėjo arba dar žiūrės šį filmą: būkite atsargūs, nepasitikėkite antisemitizmo propaguotojais.

Pastaraisiais metais Lietuvoje jau žymūs tam tikri poslinkiai įveikiant nacistinį ir sovietinį propagandinį melą apie Holokaustą. Tačiau senojo mąstymo atvejų, deja, vis dar pasitaiko, ką patvirtina minimas filmas. Manyčiau, tokie atvejai daro žalą ne žydams, o lietuvių tautinei savimonei.

Milanas Chersonskis