Kinas - būdas susikalbėti su kitu žmogumi

"Sužadėtiniai"

Gruodžio 5 d. Vilniaus "Lietuvos" kino teatre prasideda garsaus italų kino režisieriaus Ermanno Olmi (g. 1931) filmų retrospektyva, kurią parengė Italų kultūros institutas Vilniuje. Bus parodyti septyni režisieriaus, kuris, deja, dar menkai žinomas Lietuvoje, filmai. Olmi neturi specialaus kinematografinio išsilavinimo. Vaidybiniame kine jis debiutavo 1959 m. filmu "Laikas sustojo" (Venecijos kino festivalio prizas). Tačiau prieš tai jis jau buvo sukūręs per 40 užsakominių dokumentinių filmų. Didžiulę įtaką susiformuoti unikaliam režisieriaus stiliui turėjo italų neorealizmas ir amerikiečių dokumentininko Roberto Flaherty kūryba. 1978 m. jis sukūrė vieną garsiausių savo filmų "Klumpių medis" (Kanų festivalio Didysis prizas). Septintajame dešimtmetyje Olmi daug dirbo televizijoje, pastaraisiais metais filmus kuria retai, daug energijos atiduoda savo įkurtai kino mokyklai "Ipotesi Cinema".

Pateikiame lenkų kino kritiko Tadeuszo Sobolewskio interviu su Ermanno Olmi fragmentus.

Jūsų naujausio filmo "Kario amatas" (filmas buvo rodytas "Kino pavasario" programoje) veiksmas nukelia į Atgimimo epochą, modernumas jame piešiamas tamsiomis spalvomis, jis asocijuojasi su barbarybe. Ką blogo, Jūsų manymu, atnešė naujieji laikai?

Didžiulę individo vienatvę. Čia įžvelgiu stulbinantį paradoksą - gyvename minioje, masinėje visuomenėje, bet kartu esame vienatvių visuma.

Kodėl taip yra?

Nes jau nebemokame atpažinti tikrovės. Ji yra netikra, tarsi pakeista: susidaro įspūdis, kad tai - ne kraštovaizdis, bet tik scenografija, kad dėvime kostiumą, o ne drabužius. Gyvename užsimaskavę, todėl esame vieniši. Senosiose visuomenėse buvo kitaip - buvo skurdas, ligos, tačiau nebuvo vienatvės, svarbiausios ligos. Kadaise žmonės atpažindavo vieni kitus. Eidamas gatve žmogus, kad ir iš kur jis būtų kilęs, viską lygindavo su tuo, ką žinojo. Jis sakydavo: ši pieva tokia kaip mano, toks pat medis auga prie mano namo. Dabar yra kitaip. Gyvename virtualioje tikrovėje, kurią kiekvieną akimirką galima pakeisti kuo nors kitu.

Kalbate taip, lyg pats gerai pažinotumėte tą pasaulį.

Aš pažįstu tą pasaulį iš prieškario laikų. Iki Antrojo pasaulinio karo žmonių bendruomenė dar tiko gyventi, t.y. dar buvo atpažįstama. Europoje žmonės dar gyveno iš žemės ūkio ir amatų. Pramoninė revoliucija jau artėjo: visas XX a. - tai industrinio šiuolaikiškumo triumfas, kurį simbolizuoja Eifelio bokštas. Tačiau Italijoje iki pat Antrojo pasaulinio karo darbininkai buvo bendruomenė. Pramoniniame pasaulyje pasikartodavo tokia pati tvarka, kokia karaliavo kaime. Kiekvienas fabrikas buvo tarsi atskiras kaimas. Didieji miestai buvo ne chaotiškos metropolijos, jie susidėjo iš daugybės mažų kvartalų, kuriuose gyveno trys, keturios žmonių kartos. Kiekvienas iš tų kvartalų buvo kaip mažas miestelis, tai, ką italai vadina borgo. Kai žmogus eidavo per miestą, jis būdavo atpažįstamas kaip vieno ar kito kvartalo gyventojas.

Dabar miestuose taip pat yra skirtingų kvartalų.

Tačiau dabar pasidalijimas į kvartalus paklūsta rinkos ekonomikos taisyklėms. Paryžiaus arrondissements gyvena panašios materialinės padėties žmonės. Atsiranda toks visuomeninės atrankos mechanizmas, koks neegzistavo senuosiuose miestuose: ten turtuolis gyveno šalia skurdžiaus, intelektualas - šalia beraščio amatininko. Dabar bandoma atkurti senąsias bendruomenes, tačiau tai nepavyks ten, kur skirtingas pajamas gaunantys žmonės gyvena atskirai. Dabartinis Paryžius - tik scenovaizdis. Iš čia - vienatvė.

Kokios Jūsų šaknys? Miestietiškos? Kaimiškos?

Mano motina kilusi iš vargšų valstiečių šeimos, tėvas - iš vienos seniausių geležinkelininkų šeimų. Taigi mano šaknys dvejopos: vienos - giliai kaime, kitos - darbininkiškos. Nors vaikystę praleidau Milane, atostogauti važiuodavau pas močiutę į kaimą. Turėjau laimės abu pasaulius pažinti dar nepažeistus - Italijos 4-ojo dešimtmečio kaimas dar gyveno XIX a. Tas gyvenimas suformavo mane kaip žmogų, iki šiol jaučiuosi pusiau valstietis, pusiau darbininkas. Darbininkiškoji mano dalis yra Milano gyventojas.

Kaip "Sužadėtinių" herojai.

O valstietiškąja dalimi esu iš Bergamo.

Tenai vyksta "Klumpių medžio" veiksmas.

Nekalbu jokia svetima kalba, bet nuo mažens moku du dialektus, tarsi dvi atskiras kalbas. Milano dialektas turi labai daug prancūzų kalbos priemaišų, jis beveik nesuprantamas Bergamo žmonėms. Taigi kalbėjau trimis kalbomis - dviem dialektais ir italų kalba, kuri taip, kaip dabar anglų, atliko ryšininko funkciją.

Kas Jums buvo neorealizmo atradimas italų kine?

Iki trylikos keturiolikos metų kinas man buvo lyg iš laterna magica šviečianti pasaka. Eidavau į kiną tam, kad sapnuočiau. Iš karto po karo Italiją pasiekė didieji Holivudo filmai, taip pat pasakos, tik skirtos suaugusiems - vietoj Snieguolės - Ingrid Bergman. Tačiau "Roma - atviras miestas" man buvo atradimas, tarsi atgimimas. Išėjau iš kino, bet filmas ir toliau sukosi man prieš akis. Tai buvo neįtikėtina - tarp Rossellini filmo ir tikrovės nebebuvo jokios ribos. Tada supratau, kad kinas gali būti būdas susikalbėti, būdas papasakoti kitiems savo tikrovės fragmentus, o ta tikrovė yra bendra mums visiems. Aš tau papasakosiu savo fragmentą, tu man papasakosi savo. Tai komunikavimo pagrindas. Kitaip tai bus arba pasikeitimas paslaugomis - tu man moki už suteiktą informaciją, - arba pagunda - aš reklamoje parodysiu gražų pasaulį, gražią moterį, o tu paskui nusipirksi tai, ką parodžiau. Tikrasis komunikavimas pagrįstas kažkuo kitu, jis nėra prekyba. Aš tau atiduodu kažką asmenišką, brangų, neskirtą parduoti, palieku tau tai kaip dovaną, kad ir tu man ką nors padovanotum. Savąjį filmo išgyvenimą.

Tokia dovana man buvo paskutinė graži "Kario amato" scena. Ji realistiška, beveik dokumentinė, bet kartu ir simboliška. Joje yra Jūsų kinui būdingas mokėjimas atrasti simbolį tikrovėje, žmogaus kūne.

Kiekvienas tikrovės fragmentas mūsų akyse gali tapti simboliu. Kai žiūri į dangų, pakanka vienos žvaigždės, kad suvoktum visatos begalybę. Filmas taip pat yra tam tikra tikrovė, kurioje žiūrovas suranda savo atspirties taškus, savo simbolius. Labai džiaugiuosi, kai kas nors taip asmeniškai suvokia filmą, tai reiškia, kad bendravimas vyksta.

Parengė Kora Ročkienė