Plačiai atvertos akys

Kęstutis Grigaliūnas. "Greta Garbo ("Grand Hotel")". 2003 m.

Plačiai atvertos akys gali reikšti keletą dalykų - nustebimą (kasdienis variantas), ką tik užgimusio veršelio žvilgsnį (filosofijoje sutinkama frazė) ar budistinę išraišką. Ties šiuo akcentu susikaupia visi klausimai, susiję su parodos pirmine medžiaga (kino filmais) ir su perkonstravimu - galutine autoriaus pasakojimo funkcija.

Įdomiausias uždavinys - atpažinti pradinę medžiagą. Kęstutis Grigaliūnas eksploatuoja klasikinių Ingmaro Bergmano "Ritualo", "Personos" bei Edmundo Gouldingo "Grand Hotel" filmų fragmentus trimis skirtingomis išraiškos priemonėmis: šilkografija ("Plačiai atvertos akys III"), švieslentėmis-objektais ("Plačiai atvertos akys II") ir videofilmu ("Plačiai atvertos akys I"). Įvairių priemonių naudojimas pabrėžia vaizduojamosios tikrovės kartojimo svarbą. Pakartoti, pakoreguoti, kartu paabejoti ties kiekviena filmo akimirka (nuspausti mygtuką? užfiksuoti ar ne?) - visa tai sudaro pasakojimo intrigą. Užkoduotasis naratyvas dedamas ant pasirinktų jau egzistuojančių klasikinių, t.y. lyg ir neliečiamų naratyvų, o šie sukelia rūke skendinčias asociacijas. Tokias kaip dviejų moterų distancija, vėliau - jų susiliejimas iki veido šešėlio, draugystė, kasdienybė, liga, apsimetinėjimas, staigus smūgis ir (ne)pasitikėjimas, nenusakomas, nenuspėjamas ėjimas, potraukis skaityti svetimus laiškus ("Persona") arba poros, vyro ir moters, kasdienė monotonija su netaisyklingai sėdinčiąja, dar plakatiškas vyro veidas su įsivaizduojamais cigarečių dūmais, į baltą ruoželį įsispraudusi laisvai sėdinčios moters figūra ("Ritualas") bei sustingęs, vieno žvilgsnio sulaikytas Gretos Garbo bučinys - kartais nematomas, bet numatomas ("Grand Hotel"), tarsi Velazquezo nutapytas veidas, kai žinai, kad tai atlikta teptuku, bet nematai jokio jo pėdsako.

Po filmų peržiūros mūsų atminties akimirkos prilygtų sustingdytam amžinam nekintančiam žvilgsniui. Papasakotas prisiminimas (net jei ir konfrontuoja su tiesa) mažai kinta, yra stabilus. Tuo tarpu begalinis tų pačių ir vis naujų kadrų kartojimas besikeičiant efektams reiškia paradoksalų žmogaus, kaip indekso, individualumą. Bet "jei teigiame akimirką, tai esama ir paradokso, mat, labiausiai sutrumpinant, paradoksą galime vadinti akimirka; per akimirką besimokantysis tampa netiesa; save atpažįstantis žmogus pasimeta dėl savęs ir vietoj savęs pažinimo įgyja nuodėmės įsisąmoninimą ir t.t.; mat vos įvedus akimirką, viskas einasi savaime" (Sorenas Kierkegaardas). Taigi istorija prasideda, filmo juostelė pradeda suktis, ir šioje vietoje būtinai "pasinaudojama" pasakojimu.

Vieni autoriai autobiografiją naudoja kaip instrumentą meniniams konceptams kurti (Beuysas), kiti siekia meninėmis skirtybėmis sukurti savą (kad ir laikiną, fiktyvią) biografiją (Grigaliūnas). Paradoksas ir vėl, nes šitoks metanaratyvas, pasakojimas apie pasakojimą tikrai neredukuoja problemos, o veikiau turi atsitiktinumo ir neapibrėžtumo aspektų, apima ir abstrakcijos unikalumą, ir mimezės nubloškimą, ir reprodukcijos praktiškumą, o asmeniškumas kažkur nusitrina. Viskas vienodai išraiškinga ir viskas galutinai atskirta (pamačius darbus, neapleidžia spalvotų ir linksmų grotų įvaizdis): būtent šiuose darbuose išryškinamos ir atsiejamos detalės, reiškiančios ne ką kita, o neprijaukintą, nepasiekiamą ir apibendrintą erdvę. Benamės žmonių figūros ir veidai, neįmanomas nei jų tarpusavio susidūrimas, nei išsiskyrimas (ir ne tik dėl to, kad kino filmai pastatyti skirtingais metais).

Maksimaliai šį kartojimo dvilypumą užfiksuoja ketvirtasis variantas, atliktas šilkografijos technika - "Tautiška giesmė". Tarp užsienietiškų, jau aprašytų kino filmų akimirkų pasikartoja (ne)sąmoningai sumaišyta eilės tvarka pasirodančios tautiškos spalvos ir pirmosios himno eilutės. Darbas suklijuojamas be tarpų, be interlinijų, nepaliekant vilčių kažką išskaityti tarp eilučių. Galima teigti ir priešingai - atsiradusi distancija (tarp užsienietiškų kadrų įsispraudę tautinės spalvos ir himno žodžiai) yra pačios tikriausios interlinijos, teigiančios susidūrimo negalimumą, atsiskyrimo malonumą. Kad ir kokia tiksli demarkacijos žymė tarp vaizduojamo ir nesugaunamo, tačiau ji kartu švelniai ir išmintingai pripažįsta romantišką negalimumo triumfą: "Tačiau neturiu instrumento, padedančio įsivaizduoti mūsų išsiskyrimo akimirką. Aš negaliu arba nenoriu įsivaizduoti kitokio gyvenimo, kuris galbūt yra anapus ribos, todėl ši perspektyva man kelia siaubą. Iš kažko aš tapsiu niekuo. Tasai niekas net neprisimins apie buvusį mano artumą." (Ingmaras Bergmanas)