Be narkozės

"Deivido Geilo paslaptis"

Alanui Parkeriui niekad nebuvo svetimas politinis patosas. Tarptautinę šlovę režisieriui atnešusiame "Vidurnakčio eksprese" (1977) jis pirmasis prabilo apie siaubingas turkų kalėjimo sąlygas, filme įgijusias beveik simbolinį lygmenį. "Liepsnojančioje Misisipėje" (1988) Parkeris atskleidė kasdieniško amerikietiško rasizmo visagalybę, filme "Ateik pasižiūrėti rojaus" (1989) parodė gėdingą JAV istorijos puslapį, kai po mūšio Perl Harbore visi Amerikoje gyvenantys japonai atsidūrė savotiškose koncentracijos stovyklose. Parkeris - anglas, greičiausiai todėl jis gali iš šalies pasižiūrėti į amerikietiškuosius mitus ir į tai, kas slypi už jų. Naujausiame filme "Deivido Geilo paslaptis" ("The Life of David Gale", JAV, 2002) Parkeris gilinasi į vieną dviprasmiškiausių amerikietiškųjų paradoksų, mat šioje, demokratiškiausia save vadinančioje, šalyje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė. Viešas jos vykdymas masina žiniasklaidą ir aukos artimuosius, o vykdymo įrankiai yra tapę klestinčiu verslu.

"Deivido Geilo paslaptį" pats režisierius vadina trileriu. Filmas iš tikrųjų rutuliojasi pagal visas žanro taisykles, intrigos spyruoklė yra įtempta iki pat paskutinės akimirkos, viską sustatančios į savo vietas. Priversti žiūrovus iki paskutinės minutės nenujausti, kas slypi už pasakojamos istorijos - nenaujas triukas, tačiau pastaraisiais metais jis vėl tapo populiarus. Tai įrodo ir vis dar mūsų ekranuose rodomas Ridley Scotto filmas "Apgavikai". Tačiau Parkeriui netikėta atomazga nėra savitikslė, ji jam - paskutinis akcentas, padedąs visiškai įrodyti pagrindinį filmo teiginį. Tas teiginys - mirties bausmės absurdiškumas, beprasmiškumas, neteisingumas.

Filmo pradžioje sukurta nerimo atmosfera nepalieka žiūrovų iki pat pabaigos. Sėkmingai dirbanti žurnalistė Bitsi Blum (netikėta Kate Winslet) vyksta imti interviu iš žmogaus, kuriam po trijų dienų bus įvykdyta mirties bausmė. Tas žmogus - ne koks nors eilinis nusikaltėlis. Jis - Teksaso universiteto profesorius, kontroversiška asmenybė, garsus tuo, kad buvo priesiekęs kovotojas prieš mirties bausmę. Kevinas Spacey vaidina žmogų, kuris tarsi žaidžia su mirtimi. Jis jau seniai išaugo iš tikėjimo žiniasklaidos manipuliuojamomis sąvokomis ir idėjomis, kuriomis Bitsi net neabejoja. Ji tikisi dar vienos išpažinties ties mirties slenksčiu ir gauna ją. Tačiau iš pradžių žurnalistė nesupranta, kad tai - tik gudraus Geilo plano dalis.

Žiūrovas priverčiamas susitapatinti su mergina, kuri bando suvokti Geilo - žmogaus ir mokslininko - žlugimo priežastis. Neatsitiktinai Parkeris pasirenka heroję, kuri nuo pat pirmosios akimirkos žiūrovams asocijuosis su tiesos ieškojimu. Nežinau, kiek procentų JAV gyventojų pasitiki žiniasklaida, Lietuvoje tas procentas akivaizdžiai per didelis, todėl dėl mūsų žiūrovų pasitikėjimu Bitsi neabejočiau.

Dėl atsitiktinio ryšio su studente sugadinta reputacija, žlugusi šeima, alkoholis, socialinės pozicijos praradimas… Visi tie ritimosi žemyn laipteliai rodomi labai įtikinamai, kažkuriuo momentu filmas beveik priartėja prie tradicinės Holivudo true story, kurios pabaigoje herojus būtinai susitaiko su savimi ir pasauliu. Parkeris tai daro meistriškai, nevengdamas sodrių satyrinių spalvų jis piešia akademinės visuomenės šventeiviškumą, Geilo bendražygių išdavystes. Jis manipuliuoja žanru taip, kaip šis manipuliuoja žiūrovais. Žaidimo elementas filme labai svarbus, nes kažkurią akimirką pajunti, kad viskas tapo tik žaidimu. Filmo pavadinimas, primenąs senąsias amerikietiškas dramas, jo stilius, net paskutinis Bitsi lenktynių su laiku epizodas siekia D.W. Griffitho "Nepakantumą". Kažkas, ne tik Geilas, žaidžia su Bitsy, tarsi vesdamas ją iš anksto numatytu veiksmų punktyru. Filmui įpusėjus, klausimų vis daugėja. Nerimas darosi dar aštresnis. Geilas - vis artimesnis Bitsi. Ji pagaliau patiki Geilo nekaltumu ir padarys viską, kad įrodytų tai pasauliui. Tačiau dar reikia atsakyti į klausimą, kodėl Geilo auka tapo vienintelė jo neatstūmusi ištikimiausia draugė ir tokia pat įsitikinusi kovotoja prieš mirties bausmę Konstansa (Laura Linney)? Ką iš tikrųjų slepia jos mirtis?

Taip filme iškyla dar viena svarbi tema - tiesos sąlygiškumas. Visiems akivaizdu, kad Geilas nužudė Konstansą, nes tai įrodo vaizdajuostė. O kad ji gali būti manipuliacijos dalis, iš pradžių įtarimų net nekyla.

Tyrimas, kurį neva atlieka Bitsi (ji tuo šventai įsitikinusi), turi akivaizdų žiniasklaidos manipuliavimo aspektą. Manipuliuodamas to iš pradžių nesuvokiančia Bitsi, iš tikrųjų Geilas manipuliuoja ir visuomene, nes ji, pasak Parkerio, pati savarankiškai nebegali suvokti tikrovės ir tiesos. Jai reikia vis didesnių sensacijų ir prievartos dozių, kad suvoktų, ties kokia riba atsidūrė. Šita filmo išvada neguodžia. Tačiau "Deivido Geilo paslapties" tikslas ir nėra paguosti. Atvirkščiai, kūrėjai siekė išprovokuoti diskusiją. Todėl nelaukite laimingos pabaigos. Jos negali būti.

Nemanau, kad "Deivido Geilo paslaptis" Lietuvoje pasmerkta sėkmei. Atvirkščiai. Nacionalinė ir komercinės televizijos pastaraisiais metais taip pamėgo įvairiausių manipuliacijų ir spekuliacijų žanrus, kad tiesos ieškojimo aspektas tapo neatsiejamas nuo karikatūriškų, bet nejuokingų lietuviškų manipuliuotojų, tokių kaip Audrė Kudabienė ar Kristupas Krivickas. Jie tiksliausiai reprezentuoja visuomenės būseną, tiesos suvokimą ir proto galias, kuriomis taip puikiai buvo manipuliuojama per paskutinę prezidentinę rinkimų kampaniją. Visuomenė nenujaučia, kad tarp demokratijos ir manipuliavimo pradeda nusitrinti ribos, panašiai kaip tai rodoma Parkerio filme. Labai greitai galime būti pasmerkti misti vien tik simuliuojamos tikrovės atliekomis. Tačiau būtent todėl ir verta pasižiūrėti "Deivido Geilo paslaptį".

Živilė Pipinytė