"Svarbiausia - parašyti knygą, kurią noriu parašyti"

Airių prozininkas ir dramaturgas Niallas Williamsas gimė 1958 m. Dubline. Vėliau Dublino universitete (University College Dublin) studijavo prancūzų ir anglų literatūrą, gavo magistro laipsnį. 1980 m. išvyko į Niujorką. Pirmasis jo darbas čia buvo atidarinėti knygų dėžes "Fox and Sutherland’s" knygyne, toliau sekė labai sėkminga redaktoriaus karjera "Avon Books" leidykloje. Tačiau ambicingam jaunam žmogui to neužteko. 1985 m. Williamsas su žmona grįžo į Airiją ir atsidėjo kūrybai. Rašytojas sako, kad rašant pirmąjį romaną jį veikė muzika - Vivaldi, Mocarto "Requiem", Bachas, Van Morrisonas, Eileen Ivers; jis mėgsta šiuolaikinę amerikiečių literatūrą, ypač Cormac McCarthy ir Toni Morrison, o jo magistro darbas buvo apie W. Faulknerį. Be šių autorių, jam dar artimi Garbrielio Garcia Marquezo, Jorge Armado, Richardo Flanagano (ypač jo "Plojimas viena ranka"), Seamus Heaney. Pokalbis vyko 1998 metais. Romano "Keturi meilės laiškai" ištrauką skaitykite kitame 7MD numeryje.

Vertėjas

1985 m. balandžio mėnesį, Melagių dieną, Niallas Williamsas atsisakė Niujorko leidybos versle beprasidedančios savo karjeros ir grįžo pradėti naujo gyvenimo į Airiją, į apgriuvusį namą vakaruose, Klero grafystėje. Tuo metu, kai dešimtys tūkstančių airių dėl tuometinių ekonominių sąlygų keliavo priešinga kryptimi, neatrodė, kad jis pasirinko tinkamą dieną grįžti. Tačiau akivaizdžioje beprotybėje būta ir racionalumo. Dublinietis svajojo vieną dieną parašyti romaną, turintį savo "balsą", o to jam negalėjo pasiūlyti adrenalino kupinas Manheteno gyvenimo būdas.

Po vienuolikos metų gyvenimo atšiauraus klimato vietovėje, jo svajonė galiausiai išsipildė - 1996 m. vasarą N. Wiliamsas baigė romaną "Keturi meilės laiškai". Po trijų mėnesių debiutinis jo romanas, kurį autorius apibūdino kaip "romantišką senamadišką, bet ne melodramatišką romaną", buvo publikuotas devyniolika kalbų dvidešimt šešiose šalyse ir išgarsėjo visame pasaulyje.

Skaitytojų ir kritikų reakcija į šį romaną buvo vienodai audringa. "The London Times" rašė, kad romanas "drąsiai ir aiškiai siekia pašlovinti kvapą gniaužiančią magijos, stebuklų ir žmogiškos meilės galią. Skaitykit jį, ir patikėsite angelais". Pasakojama (tai patvirtino ir autorius), kad vienas vyriškis, perskaitęs knygą, tuoj pat išskrido į Niujorką pirštis savo merginai. Paklaustas, ar jį nustebino tokia reakcija, Williamsas atsakė: "Žinoma, juk tai tik prozos gabalėlis. Toji reakcija tikrai buvo ypač emocinga".

Pastarųjų 12 metų rašytojo odisėja iš rytų į vakarus, iš miesto į kaimą, kurios metu tekdavo ir sunkiai vargti, ir jaustis izoliuotam, atsispindi daugybėje romano temų.

Ši odisėja ieškant savajam romanui "balso" prasidėjo vieną 1985-ųjų žiemos rytmetį įstaigoje, iš kurios buvo matyti Niujorko Centrinis parkas. Čia Williamsas, prieš tai baigiąs Dublino universitete prancūzų ir anglų kalbų ir literatūrų studijas, jau mėgavosi patogiu gyvenimu, o ateityje regėjo neabejotinas karjeros perspektyvas leidykloje, kurioje tuo metu dirbo ["Avon Books" - čia ir toliau laužtiniuose skliaustuose - vertėjo pastabos]. Absolvento svajonė.

Vis dėlto tądien Williamso svajonė pastūmėjo jį mažai tikėtina linkme - Kilmihilio link. Jis sako:

"Užsimerkiau, ir atsimerkiau jau po dvidešimties metų - esu viceprezidentas, esu tas pats asmuo. Pajutau, kad tai iššūkis, ir nenustojau galvoti - jeigu tik turėčiau laiko. Suvokiau, kad turiu šį iššūkį priimti."

Iššūkis buvo palikti daug žadančią karjerą ir drauge su žmona Christine persikelti į palyginti atšiaurią Klero grafystę vakaruose, į griūvantį namelį Kilmihilyje. Christinos senelis [išvykdamas į Ameriką Didžiojo Airijos bulvių bado metu - J.K.] paliko namą 1906 m. Nuo to laiko namas priklausė Breenų [Williamso žmonos - J.K.] šeimai.

"Mes neturėjome, ko prarasti. Galėjome bet kada grįžti atgal. Tuo metu neturėjome vaikų. Chris norėjo tapyti. Buvome mirtinai pavargę ir išsekę", - sako Williamsas. Pirmaisiais metais nebuvo lengva. Pasak Williamso, "buvo ypač sunku, tačiau turėjome gerus kaimynus, kurie mums labai padėjo".

Visa tai Williamsas aprašė tais pirmaisiais metais bandydamas išsilaikyti finansiškai - drauge su žmona Christine Amerikos skaitytojams jie sukūrė knygų seriją, aprašančią esminius jų gyvenimo pokyčius.

"Mes turėjome didelę buhalterinę knygą, kurią išskleisdavome ir rašydavome - aš dešinėje, o Christine - kairėje. Žinoma, mudu gana skirtingai matėme mūsų naujojo gyvenimo perspektyvas", - sako Williamsas.

Jų knygos buvo spausdinamos JAV ir išliko populiarios ten ligi šiol. Tai leido jiems išsilaikyti, o Williamso mintys sukosi apie romaną, kuris įkūnytų tą sunkiai nusakomą "balsą".

Trisdešimt devynerių metų rašytojas sako: "Tie pirmieji metai buvo tikra kova. Ilgai nežinojau, ar atvykau ten, kur galėsiu rašyti knygas ar pjeses, daryti tai, ko iš tiesų tikėjausi, kai visa tai pradėjau".

Williamsui galiausiai pavyko gauti mokytojo darbą Kilmihilio ir Kilkee vidurinėse mokyklose; darbas jį džiugino ir jis pradėjo rašyti "Keturis meilės laiškus".

Romano rašymas užtruko ketverius metus, o šalia to jis parašė dvi pjeses - "Šiek tiek panašu į rojų" ("A Little Like Paradise") ir "Kaip tu atrodai šįvakar" ("The Way You Look Tonight"). Pastaroji pirmąkart buvo pastatyta Galway’s Druid teatre [1999 metų pavasarį - J.K.].

Pirmoji sceną išvydusi Williamso pjesė "Murfy iniciatyva" ("The Murphy Initiative") jau buvo parašyta anksčiau. Pjesės, pripažįsta rašytojas, kaip ir knygos, aprašiusios jo ir Christinos naująjį gyvenimą Kilmihilyje, stiprino jo kūrybinius įgūdžius ir mokė jį rašyti debiutinį romaną.

Rašytojas paaiškina: "Žinojau, ką turiu papasakoti. Tai akivaizdu. Kai skaitai romaną, žinai, kur link viskas krypsta - visas romanas veda į paskutinį sakinį. Prieš ketverius metus aš tai puikiausiai žinojau. Tik nebuvau tikras, ar skaitytojui patiks abi tos istorijos, ar jis iš dviejų istorijų neišsirinks vienos, ar nežvelgs į antrąją kaip į nereikalingą. Tai vertė mane abejoti, todėl aš keletą kartų nustojau rašyti. Toji knyga labai skyrėsi nuo kitų šiuolaikinės airių prozos kūrinių. Aš tai pripažinau, todėl buvau susirūpinęs, ar kas nors ją pirks. Tai nebuvo miestietiškas realizmas, nebuvo "Traukinių žymėjimas". Tai buvo romantiškas, visiškai senamadiškas, bet ne melodramatiškas, į legendą panašus kūrinys, nepasiduodantis laikui."

"Taigi romanas aiškiai turėjo daug teigiamų bruožų. Jis buvo originalus, unikalus, o neigiama jo savybė buvo ta, kad jis neturėjo nieko bendra su tuo, kas vyksta aplinkui", - sako rašytojas.

Vienas kritikas teigia: "Keturi meilės laiškai" yra ypatingo lėtumo meilės istorija - tai kronika apie tai, kaip du atskiri gyvenimai juda savojo likimo link; tarytum Titanikas ir ledkalnis plaukia jiems nulemtu keliu."

Romano pagrindas - Nicholaso Coughlano ir Isabelės - gyvenimai. Dvylikamečio dubliniečio Nicholaso gyvenimas apvirsta aukštyn kojom, kai jo tėvas įtiki, kad Dievas jam liepia mesti nuolatinį darbą ir atsidėti tapybai. Tuo pačiu metu Airijos vakaruose Isabelė mato, kaip jos jaunesniojo brolio gyvybė gęsta dėl paslaptingos ligos, ir dėl to ji jaučia kaltę.

Williamsas sako, kad rašyti "Keturis meilės laiškus" jam buvo malonu, nors ir skausminga. "Romano rašymas užėmė daug laiko, tačiau aš žinojau, kad turiu jį užbaigti. Kaskart, kai prie jo grįždavau, vėl pradėdavau nuo pirmojo puslapio. Taigi aš vis galėjau tekstą šlifuoti ir suveržti tiek, kiek pajėgiau. Rašiau jį balsu, todėl girdėjau sakinių ritmą."

Jis prideda: "Pagauti sakinio ritmą yra viskas, ko gali norėti. Nors ir žinojau, kur link viskas eina, mane vis nustebindavo daugybė pasakojimo posūkių. Privalau patirti tą netikėtumo pojūtį, jeigu noriu, kad jį patirtų skaitytojas. Mėgstu rašyti, o rašyti tą knygą buvo nuostabu, net nežinant, ar ją kas nors skaitys." Williamsas pripažįsta atšiaurios Klero aplinkos įtaką savo romanui. "Manau, kad Kleras atspindi visą vakarų Airiją. Vandenyno, pakraščio nuojauta, izoliacija, kaip ir knyga, sujungia vyrą ir moterį, Rytus ir Vakarus, kaimietiškumą ir miestiškumą, daugybę dalykų, kurie yra mano gyvenimo dalis, esminės savybės, kurias atpažino mano skaitytojai."

Staigūs pasakojimo posūkiai ir siurprizai romane yra tik tąsa to proceso, dėl kurio Williamsas tapo pasaulyje žinomu rašytoju.

Dramatiška Williamso odisėjos tampant rimtu romanistu atomazga įvyko Heathrow oro uoste 1996-ųjų rudenį.

Marianne Gunn O’Connor, Williamso koledžo laikų bičiulė, nuvyko į Londoną tam, kad įteiktų "Keturių meilės laiškų" rankraštį "Picadoro" leidyklos vyriausiajam redaktoriui Peteriui Strausui prieš pat jam išskrendant į Niujorką. Strausas kūrinį perskaitė lėktuve. Pasiekęs Niujorką, jis nusiuntė Williamsui faksą su pasiūlymu publikuoti "Keturis meilės laiškus". Williamso debiutinis romanas sujaudino ne tik skaitytojus, bet ir kai kurių stambiųjų korporacijų viršūnes. Po ilgos JAV kino kompanijų milžinų kovos, galiausiai teises į filmą įsigijo "20th Century Fox", jį režisuoti turėjo garsus režisierius Stanley Tucci. Williamsas, pradėjęs rašyti filmo scenarijų, sako pasikabinęs virš savo rašomojo stalo lentelę: "Tai ne mano filmas".

Šiuo metu rašytojas kuria naują romaną, kuris jau beveik baigtas [Antrasis romanas "Tarytum rojuje" (As it is in Heaven) pasirodė 1999 m. - J.K.]. Paklaustas, apie ką šįsyk rašo, dviejų vaikų tėvas šypsodamasis sako: "Niekad nesuteik vaikui vardo, kol jis dar negimęs". Nors jis mano, kad dabar yra geresnis rašytojas, o naujasis kūrinys geresnis už "Keturis meilės laiškus", vis dėlto "nesvarbu, - sako jis, - ar jis bus sėkmingesnis ar mažiau sėkmingas. Svarbiausia - parašyti knygą, kurią noriu parašyti."

Ar neabejotina finansinė sėkmė, pasiekusi Williamso namus Kilmihilyje, nepaskatins Williamso mesti mokytojavimą ir išsiskelti iš Klero grafystės?

Williamsas taip nemano. "Nematau jokios priežasties, kodėl taip turėtų atsitikti. Šiuo metu aš dėstau ir rašau, ir abiem šiais užsiėmimais mėgaujuosi. Tačiau viską sunku numatyti."

Kad ir ką nuspręstų daryti šiuo metu pasaulyje geriausiai žinomas airių rašytojas, galite būti tikri, kad jis klauso vien tik savo širdies balso, ir nieko kito.

Vertė Julius Keleras