„Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Tikriausiai kiekvienas yra išgyvenęs tą neapsakomą nuobodulio ir monotonijos jausmą, apninkantį mašinoje kažkur Lenkijos gūdumoj, judant vis labiau į vakarus. Pakeliui šmėžuoja neišvaizdūs miesteliai, vasarą dažname išskleista cirko palapinė, sukasi atrakcionai ir aikštės centre būtinai stovi toks kioskas, kuriame įsitaisiusi impozantiška prekeivė balta prijuoste pardavinėja milžiniškus rožinės cukraus vatos gniutulus.








Judant Japonijos Nijō pilies koridoriais, medinės grindys ima skleisti garsą, primenantį paukščio balsą. Vieni šį „lakštingalų grindų“ fenomeną laiko sąmoningai sukurta apsaugos sistema, kiti – atsitiktinumu, virtusiu mitu. Šis netikėtas akustinis patyrimas tapo įkvėpimu kūriniui „Sayonakidori“ (iš japonų kalbos – lakštingala) – muzikiniam performansui, kurį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) šį savaitgalį pristatys Trakų Vokės dvaro sodyboje. Apie girdimumą, baimę, saugumą ir tai, kaip grindys gali tapti muzikos šaltiniu, kalbamės su performanso kompozitore ir režisiere Agne Matulevičiūte.