"Pikų damos" įkvėpti

M. Raškovskio nuotr.

Praeitą šeštadienį, lapkričio 29 d., Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą šį sezoną buvo rodoma P. Čaikovskio opera "Pikų dama", ir pirmą kartą Vilniuje Germano partiją dainavo Maskvos Didžiojo teatro solistas Vitalijus Taraščenko. Dainininko "dosjė", be kita ko, rašoma, kad kirgizų kilmės solistas dainavimo mokslus baigė Maskvos konservatorijoje, stažavosi Milano "Teatro alla Scala" Operos studijoje. Jis - tarptautinių konkursų laureatas, Europoje išgarsėjęs būtent Germano vaidmeniu. V. Taraščenko teko dainuoti Londono Karališkajame "Covent Garden" teatre, Velso nacionalinėje operoje, Naujojoje Izraelio operoje Tel Avive, Miuncheno, Florencijos, Vienos, Nicos, Ciūricho, Paryžiaus, Venecijos "La Fenice" ir kituose teatruose. Jo vaidmenų sąrašas taip pat įspūdingas: Kalafas, Kavaradosis, Turidu, Radamesas, Manrico, Don Alvaras, Gabrielius, Paolas, Izmaelis ir, aišku, tenoro partijos rusų kompozitorių operose: be minėto Germano, tai - Lenskis, Dmitrijus, Vladimiras, Piotras, Chovanskis ("Eugenijus Oneginas", "Borisas Godunovas", "Kunigaikštis Igoris", "Jolanta", "Chovanščina") ir kt.

Perskaičius visa tai, einant į spektaklį mintyse vis tik kirbėjo skeptiška mintis: esame matę įspūdingų biografijų gastrolierių, bet... visko būna. Tačiau visi nuogąstavimai išnyko vos suskambus pirmosios Germano arijos "Aš vardo josios nežinau" garsams: tokio Germano seniai neteko girdėti! Beliko sutikti su citata iš "Sunday Telegraph": "Vitalij Taraščenko dainavo Germaną taip, kaip moka tik rusų dainininkai..." Itin gražaus tembro, stiprus balsas pasiekia kiekvieną žiūrovų salės kertelę (ir kiekvieno sielą!). Solistas dainuoja labai lengvai, nematai jokių ypatingų pastangų; akivaizdi pagarba muzikiniam tekstui, preciziškai išdainuojama kiekviena nata. Stebina labai laisvai formuojamas garsas (puikus pavyzdys, kaip gali "susilieti" rusų ir italų mokyklos).

Meistriškumu žavėjo ir Lietuvos atlikėjai. Pasigėrėtina buvo Sigutės Stonytės Liza: santūrumo ir gracijos įsikūnijimas, meistriškai atliekama vokalinė partija. Simpatijų kėlė ir palyginti jaunatviška (o kodėl ne?) Eugenijos Klivickaitės Grafienė; gana "slidaus" vaidmens solistė nepersūdo, puikiai jaučia ir muzikos stilių. Įspūdingas grafas Tomskis (Eugenijus Vasilevskis) - ko verta vien jo laikysena! Kilmingumu nuo jo neatsilieka kunigaikštis Jeleckis. Kaip visada, Vytauto Juozapaičio balse - turtinga spalvų paletė: nuo jautriausių intonacijų iki sarkazmo. Ypatingas Polinos vaidmuo - jai skirtas neilgas epizodas antrame paveiksle, bet Laimos Jonutytės dėka jo nebepamiršti: grožis, trapumas, grakštumas. Jos Polina - ir lyriška, šilta, jautri, ir uždeganti valiūkiškomis intonacijomis. Puikūs buvo ir kitų partijų atlikėjai: Audrius Rubežius, Liudas Norvaišas, Česlovas Nausėda, Vytautas Bakula, Alma Buzaitė ir kiti. Miniatiūrine Guvernantės partija sužavėjo Laima Domikaitė.

Visomis spalvomis žėrėjo choras ir orkestras: lankstumas, puiki frazuotė, švarios intonacijos. Regis, čia pasitarnavo dirigento Liutauro Balčiūno reiklumas (tik kulminacijose buvo kiek per daug forsuoto garso). Galėjai alsuoti P. Čaikovskio muzikos dvasia ir jausti aiškią operos muzikinę dramaturgiją, susiliejusią su įspūdingu sceniniu vyksmu. O visoms sklindančioms teigiamoms emocijoms antrino pilnutėlė žiūrovų salė: manau, nė vienas nepasigailėjo tą vakarą atėjęs į teatrą. Gal vertėtų šią operą rodyti dažniau nei kartą per pusmetį?

O. A.