Tarp fizikos ir muzikos erdvių

Vytenis Marija Vasyliūnas 1976 m.

Nuo 1989 m. kasmet į Lietuvą iš Vokietijos koncertuoti atvyksta vargonininkas Vytenis Marija Vasyliūnas. Kartu su tėvais jis paliko mūsų kraštą dar vaikystėje, 1944 m., tačiau su tėvyne, lietuviška kultūra ryšių nenutraukė. Bemaž tris dešimtmečius, Vasyliūnų šeimai jau įsikūrus JAV, jis buvo nuolatinis savo tėvo smuikininko Izidoriaus Vasyliūno (1906-1982) akompaniatorius. Smuikininko, aktyvią kamerinę veiklą pradėjusio dar Lietuvoje, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje (kaip kvartetų, trio narys), spėjusio tėvynėje parengti pluoštą solinių programų su pianistais A. Kuprevičium, S. Vainiūnu, B. Dvarionu, J. Rajauskaite. Šią veiklą jis ambicingai tęsė ir gyvendamas Vokietijoje, Dilingeno pabėgėlių stovykloje (koncertavo ne tik tremtiniams, bet ir vokiečių publikai), ketverius metus Kolumbijoje, o vėliau, iki pat mirties (1982 m.) - Amerikoje. Šios pasiaukojančios, entuziastingos I. Vasyliūno veiklos liudininku ir dalyviu tapęs sūnus V.M. Vasyliūnas muzikos pradėjo mokytis dar Kolumbijoje, Popajano konservatorijoje, vėliau tęsė studijas Bostone - mokėsi vargonų privačiai, studijavo Naujosios Anglijos konservatorijoje, tačiau, spręsdamas lemtingą profesinio pasirinkimo klausimą, pasuko tiksliųjų mokslų linkme: baigė Harvardo universitetą bei Masačusetso Technologijos institutą, apsigynė disertaciją tema "Elektronų stebėjimai su OGO-A satelitu", netrukus buvo pakviestas dirbti garsiame "Voyager" projekte. Jo studijų, o vėliau ir tyrimų sritis - erdvės fizika. Dabar šis nuolat vargonuojantis mokslininkas - vienas iš žymaus Maxo Plancko aeronomijos instituto Vokietijoje direktorių, bemaž 100 mokslinių straipsnių autorius, autoritetingas savo srities teoretikas, važinėja po pasaulį ne tik kaip erdvės fizikos konferencijų, įvairių mokslinių tyrimų programų dalyvis, bet ir kaip vargonų muzikos atlikėjas.

Lapkritį Vytenis M. Vasiliūnas ir vėl viešėjo Lietuvoje, 16 d. Vilniaus arkikatedroje surengė koncertą, kuriame atliko E. Rautavaaros "Laudatio Trinitatis", V. Thomsono Pastoralę kalėdinės grigališkos melodijos tema bei J.S. Bacho Preliudą ir fugą Es-dur, BWV 552. Pakalbinome trumpam į Lietuvą grįžusį vargonininką.

Jūsų ankstyviausi muzikiniai įspūdžiai turbūt susiję su tėvo repeticijomis, koncertais. Kada pats pradėjote muzikuoti?

Iš vaikystės Vokietijoje beveik neatsimenu tėvelio koncertų, nors tuo metu jis intensyviai griežė smuiku. Tačiau labai ryškiai užsifiksavo įspūdis iš Kolumbijos laikų, kai gyvenome šalies pietvakarių mieste Popajane, prie Kaukos upės, - pamenu namuose tėvelio grojamą J.S. Bacho Čakoną, visą jos struktūrą. Kaip tik ten ir pats pradėjau mokytis muzikos - grojau fortepijonu, violončele. Konservatorijoje tėvelis turėjo savo smuiko klasę, tad netrukus akompanavau tradiciniams kasmetiniams jo mokinių koncertams. Viena priežasčių, kodėl mane tėvas pasikvietė akompanuoti, buvo tuo metu Kolumbijoje tvyranti aštri luominių skirtumų problema - vietiniai aristokratų vaikai atsisakydavo kartu groti su žemesnio luomo mokiniais, o man tai neturėjo jokios reikšmės. Iš Kolumbijos laikų dar pamenu, kai skambindavome keturiomis rankomis su seserimi Rasa. Praktinę muzikinę veiklą aktyviau tęsiau jau Amerikoje - padėjau tėveliui dirbant su chorais lietuvių parapijose: Lorense, Kembridže. Mano pirmas viešas pasirodymas su Šv. Pranciškaus parapijos choru įvyko 1955 m. - buvau tik penkiolikos metų ir atlikau vargonų partiją T. Dubois oratorijoje "Septyni Kristaus žodžiai". Tais pačiais metais debiutavau kaip I. Vasyliūno smuiko programos partneris - atlikome keturias A. Corelli sonatas. Be to, 1954-1966 m. studijavau vargonus.

Vis dėlto 1958 m. suteikėte prioritetą fizikai ir įstojote į Harvardo universitetą. Kas lėmė šį sprendimą?

Fizika šiek tiek domėtis pradėjau dar Kolumbijoje. Buvau gavęs iš kunigo Nikodemo Salduko dovanų knygą ispanų kalba (vertimas iš vokiečių) apie radijo bangas. Tai sukėlė domėjimąsi gamtos reiškiniais, mokslu. Kurį laiką šis domėjimasis buvo nuslūgęs, tačiau vėl atgijo Amerikoje. Baigęs gimnaziją, svarsčiau, ką toliau daryti - ar studijuoti muziką, ar fiziką. Mano tėvas, kuris pats nesigailėjo pasirinkęs muziko kelią, man nerekomendavo šios profesijos kaip neperspektyvios. Tad pasirinkau fiziką, bet toliau lankiau vargonų pamokas, akompanuodavau. Taip ir susiklotė dviguba mano karjera.

Turint galvoje, kad abi pasirinktosios sritys reikalauja daug laiko, ar nesinorėjo galop atsisakyti muzikinės veiklos?

Muzika man visuomet buvo įdomi ir brangi. Kad nuo jos nebuvau linkęs atitolti, turbūt reikšmės turėjo mane įtraukusi dinamiška dueto su tėveliu veikla. Ir apskritai jaučiausi reikalingas lietuvių bendruomenei - mane dažnai kviesdavo bendradarbiauti (akompanuoti) su įvairiais solistais "Laisvės varpo. Lietuvių radijo valandos" vadovas Petras Viščinis. Kurį laiką buvau kone vienintelis iš lietuvių akompanuojantis pianistas Bostone, kol šios veiklos neperėmė Saulius Cibas. Žinoma, negalėčiau nepaminėti kompozitorių J. Gaidelio, J. Kačinsko, jie irgi tuo metu aktyviai dirbo šioje srityje, tačiau ant jų pečių guldavo kiti svarbūs darbai.

Julius Gaidelis su Izidoriumi ir Vyteniu Marija Vasyliūnais prie Bostono "Jordan Hall" 1968 m. K. Daugėlos nuotraukos

Kas Jums įdomiausia muzikoje - ar repetavimo procesas, nauji kūriniai, ar patys koncertai?

Tam tikru požiūriu - visos to proceso grandys, tačiau ypač vidinė kūrinių struktūra. Į muziką esu linkęs žvelgti iš fiziko pozicijų, analitiškai. Su malonumu galiu nagrinėti veikalo struktūrą - tarkim, detaliai esu iššifravęs J. Juzeliūno Simfoniją vargonams. Mane traukia sudėtingi didelės apimties kūriniai, kuriuos visada pirmiausiai išanalizuoju teoriškai. Kita vertus, neneigiu, kad labai vertinu ir patį atlikimo, interpretacijos procesą, naujų kūrinių paieškas, mokymąsi.

Kokią įtaką Jums turėjo vargonų pedagogai?

Ypač didelę įtaką man darė prof. Donaldas Willingas, pas kurį studijavau 1958-1966 m. Naujosios Anglijos konservatorijoje. Šioje mokykloje turėjau tik vargonų pamokas. O iki tol mokiausi pas du pedagogus - Arthurą Howesą ir Catherine Byers. Iš D. Willingo perėmiau požiūrį į autentiškos istorinės interpretacijos sąlygiškumą. Jis laikėsi nuomonės, kad istorinis muzikos atlikimas, kaip tam tikra imitacija, nėra teisingas kelias, be to, tiksliai nežinoma, kaip tai senais laikais buvo daroma, tad iš tiesų autentiškai groti neįmanoma. Aš taip pat tos nuomonės laikausi ir stengiuosi, kad muzika įtikinamai skambėtų šiandien. Kitas dalykas, kurio išmokau iš profesoriaus - viską groti atmintinai. Be to, beveik niekada vargonuodamas nesinaudoju asistentais, stengiuosi pats susitvarkyti registruotes.

Kaip klostėsi Jūsų muzikinė veikla išvykus iš Amerikos?

Kai buvau pakviestas dirbti į Žemutinėje Saksonijoje, Lindau, esantį M. Plancko institutą, mano muzikinė veikla pasikeitė. Žinoma, stengdavausi ir toliau talkinti tėveliui, kasmet grįždavau į Ameriką su juo koncertuoti. Tačiau po jo mirties mano muzikinė veikla susikoncentravo vien į vargonus. Tik atvykęs į Vokietiją sutikau žmogų, kuris labai padėjo man, kaip vargonininkui, - tai kunigas Šarka, labai energingas žmogus, sugebėjęs ne tik rengti koncertus, bet ir pasirūpinti, kad į juos atkreiptų dėmesį muzikos kritikai. Tad iš tų laikų esu sukaupęs nemažai palankių recenzijų - vėliau man jos buvo naudingos ieškant galimybių koncertuoti.

Kur Jums teko vargonuoti?

Žinoma, daugiausia Vokietijoje. Amerikoje - kiek mažiau, keletą kartų grojau Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Taivanyje, Australijoje. Kiekvienais metais stengiuosi pagroti po 3-4 koncertus Lietuvoje.

Ar Jūsų muzikinė veikla apsiriboja pavieniais koncertais?

Groju Nordheimo, kuriame gyvename su žmona, katalikų bažnyčioje per mišias. Kartais vargonuoju ir per evangelikų pamaldas. Vokietijoje vargonų kultūra bažnyčioje palyginti aukšta, vargonininkui yra daug progų griežti, improvizuoti: vargonų muzika lydi visas mišias.

Esate sukaupęs nemenką vargonų repertuarą - kokiai muzikai teikiate pirmenybę?

Žinoma, labai mėgstu J.S. Bachą - tai repertuaro pagrindas. Daug groju ir romantinių veikalų - F. Mendelssohno, F. Liszto, J. Rheinbergerio. Teko atlikti nemažai lietuvių kompozitorių muzikos. Dažnai einu į gaidų parduotuves ir susirandu naujų kūrinių. Beje, turiu sukaupęs vieną didžiausių pasaulyje vargonų muzikos kolekcijų, kurioje nemažai retų dalykų, bemaž nežinomų autorių leidinių. Kad ir šįmet - iš Norvegijos atsivežiau pluoštą įdomios, originalios muzikos. Visada stengiuosi paieškoti kitų kraštų muzikos autorių natų, tai man vėliau praverčia vykstant koncertuoti į atitinkamą šalį.

Esate kilęs iš muzikalios šeimos, tačiau ir pats prieš bemaž porą dešimtmečių sukūrėte šeimą su garsia dainininke, dabar Zalcburgo "Mozarteumo" profesore Lilija Šukyte. Ar muzikuojate drauge?

Seniau teko jai akompanuoti, o pastaruoju metu drauge nemuzikuojame. Tačiau ji mielai klauso, kai aš vargonuoju bažnyčioje.

Grįžkime dar prie fizikos. Ar yra tekę sutikti kolegų, puoselėjančių ir muzikinę veiklą?

Pažįstų vieną mokslininką, gyvenantį Aliaskoje - Ch. Rodererį, jo situacija labai panaši į mano. Jis -žinomas erdvės fizikas ir taip pat groja vargonais, tačiau intensyviai nekoncertuoja. Jį ypač domina fizikiniai muzikos aspektai. Savo knygoje "Fiziniai ir psichofiziniai muzikos pagrindai" analizuoja muzikinio tono neurologinio suvokimo, poveikio klausimus. Pažinojau ir dabar jau mirusį prof. V. Weisskopfą, kuris puikiai grojo fortepijonu. Vienas mano kolega J. Heisenbergas griežia violončele. Aišku, yra ir daugiau grojančių fizikų, tačiau dar daugiau - muzikalių, besidominčių muzika mokslininkų.

Parengė Vytautė Markeliūnienė