Iš kokios varpinės pažiūrėsi

Komentuoti dalykus, su kuriais esi pats susijęs, - nedėkingas užsiėmimas. Tegul tai daro kiti, žvelgiantys ir vertinantys iš šalies. Pastaruoju metu užsiimu naujosios dramaturgijos propagavimu, todėl vengiu reikšti nuomonę apie šių procesų vertę ir įtaką mūsų teatrui. Nenoriu vertinti ir tų, kurie daro tą patį, - gerbiu jų pastangas. Vis dėlto pasisakyti išprovokavo Rūtos Oginskaitės straipsnis "Vietoj proceso - vien tik konvulsijos", neseniai pasirodęs "Mūzų malūne".

Straipsnio autorė pateikia pavyzdžių, kaip mūsų kaimynai latviai ir estai gelbsti savo nacionalinę dramaturgiją, ko, anot jos, nesugeba daryti lietuviai. Gelbėjimo pavyzdžiai - naujų nacionalinių pjesių ir spektaklių rodymai, pastaruoju metu vykę kaimyninių šalių festivaliuose arba apžiūrose. Sprendžiant iš straipsnio, R. Oginskaitė tuose renginiuose nedalyvavo, - savo nuomonę grindė statistine informacija apie latvius, kurie "praturtėjo dešimčia naujų pjesių", ir kolegės Ramunės Marcinkevičiūtės nuomone apie estų festivalį "Draama 2003": "Lietuvoje surengę panašų festivalį tokiai programai spektaklių sunkiai surastume". Pateikusi šiuos pavyzdžius, straipsnio autorė retoriškai klausia, "ar lietuviams visai neįdomu, ką šiandien teatrui rašo latviai, estai, suomiai, lenkai ir kiti, negyvenantys pasaulio centruose?".

Pirmiausia norėtųsi paklausti R. Oginskaitės, kiek jai pačiai teko skaityti ar matyti kaimyninių šalių pjesių ir jų pastatymų, apie kuriuos ji taip lengvai sprendžia? Koks, jos nuomone, tų dešimties pjesių meninis lygis ir kokia apskritai kaimyninių šalių dramaturgijos situacija? Pačiam tenka periodiškai skaityti arba kitaip susipažinti su nauja ne tik "pasaulio centrų" dramaturgija, todėl galiu drąsiai pasakyti - jei yra kelios talentingos pjesės, kuriomis per metus praturtėja kaimynų teatras, tai jau laimėjimas. Visa kita - vidutiniškos arba (dar blogiau) grafomaniškos pastangos imituoti nacionalinės dramaturgijos sąjūdį. Todėl naiviai skamba tokia pastaba, kad latviai, "praturtėję dešimčia naujų pjesių", jas dar išvertė į anglų kalbą. Žinome tokius vertimus, priimamus tik iš mandagumo…

Teko pačiam šįmet dalyvauti estų festivalyje "Draama 2003". Susipažinau su vienintele įdomia ir pastaruoju metu populiaria debiutine jauno dramaturgo Andruso Kivirahko pjese "Estiškos laidotuvės". Tiesa, ten buvo pristatoma ir daugiau šiuolaikinės estų dramaturgijos, tačiau iš to, ką teko matyti ir girdėti per pokalbius su estų kolegomis, neatrodė, kad būtų kažkokių atradimų. Festivalyje neteko matyti jokios labiausiai užsienyje pripažinto jauno estų dramaturgo Jaano Tätteso pjesės. Estams galima pavydėti jų teatrų noro statyti savo autorių pjeses. Ir sugebėjimo kasmet organizuoti festivalį, sėkmingai propaguojantį savo teatrą. Beje, tai daro Estijos teatrų sąjunga.

Latvijoje situacija panaši: yra ryški lyderė Inga Abelė, dėl kiekvienos jos naujos pjesės statymo varžosi iškart keli teatrai ir režisieriai. Visa kita - pilkas fonas. Žinoma, sveikintina, kai atsiranda toks Lauris Gundaras, pasiryžęs išmokyti jaunus autorius "taisyklingai" rašyti pjeses, tačiau aš asmeniškai nelabai tikiu tokia dramaturgijos rašymo mokykla. Bent jau šiuolaikinės pasaulinės dramaturgijos tendencijos ir jų ryškiausi pavyzdžiai liudija, kad universalių taisyklių nėra, o dramaturgijos kriterijus yra autoriaus talentas bei individualus balsas. Kitas klausimas, kad tas balsas gali atsiskleisti tik jei rašoma ne į stalčių. Jį atrasti ir atskleisti - vienas kilniausių šiuolaikinio nacionalinio teatro uždavinių. Atskirai verta paanalizuoti, kaip jis įgyvendinamas mūsų ir kaimyninėse šalyse. Įdomu, ką šiuo klausimu pasakytu mūsų Nacionalinio dramos teatro vadovai?

Dėl "proceso" ir "konvulsijų". Jei tokioje šalyje kaip Lietuva egzistuoja du trys talentingi saviti autoriai, kokie dabar yra Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė, - tai jau nemažai. Tačiau nė vienas iš jų kol kas negali įsitvirtinti ir reguliariai rašyti ne tik todėl, kad teatrai nepasirengę pastoviai su jais bendradarbiauti, - tiesiog dramaturgo statusas pas mus nieko nereiškia. Apie tai iškalbingai byloja milžiniškas režisieriaus ir dramaturgo honorarų skirtumas. Nesakau, kad ši proporcija galėtų būti nors kiek panaši į, pavyzdžiui, Britanijos modelį, kuriame dramaturgas yra savo pjesės pastatymo šeimininkas, tačiau negalima tikėtis nacionalinės dramaturgijos pakilimo, kai už jos kūrimą talentingiausi autoriai gauna skatikus arba visai nieko. O jei dar pjesė pastatoma nevykusiai, tai dramaturgui belieka guostis, kad jo kūryba bent jau pasiekia sceną… Bet juk per pastaruosius metus galėjome įsitikinti, kad nauja lietuviška dramaturgija nėra kažkoks anachronizmas, ji aktyviai provokuoja teatrą ieškoti naujos sceninės kalbos. S. Parulskio "PS. Byla OK" ir "Vienatvė dviese", M. Ivaškevičiaus "Kaimynas" ir "Malyš", L.S. Černiauskaitės "Liučė čiuožia" - tai ryškiausi mūsų naujos dramaturgijos pavyzdžiai. Ir ne visada ją statant tokia kalba teatre būdavo surandama. Taigi šie pavieniai atvejai, atidžiau pasižiūrėjus, byloja ne tiek apie dramaturgijos, kiek apie teatro konvulsijas bandant ją suprasti, perteikti ir adekvačiai atsilyginti jos autoriams, kad šie norėtų toliau bendradarbiauti su teatru.

Kitas klausimas - įdomiausios nacionalinės dramaturgijos propagavimas užsienyje. Kol kas apie tai mažai galvojama, nors mūsų autorių pjesių poreikis kitose šalyse vis didėja. Štai S. Parulskio dramaturgija domina vokiečius ir prancūzus, M.Ivaškevičiaus pjeses norėtų statyti lenkai ir skandinavai, L.S. Černiauskaitės dramaturgija, manau, būtų suprantama ir įdomi ne tik Rusijoje, kur ji tapo kone atradimu… Tačiau kol kas valstybė nepasirengusi nuosekliai remti pjesių vertimų arba daro tai tik ypatingomis progomis. Norisi tikėtis, kad pjesės "Liučė čiuožia" vertimas į anglų kalbą, kurį pavyko gan skubiai padaryti bendradarbiaujant su Lietuvos institutu, taps gera tokio proceso pradžia.

Dėl "pasaulio centrų" ir periferijų dramaturgijos pristatymo. Keistai skamba R. Oginskaitės retorinis klausimas, ar lietuviams neįdomios latvių, estų, lenkų, suomių ir kitų, "negyvenančių pasaulio centruose", pjesės. Pirmiausia, manau, įdomios visos talentingos ir geros pjesės, kad ir kur jos parašytos. Žinoma, jų yra ir minėtose šalyse. Naujosios dramos akcija kelias iš jų jau pristatė: esto Marto Kivastiko "Peterį ir Tinu" (po to atsirado Roko Ramanausko režisuotas "Romas ir Arūnas"), latvės Ingos Abelės "Jazminą", suomio Kristiano Smedso "Sušalusius paveikslėlius", keletą ruso Jevgenijaus Griškoveco pjesių (malonu, kad vieną iš jų, "Miestą", pasirinko statyti Saulius Mykolaitis). Ne visas, žinoma. Dar būtų ką parodyti, tačiau ne viską galima aprėpti. Juolab kad NDA tikslas - ne šiaip pristatyti kokios nors šalies dramaturgiją, bet ieškoti pjesių, kurios provokuotų meninius ieškojimus ir skatintų mūsų teatro kraujotaką.

Sveikinu Jaunimo teatrą už ryžtą ir ištvermę surengti naujosios lietuviškos dramaturgijos konkursą. Pats žinau, ką reiškia tokį konkursą rengti, kai didžioji dalis tekstų būna tiesiog grafomaniški ir tai tenka kažkaip paaiškinti jų autoriams, o šie to nenori suprasti. Smagu, kad atsirado keli jauni žmonės, norintys rašyti ir, regis, turintys gabumų. Bet nereikia euforiškai manyti, kad tai kažkokio proceso pradžia, paženklinta numatomo "Cezario grupės" spektaklio pagal vieną iš jų pjesių. Panašiai manyta, kai S. Parulskis parašė ir O. Koršunovas pastatė "PS. Bylą OK", vėliau, - kai pirmojoje Naujosios dramos akcijoje pasirodė M. Ivaškevičiaus "Kaimynas". Panaši nuojauta galėjo apimti ir skaitant L.S. Černiauskaitės debiutinę pjesę "Liučė čiuožia". Dabar tai jau vakardiena. Šiandien naują S. Parulskio pjesę "Vienatvė dviese" baigia statyti O. Koršunovas, M. Ivaškevičiaus "Madagaskarą" repetuoja R. Tuminas, pats M. Ivaškevičius švedų užsakymu rašo kitą pjesę, kurios pastatymą prodiusuos Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras. Ką tik naują pjesę baigė rašyti Gintaras Grajauskas, ją planuojame kitais metais pristatyti Naujosios dramos akcijoje. L.S. Černiauskaitės "Liučė čiuožia" kitąmet tikriausiai bus pristatoma Londone ir Berlyne (gaila, kad šios pjesės pastatymas Lietuvoje nebuvo toks sėkmingas, kokio norėtųsi), puikiai debiutavusi dramaturgė rašo toliau, ir tikiu, kad jos kūriniai bus statomi ne tik Lietuvoje... Visa tai ir yra procesas. Priklauso nuo to, iš kokios varpinės pažiūrėsi.