Vilniaus mažojo teatro „Čia nebus mirties“ ir „Marti“ Lukiškių kalėjime
„Kuo tauta yra labiau senovinė ir pirmapradė, tuo platesniems gyvenamiems plotams ji priskiria namų sąvoką. Antai primityviausios genties tikri namai yra jos apgyventa plati teritorija, o ne toji paskubomis suręsta laikinoji buveinė, kurioje šeimyna pasislepia nuo negandos ir pernakvoja. Visa plati genties žemė, o ne vien vieta, kur ji apsistojo, yra jos namai. Tai yra jų visų žemė, ir jie visi ligi vieno priklauso tai žemei. Užklydęs ateivis čia išsyk baudžiamas mirtimi“ (iš vokiečių etnografo ir sociologo Juliaus Ernsto Lipso (1895–1950) knygos „Daiktų kilmė“).








Globalios, su COVID-19 siejamos aktualijos, paliko nuošalyje visa kita: buvusius, vykusius ar prasidėjusius prieš karantiną, esamus įvykius, kurie nėra susiję su virusu. Pasaulinė pandemija akivaizdžiai sumažino esamą informacinės regos lauką – gaunama vis mažiau bendresnės, skirtingos žinias apimančios informacijos. Panevėžio teatras „Menas“ į šių dienų skaudulius bandys pažvelgti plačiai atmerktomis akimis ir, pasitelkdami vakarų šalyse itin populiarų meninio tyrimo modelį, kelti klausimus apie tai, kas liko pandemijos paraštėse.