Spektaklis „Toli toli“: pabus įmigęs kentauras – Vilniaus senasis teatras
Vilniaus senajame teatre balandžio 5 d. įvyks imersinio spektaklio „Toli toli“ (rež. Mantas Jančiauskas) premjera.
„Tol toli“ – tai patyriminė kelionė po Vilniaus senąjį teatrą, kviečianti į intymų susitikimą su teatro pastatu, jo atmosfera. Iš teatro darbuotojų pasakojimų įrašų, archyvinės medžiagos ir muzikos nuausta dramaturgija užpildys ypatingas, paprastai neprieinamas teatro erdves ir ves toliau nei matoma plika akimi. Po teatrą žiūrovas bus kviečiamas vaikščioti vienas – galės teatrą patirti. Tiek pastato geografiją, tiek jame įsigėrusius skirtingus istorinės ir asmeninės atminties sluoksnius.
Patirk teatrą, virsk teatru
Vilniuje Jono Basanavičiaus gatvėje ant kalvos stūksantis teatras yra tarsi įmigęs mamutas ar kentauras, besiblaškantis laiko pervartų, santvarkų, istorijos labirinte. Pastatas pabus, prabils. Galėsite būti viso to liudininkai. Spektaklis įjungs visus 5 žmogaus pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonio receptorius. Tapsite teatru, istorija, kentauru, o šie taps jumis.
Kiekvienas žiūrovas po teatrą keliaus individualiai, po erdves klaidžios vienui vienas. Tai padaryti padės virtualus vedlys. Specialiai šiam darbui buvo kuriama technologija, kuri veiks autonomiškai ir leis žiūrovui judėti erdvėje sekant šviesą. Nepasiklysite. Šiuo atveju, labirinto gale tikrai yra išėjimas. Imersinis spektaklis vyks tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis.
Vilniaus senasis teatras – išskirtinis
Vilniaus senojo teatro pastatas 1912–1914 m. tuometinėje Pohuliankos gatvėje iškilo Hipolito Korwin-Milewskio, grafienės Klementinos Tiškevičienės, spaustuvininko ir intelektualo Felikso Zawadskio, Mieczysławo Bogdanowicziaus iniciatyva, iš miesto gyventojų suaukotų lėšų. Tiesa, panašių teatrų Europoje XX a. pradžioje buvo gausu, visgi šis teatras Lietuvos kontekste yra išskirtinis – vienas seniausių, o šiemet skaičiuoja jau 111 metus. Istorinių virsmų kontekste teatre susitikdavo, prasilenkdavo ir lenkų, ir lietuvių, ir rusų menininkų kūryba, sienos girdėjo turbūt visas Vilniaus gatvėse skambėjusias kalbas. Šis teatras – tai Lietuvos ir Vilniaus istorijos ląstelė, jos DNR.
Dramaturgija, muzika, scenografija
Spektaklio dramaturgija sudaryta iš dokumentinės medžiagos – liudijimų fragmentai, sakiniai, iš jų suklijuotas poetinis koliažas, balsai tarsi kalbasi tarpusavyje. Anot dramaturgės Linos Lauros Švedaitės, iš liudijimų iškirpti pavieniai sakiniai ir iš jų suklijuotas poetinis koliažas, balsai tarsi kalbasi tarpusavyje. Toks teksto kūrimo principas įkvėptas polifoninės prozos autorės Svetlanos Aleksijevič.
Muzikinė koncepcija remiasi lauko įrašo (field recording) perdirbimo principu: iš senų spektaklių garso įrašų (tekstai, muzika), teatro darbuotojų interviu įrašų formuojamas naujas, šiuolaikiškas garsovaizdis, pasitelkiant ir šiuolaikinius elektroninės, gyvos muzikos instrumentus.
Pasak kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio, toks būdas leidžia plėtoti savotišką muzikinės dokumentikos estetiką, tuo pat metu kuriant šiuolaikišką muzikinį garsovaizdį, kuriame ribos tarp originalios muzikinės medžiagos ir dokumentinių garso įrašų niveliuojasi. Viso spektaklio metu skamba garsinis takelis, kuris keičiasi pagal lokacijų vietas.
Scenografija, kurią kuria Ona Juciūtė, taps pats pastato interjeras, jame esantys objektai, senų spektaklių elementai, nurašyti kostiumai, dekoracijų, archyvinės medžiagos artefaktai – stalas, fotografija, šviestuvas.
Kūrybinė komanda yra patyrusi kuriant panašaus pobūdžio spektaklius. Video projekcijas kuria Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys.
Mantas Jančiauskas: „Norisi pakviesti žiūrovą į tam tikrą atminties meditaciją“
„Toli toli“ režisierius Mantas Jančiauskas: „Norisi pakviesti žiūrovą į tam tikrą atminties meditaciją. Tuo pat metu paklausti, kodėl mes prisirišame prie tam tikros praeities, koks mūsų santykis su praeitimi? Kiekvienas istorinis tarpsnis įrašė į šią erdvę savo pėdsaką, savo balsą. Bet kieno atmintis čia dominuoja? Kas ir kaip pasirenka, ką prisiminti, o ką pamiršti? Kaip pastatas, kuriame egzistavo skirtingi teatrai, tapo ne tik kultūrinio gyvenimo centru, bet ir kovų dėl atminties lauku?“
M. Jančiauskas eksperimentuoja su skirtingomis meno formomis, ieško naujų būdų perteikti sceninę realybę, ypatingą dėmesį skiria dokumentikai, įvietinto (site-specific) teatro formatui ir technologijų integracijai, kuri leidžia plėsti tradicinio teatro patirtį bei suvokimo ribas. Kūryboje jautriai tiria socialines temas, išsiskiria inovatyviu požiūriu į teatro realybę. Ligšioliniai M. Jančiausko darbai („Dreamland“, „Glaistas“, „Vaidina Marius Repšys“, „Portalas“, „Ekskursija“, „Drebėjimai“, „Vedami“) susilaukė pripažinimo, tapo teatro įvykiais.
///
Kūrybinė grupė: Režisierius – Mantas Jančiauskas, dramaturgė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis, scenografė – Ona Juciūtė, videomenininkas – Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys.
