Teatro anonsai

LTMKM inf.

Aistė Šivytė

Lukiškių kalėjime – Pauliaus Markevičiaus spektaklis „Kolonija. Antika“

Antika – neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Antikinės pjesės dramaturgijai suteikė pamatines žmonių tarpusavio santykių istorijas, apdainavo mitus ir iki šių dienų inspiruoja daugybę literatūros kūrinių. Drąsioji Antigonė, prakeiktasis Edipas, kerštingoji Medėja – istorijos, kurios iki šiandien kalba apie žmogų.

Greta Vilnelė

Žygimanto Kudirkos spektaklis „50 būdų sugriauti iliuziją“

Kažkada teatro istorijos paskaitoje svajojome, į kokį laikotarpį norėtume nusikelti, jei turėtume laiko mašiną. Vieni rinkosi Shakespeare’o „Gaublio“ teatrą, kiti – Niujorko Soho rajoną 7-ajame dešimtmetyje, kai šiame mieste klestėjo hepeningai ir performatyvios meno formos. Aš tuomet mąsčiau apie ilgą prospektą, kurio viename gale stūkso antikinis graikų amfiteatras, o kitame – Ariane Mnouchkine ir jos „Théâtre du Soleil“.

Monika Višnevska

Nauberto Jasinsko spektaklis „Velnio nuotaka“

Režisierius Naubertas Jasinskas užsimojo plačiai – legendinio muzikinio filmo „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1974 m.) penkiasdešimtmečio proga ėmėsi statyti to paties pavadinimo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kūrinį įrėmina pagrindinė filmo aktorė Vaiva Mainelytė: ji nostalgišku pašnekesiu pradeda spektaklį ir lydi visą jo veiksmą, kartkartėmis įsiterpdama savo prisiminimais, pokalbiais su aktoriais.

Kristupas Antanaitis

Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: aktorė Nijolė Narijauskaitė

Teatro aktorė Nijolė Narijauskaitė-Gražienė gimė 1933 m. birželio 22-ąją Kaune. 1956 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi mokslus tapo pirmosios aktorių laidos, kurios kurso vadovas buvo Andrejus Poliakovas, absolvente. Iškart po studijų aktorė šešerius metus dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o šį uždarius 1963-iaisiais persikėlė į Klaipėdos dramos teatrą, kurio žiūrovus džiugino iki pat 2011-ųjų.

Aistė Šivytė

Augusto Gornatkevičiaus miuziklas „Hedwig and the angry inch“

Teatras – dramatiškų išgyvenimų vieta. Jame žmonės pykstasi, taikosi, patiria didžiulius gyvenimo pokyčius. Nuo teatro ištakų jo paskirtis beveik nesikeičia – vesti žmogų į katarsį, į apsivalymą, sceną verčiant gyvenimo veidrodžiu.

Daiva Šabasevičienė

Jokūbo Brazio „Jūra vandenynas“ Vilniaus senajame teatre

Teatre – kaip politikoje: baigia kalbėti vienas, pradeda kitas, ir jeigu nesusimuša, tai ir kalba iki begalybės. Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? Jie lieka kvailio vietoje: eina, žiūri ir stengiasi suprasti. Tai, ką galima pasakyti keliais sakiniais, turi žiūrėti tris valandas.

VŠDT inf.

Lietuvos teatro centras

LNDT inf.